Vos nepaslydo pati
„Kadaise dirbau periodinėje spaudoje vaikų žurnalų iliustratore. Tiražai buvo dideli, žurnalai vaikams – populiarūs. Ir kartą mugėje aptikau nuplagijuotus savo sukurtus personažus iš tuo metu populiarių mano kurtų komiksų vaikams. Pasakius pastabą prekeivei, ji sarkastiškai tėškė: ,,Ir?“ Tuo viskas ir baigėsi, nes, regis, tuo metu net nebuvo institucijos, kuri būtų atsakinga už autorių teisių pažeidimus“, – savo patirtimi pasidalijo J.Rancevienė.
Dar ne taip seniai tarp kūrėjų ir, kaip sakė J.Rancevienė, tarp save vadinančių kūrėjais kopijuoti svetimus kūrinius buvo tarsi pagirtina tradicija, norma. Anot jos, kur tokio įpročio šaknys, sunku tiksliai atsakyti, nors iš esmės dailininkai visada darydavo kūrinių kopijas, tik studijų metu buvo mokyti, jog kopija privalo būti kiek didesnė arba kaip tik mažesnė už originalą, taip pat aprašo metrikoje reikia aiškiai nurodyti, kad tai – kopija.
O atsiradus internetui žmonės pradėjo pasiekti dar ir didžiulį informacijos srautą. Tada, menininkės teigimu, prasidėjo painiava, nes, atrodytų, galima naudoti viską, ką tik įmanoma ten rasti. Tačiau taip nėra.
Ir nors šių laikų kūrėjai pasinaudoti tuo, ką randa internete, nevengia, J.Rancevienė turi skeptišką nuomonę: „Tarp profesionalių kūrėjų šiuo metu plinta atlaidumo filosofija. Gali pamiršti, kaip gyvai atrodo vienas ar kitas daiktas objektas, todėl pasinaudoji internetu, kaip gaire, kad prisimintum. Galiausiai gali imti save teisinti, kad šiais laikais mus įkvepia medijos kūrybai, nes jos tapo artimiausia aplinka.
Profesionalų bendruomenėje mėginama save pateisinti mitais, kad jei surinksi visus kūrinyje esančius objektus, pradedant fonu ir kitomis detalėmis, į bendrą vaizdą ir suinterpretuosi savo pasaulio sukūrimą, tai jau nebus plagiatas, tai – individualus kūrinys. Mano manymu, tai absoliuti netiesa. Tai tiesiog krūva kopijų vienoje plokštumoje. Tačiau jei visi objektai paimti iš oficialiai laisvai leidžiančių vaizdus naudoti platformų, pažeidimo nėra.“
Visgi ji atkreipė dėmesį į tai, kad fotografijos panaudojimas tapyboje yra autorių teisių pažeidimas, nebent yra viešai nurodyta, jog ją galima laisvai naudoti, adaptuoti kitiems darbams. Menininkė pasidalijo kartą ir pati buvusi beveik slystelėjusi su tokiu autorių teisių pažeidimu. Tai įvyko iš nežinojimo.
„Kadaise pramogai esu nutapusi mane itin inspiravusį merginos portretą iš meninės fotografijos. Tuomet niekas nekalbėjo apie autorines fotografų teises. Buvau tikra, jog perfotografavimas yra vagystė, o nutapymas – ne.
Buvau tikra, jog perfotografavimas yra vagystė, o nutapymas – ne.
Kai supratau, ką padariau, susiradau autorių ir net merginą jo fotografijoje. Autorius nustebo, kad paprašiau jo leidimo ir atsiprašiau, nors ir pavėluotai. Jo praktikoje tai buvo retas atvejis, o konkreti mano pasirinkta fotografija buvo iki manęs pertapyta tiek kartų, kad jis ir skaičių pametęs. Jo fotografija buvo daryta irgi tuo metu, kai jo aplinkoje nebuvo žinių apie autorines teises“, – dalijosi prisiminimais pašnekovė.
Dažnai veiksmai yra sąmoningi
Menotyrininko Gyčio Oržikausko pastebėjimu, dažniausiai Lietuvoje pasitaikantys pažeidimai yra šie: užsienio tapytojų ar menininkų kūrinių replikos, užsienio fotografų atliktų nuotraukų pertapymas paveikslų pavidalu, ir visada nenurodant, kad darbas yra replika, dažnai sąmoningai sudarant įspūdį, jog darbas yra originalus autorinis kūrinys.
Tokie darbai, anot jo, randa kelią ne tik į socialinius tinklus, bet yra eksponuojami ir profesionaliose galerijose.
„Kadangi užsienio menininkai neturi laiko ir energijos užsiimti kreipimusi į atsakingas institucijas dėl savo autorių teisių pažeidimo Lietuvoje, juridinių autorių teisių pažeidimo faktų yra mažai, o nelegalių kopijų pavyzdžių daugėja. Tam, kad procesas būtų sukontroliuotas, į tokių „originalių“ kūrinių pardavimus reikia žiūrėti ne tik per autoriaus, bet ir pirkėjo teisių prizmę“, – situaciją komentavo G.Oržikauskas.
O kaip pričiupti galimi pažeidėjai dažniausiai reaguoja? Menotyrininkas pasakojo, kad įprastai jie tyliai bando paredaguoti viešus skelbimus ir pasidalijimus soc. tinkluose. Pavyzdžiui, vietoje pristatymo, kad „kūrinys gimė medituojant“, atsiranda kitas sakinys – „darbas įkvėptas kito autoriaus originalo“. Tuo metu kai kurie ginasi puldami.
„Su viešai klausimus keliančiais asmenimis siūloma pabendrauti bylinėjantis dėl šmeižto ar emocinės žalos, poveikio sveikatai. Tačiau ši pozicija reiškiama tik privačiomis žinutėmis. Viešai yra rodomas naivumas, neva replikos kūrėjas nesuprato, ką darė. Kuriamas įspūdis, kad žmogus, keldamas kūrinio nuotrauką į soc. tinklus ir rašydamas „atsikėliau ryte ir štai kas gimė galvoje“, nesusiprato, jog klaidina publiką. Juk gal galvoje gimė idėja pakopijuoti kitą autorių, ir čia pačių pirkėjų ar sekėjų problema, kaip jie tą parašymą suprato“, – ironizavo situaciją G.Oržikauskas.
Kai kurie kūrėjai paprasčiausiai nori užsiimti prekyba.
Jo manymu, tikrai būna atvejų, kai dviejų autorių darbai yra itin panašūs, nors jie vienas kito kūrybos nėra matę. Arba būna taip, kad mokinys studijuoja pripažinto meistro darbą ir bando sukurti ką nors panašaus ugdydamas savo gebėjimus. Tačiau, kai vieno kūrėjo darbai nuolat ima stipriai priminti kitų autorių kūrinius, tai jau didžiulė problema. Ir, pasak menotyrininko, dažniausiai pasitaiko, kad pažeidimai vykdomi iš piktavališkų paskatų, o ne nežinojimo.
„Kai kurie kūrėjai paprasčiausiai nori užsiimti prekyba. Originali, autentiška kūryba reikalauja ilgų apmastymų, technikos ar raiškos paieškų, o pasiimti darbą, kuris jau yra pakankamai populiarus kurioje nors pasaulio dalyje, ir jį pristatyti Lietuvos publikai yra labiau garantuota sėkmė komercine prasme“, – sakė G.Oržikauskas.
„Biznis vaidinti dailininką“
Tai ką daryti, kad pažeidimų neliktų? J.Rancevienės teigimu, būtina būti brandiems ir socialiai atsakingiems, apie autorių teises ir meną mokyti ne tik suaugusiuosius, bet ir mažuosius. Galbūt pagelbėtų ir pasipylusios baudos.
„Tikiu, kad plagijavimą skatina noras užsidirbti. Lietuvis gali išmokti visko, kas tuo metu eina.
Bet reikėtų akcentuoti profesionalius ir neprofesionalius kūrėjus. Kad būtų lengviau suprasti, norėčiau paklausti: pas ką žmogus pasirinktų injekcijomis pasigražinti veidą, pas profesionalą ar pas tą, kuris nusipirko ampulę, švirkštą ir teikia paslaugas ne mažiau dailioje patalpoje?
Galbūt pabuvimas prėskoje, materializmu persmelktoje erdvėje jiems padėtų suvokti autentiškos kūrybos esmę?
Tai dailininkai uždirbtų daugiau, jei žmonės pirktų kūrinius iš jų. Bet visi perka, ką nori, kiekvieno suvokimas skiriasi nuo jo žinių kiekio. Tai tarp dailininkų pažeidimų skaičius gali tapti ir nulinis, bet nusipirkusių dažų, drobių ir teptukų namudininkų vargu, ar sumažės. Nebent jie būtų baudžiami taip, kad biznis vaidinti dailininką neapsimokėtų“, – rėžė menininkė.
Jos manymu, mažiau pažeidimų būtų regima ir profesionalų bendruomenėje, jei menininkams valstybė skirtų pinigų medžiagoms įsigyti ir susimokėti bent dalį sumos už patalpų nuomą.
„Tada nereikėtų pamynus visus savo principus mėginti įtikti dėl duonos kąsnio, dėl pinigų“, – sakė J.Rancevienė.
G.Oržikauskas mato ir dar vieną kelią – vystyti viešo naudojimo kūrinių skatinimo politiką.
„Juk iš tikrųjų būtų negirdėta, jeigu kuris populiarus kompozitorius šiandien leistų savo dainą atlikti laisvai, be apribojimų, kad ir švenčių metu, o žinomas dailininkas leistų, kad jo kūrinį kopijuotų dailės mokyklų mokiniai, besimokantys atlikimo technikos. Užsienyje tai yra įprasta, tačiau Lietuva tokios mecenatystės etapo dar nėra sulaukusi“, – paaiškino jis.
Turi palinkėjimą pažeidėjams
Pokalbio pabaigoje menotyrininkas kūrėjams palinkėjo įkvėpimo, tačiau žinutę turėjo ir pažeidėjams.
„Sąmoningai replikas už originalą bandantiems parduoti asmenims norėčiau palinkėti, kad viskas jų aplinkoje netektų potekstės, kurią savo mintimis pripildo kūrybingi asmenys: kad vakarienė su šeima būtų tiesiog ant stalo išdėliotas maistas, kad šventinis atvirukas būtų tiesiog ant popieriaus lapo atspausdintas paveikslėlis, girdima muzika būtų tiesiog ritmingas pypsėjimas, o paveikslai tebūtų ant drobės pataškyti dažai.
Galbūt pabuvimas tokioje prėskoje, materializmu persmelktoje erdvėje jiems padėtų suvokti autentiškos kūrybos esmę“, – pareiškė G.Oržikauskas.
