„Siekdami užauginti tobulą vaiką, dažnai pamirštame, kaip svarbu kurti jam sveiką emocinę aplinką“, – pranešime spaudai sako į šią savaitę Lietuvoje vykstantį sąmoningo gyvenimo festivalį „Masters of Calms“ atvykusi lektorė.
Festivalyje ji dalinosi savo patirtimis ir žiniomis apie tai, kaip pagelbėti tėvams bei vaikams atskleisti žmogaus unikalumą.
Su L.Potter kalbėjosi Augustė Gittins.
– Leslie, man įstrigo jūsų pamokymas: prieš įeidami į vaiko kambarį, užduokite sau klausimą – kaip jausis vaikas, kai įeisiu? Mylimas? Spaudžiamas? Sugėdintas? Kaltas? Ar ne per dažnai su vaikais pradedame pokalbį nuo sąrašo, ką jie padarė ir ko ne?
– Esu suaugęs žmogus, taigi, galiu rinktis, kaip prieisiu prie savo vaiko. Juk noriu, kad dukra jaustųsi mylima, o tai lengviau nutinka, kai auklėdama ją, klausau širdies. Jei prieičiau prie jūsų taip, kaip anksčiau prieidavau prie savo dukters, jeigu sakyčiau, ką, kada ir kaip jums daryti, jei gėdinčiau, kad darote neteisingai, ar bendrautumėte su manimi? Vargu.
– Dažniausiai tai, dėl ko pykstame ant savo vaikų, erzina mus, ne juos. Ir taip nutinka ne tik santykiuose tarp vaikų ir tėvų, – savo jausmus, poreikius mes projektuojame kituose ir pykstame, kai tie kiti veikia ne taip, kaip mes...
– Visi bijome, kad mūsų vaikai pernelyg įsimylėję kompiuterius, argi ne? Ir aš bijojau. Tačiau kartą pamačiau, kad dukra šypsosi, žaisdama kompiuteriu ji juokėsi, buvo sociali, atrodė laiminga. Staiga įsiveržiau aš, piktai aiškindama, kad žaisti užteks. Kai pradėjau daugiau apie tai galvoti, supratau, kad tai man nepatinka kompiuteris, kad tai aš neįsiklausau į jos poreikius.
Šiandien tėvus aš mokau išgyventi akimirką, o ne projektuoti ateitį: jeigu jis dabar žais kompiuteriu, niekada nepaliks namų, negaus darbo ir taps serijiniu žudiku. Kartais savo mintyse mes nukeliaujame pernelyg toli. Ir tada, kai vaikai nebeatitinka mūsų lūkesčių, atsitraukiame, nes jaučiamės negerbiami.
Tiesa yra ta, kad vaikui primetame savo dienotvarkę ir lūkesčius, su kuriais jis neturi nieko bendra. Todėl mums sako „Ne“.
– Mums duota tėvystės intuicija, tačiau ne visi mokame ją išgirsti, jos klausyti. Ar šeimoms, kurioms padedate, nėra sunku priimti fakto, kad jiems reikia pagalbos?
– Aš vedu tėvus atgal į jų širdis, mokau prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta. Daugelis tėvų, prieš ateidami, jau būna išmėginę įvairius kontrolės, reguliavimo metodus. Tačiau vaikai tampa vis piktesni, situacija aštresnė, o tėvai vaikšto ant pirštų galų tarsi būtų įkaitai.
Aš suprantu juos, pati tokia buvau – dažnai pasakoju savo istoriją, kaip norėjau būti sąmoninga mama, tačiau negalėjau tokia tapti, nes mano emocijos buvo sutrikusi, o psichologinė sveikata – silpna. Elgiausi kaip mano mama, veikiau pagal dar vaikystėje suformuotą auklėjimo šabloną.
Dažnai pasakoju savo istoriją, kaip norėjau būti sąmoninga mama, tačiau negalėjau tokia tapti.
Festivalyje noriu pasidalinti „Saugios kėdės“ principais – kai pradedi pykti, pirmiausia turi atsigręžti į save ir atvirai pasišnekėti. „Mieloji, tu tikrai nori, kad ji tavęs klausytų? Kad darytų tai, ko prašai? Ko nepadarė? Tau tikrai nepatinka, kad ji tavęs neklauso?“ Vos tik nurimstu, užaugu, ramiai galiu žvelgti į savo vaiką ir suprasti, kad mano aštuonmetė nesidomi šiukšlėmis, kurias, aš manau, ji su džiaugsmu turėtų išnešti.
Per „Purejoy“ mokymus mokomės nežiūrėti į savo vaikus kaip į netinkamai besielgiančius, mokomės nebūti grėsme savo vaikams, kad galėtume pasakyti: „Mano vaikas gerbia mane, tai aš negerbiu jo, įsiverždama į kambarį ir aiškindama, kad laikas atsitraukti nuo kompiuterio.“
Vakarų kultūroje geri tėvai yra tie, kurių vaikai mandagūs, tylūs ir ramūs. Per mokymus išmokstame, kad jausmai nulemia elgesį. Netinkamas mano vaiko elgesys, greičiausiai, kyla iš bejėgiškumo ir atstūmimo jausmo. Tada galvoju: mano aštuonmetei neįdomu nešti šiukšles, nes jos vertybės yra žaidimai ir bendravimas. Galbūt galiu paskatinti ją nešti šiukšles per žaidimus ar bendravimą?
– Turėtų būti gera stebėti, kaip jūsų pagalba padeda šeimoms rasti prasmę, pataisyti santykius su vaikais?
– Tai gilu. Į Lietuvą su manimi atvyko Džesika, penkių vaikų mama, gyvenimą savo namuose pakeitusi kardinaliai. Šiandien ji gali mokyti kitus. Visi čia esame, kad kažką duotume kitiems, kad dalintumės savo patirtimis. Mano darbas toks ir yra – dalintis.
– „Purejoy“ – tikrąjį džiaugsmą keliantis auklėjimas gimė iš jūsų asmeninės patirties?
– Esu psichoterapeutė, taigi visada stebiu, mėginu pažinti žmones. Kartą draugas pakvietė mane, kad jo kompanijoje sukurčiau tėvų mokymo modelį. Jis dirbo su rizikos grupės paaugliais, kurių neveikė tradiciniai – bausmių, susitarimų – auklėjimo būdai. Kuo toliau, tuo labiau laukiniai jie darėsi.
Sutikau, tų šeimų situacija buvo žymiai rimtesnė nei mano, jų vaikai darė pavojingus dalykus. Kai susėdome pirmą kartą pasakiau: „Meskim viską lauk! Tiesiog išmeskime visas sutartis, visas dotacijas ir grįžkime į savo širdis. Būtent dėl to ir turime vaikus, jie – mūsų širdies ilgesys.“
– O kiek auklėjimo metodų išbandėte pati, prieš atsisukdama į savo širdį?
– Įsivaikinau savo dukrą būdama 44 metų – atrodė, kad esu sukaupusi daug patirties. Išvažiavau į Kiniją, parsivežiau ją namo ir užsidariau juose, užplūdo tokia galybė jausmų... Visą gyvenimą bijojau likti atstumta, vieniša, tai yra priežastis, kodėl niekada neištekėjau. Ir štai, turiu namie mergaitę, kurią kažkas paliko – perėmiau jos skausmą.
Man skaudėjo, bet aš žinojau, kad dukra nesuteikė man skausmo, taigi negali jo ir išgydyti. Reikėjo paieškoti, kas vyksta mano viduje. Kai kartu su dukra nuėjome pas traumų specialistą, jis man pasakė: „Ar pati nori susitvarkyti savo vidų, ar tikiesi, kad jį sutvarkys mažylė?“
Išvažiavau į Kiniją, parsivežiau ją namo ir užsidariau juose.
– Kiek buvo jūsų dukrai, kai ją įsivaikinote?
– Jai buvo devyni mėnesiai, bet ji nesvėrė nė šešių kilogramų. Nuėjome ilgą kelionę, šiandien jai – 22. Ji nuostabi, graži ir stipri, save mylinti moteris.
Anksčiau, kai auginau ją labiau tradiciškai, ji man sakė „Arba tu sėsi į kalėjimą, arba aš. Nes viena iš mūsų tikrai nužudys kitą.“ Šešerių ji man pasakė, kad jos širdelėje yra mažytis įtrūkimas, o mano darbas yra jį sutvarkyti. Visus tuos metus pirmiausia ieškojau, kaip pirmiausia ištaisyti įtrūkius savo širdyje. Man pavyko, dabar tai daryti padedu kitiems.
– Dažnas šiuolaikinių mamų palydovas – kaltės jausmas. Yra puiki frazė: „Visuomenė tikisi, kad moterys dirbtų taip, lyg jos neturėtų vaikų, bet augintų vaikus taip, lyg nedirbtų.“ Ar jūs kada tai išgyvenote?
– Visos mes turime dvi puses. Man aukščiausia vertybė yra darbas, aš jį dievinu. Noriu, kad mano dukra matytų savo mamą džiugią ir šviesią, kaip aš matau ją, kai daro tai, kas jai patinka. Užuot įsivaizdavusi, kokia turėčiau būti, aš visada stengiuosi išsiaiškinti, kada jaučiuosi labiausiai gyva.
Aš mėginau gaminti, nors nekenčiu gaminimo, tačiau tai nereiškia, kad dukra negaus naminio maisto. Ji tiesiog negaus jo iš manęs. Vietoje to turės labai laimingą, išsipildžiusią mamą. Vaikai neprašo mūsų dalykų, kuriuos, mūsų manymu, turime jiems duoti.
– Kodėl mes, tėvai, manome geriausiai žinantys, ko vaikams reikia?
– Viena mano brangiausių draugių kartą pažvelgė į mane ir pasakė: „Gal liausiesi auklėti savo dukrą taip, lyg ji būtų tavo mama? Ji turi tave.“ Aš stengiausi suteikti vaikui viską, ko pati negavau – užaugau alkoholikų namuose.
Man reikėjo meilės ir ryšio, stengiausi tai suteikti savo dukrai. Bet labiausiai pasąmonėje siekiau sukurti saugią, mylinčią aplinką sau, o tai reiškia, kad neįsiklausiau į dukros poreikius, neauklėjau jos taip, kaip reikia jai.
Aš stengiausi suteikti vaikui viską, ko pati negavau.
– Bandėte išmylėti savo pačios vidinį, nuskriaustą vaiką?
– Būtent! Kai tai supratau, pradėjau mylėti save, klausti savęs, kas mane daro laimingą, kokios mano didžiausios vertybės, kada aš jaučiuosi gyva? Judėti į priekį galime tik tada, kai pripažįstame savo vidinius skaudulius ir juos sutvarkome.
– Ar, pasakodama apie savo metodus, kartais sulaukiate kritikos? Juk ne visi žmonės savo santykius nagrinėja taip giliai ir tiki energijų galiomis?
– Aš nesistengiu pakeisti nuomonės, neteisiu žmonių, jei jie renkasi kitus metodus. Tačiau aiškiai matau, kad tėvai, kurie kreipiasi pagalbos, labai kenčia. Mane jie susiranda skirtingais tėvystės etapais – kartais jie pavargę, kartais nori palikti viską likimo valiai, o dažniausiai dėl savo problemų kaltina vaikus, vėliau dėl to kaltina save.
Kai išsiaiškiname, su kokiais tėvystės šablonais jie augo, judame toliau – stipriname suaugusio žmogaus jėgas tol, kol jie atgimsta tarsi iš naujo. Mūsų treneriai dažnai sako norintys pakeisti pasaulį, aš noriu tik suteikti paramą tėvams ir palengvinti jų kančias.
– Konsultuojate šeimas ne tik Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet ir kituose žemynuose. Kaip skirtingos kultūros lemia šeimų modelius?
– Šiuo metu dirbu su musulmone moterimi, taip, jos kultūra, aplinka labai stipriai skiriasi nuo manosios, turiu prie to prisitaikyti. Tačiau esmė juk sukasi ne apie kultūrą, o aplink mūsų širdis. Visi nori būti mylimi dėl to, kas jie yra. Ir kiekvienas turi teisę jaustis gerai, išgyventi meilę.
