Apie permainas gyvenime ir profesinėje srityje, stiprią motyvaciją, tikslo turėjimą, jo siekimą bei svajonės įgyvendinimą kalbėjome su Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėju Vytu Urbštu.
Vyras, pareigūnu tapęs, kai jam buvo 53-eji, teigia, kad jo svajonei buvo lemta išsipildyti tik dėl to, jog tikėjo savimi labiau nei bet kas kitas.
– Kas įkvėpė kardinaliai pakeisti savo karjerą?
– Tai buvo viena mano jaunystės svajonių. Bandžiau į policiją stoti vos grįžęs iš privalomosios karo tarnybos. Kai bandžiau įstoti dar kartą, reikėjo turėti aukštąjį išsilavinimą, tad užtrukau, kol pabaigiau mokslus. Tada man buvo 35-eri, todėl buvau informuotas, kad, pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, dėl amžiaus ribos visgi stojau per vėlai.
Širdyje užsidegimą bei svajonę vis tiek turėjau ir, nors dirbdamas mokytoju, vis tiek neapleidau minties tapti policijos pareigūnu. Kai sukako 53-eji, pabandžiau įstoti dar kartą. Pagaliau trečiasis bandymas buvo sėkmingas. Klausiau savo vidinio balso – ta svajonė buvo stipresnė nei abejonė.
– Iš kur semiatės motyvacijos?
– Viena pagrindinių motyvacijų – kolegos, su kuriais reikia dirbti ir iš kurių semiuosi profesinės patirties. Mūsų darbe tarpusavio ryšys tarp kolegų yra ypač svarbus. Motyvaciją kelti padeda kolegos pareigūnai, kurie yra labai motyvuoti, gyvena savo pašaukimu – tada ir pats pajauti, kad nepastebimai lygiuojiesi į kolegas, semiesi įkvėpimo.
Prieš tapdamas policijos pareigūnu, dirbau mokytoju mokykloje. Ne paslaptis, kad dirbant mokytoju taip pat svarbu turėti stiprią motyvaciją – juk ši specialybė reikalauja daug kantrybės ir empatijos. Kiek pamenu save, visada buvau linkęs padėti žmonėms, vaikams, kartą net teko gelbėti gyvybę. Manau, motyvacija gimsta ne per vieną dieną – juk kai labai nori, domiesi specialybe ir jos specifika, ieškai įkvepiančių žmonių bei istorijų.
Be to, iš prigimties esu geranoriškas, linkęs padėti žmonėms. Kardinaliai pakeitęs profesinį kelią – tapęs policijos pareigūnu – aš atradau prasmę.
– Su kokiais iššūkiais tenka susidurti savo darbe?
– Su iššūkiais susiduriame kiekvieną dieną. Vis dėlto šis darbas yra dinamiškas, mes turime spręsti žmonių problemas, ieškoti sprendimo būdų, išklausyti, padėti. Manau, kad psichologinis pasiruošimas prieš tampant policijos pareigūnu yra labai svarbus.
Per savo, kaip pareigūno, darbo karjerą (jau beveik pusantrų metų) supratau, kad turi būti labai stiprus psichologiškai, jog galėtum tinkamai reaguoti į iškilusias problemas.
– Kaip sekėsi mokytis Lietuvos policijos mokykloje?
– Iš pradžių atrodė, kad mokslai nebus sunkūs. Sklando gandai, jog Lietuvos policijos mokykloje lengva – šiek tiek pasimokysi ir tapsi policijos pareigūnu. Galiu drąsiai paneigti šį susidariusį mitą – mokslai išties nėra lengvi, didelis krūvis, daug atsiskaitymų. Tekdavo pasėdėti naktimis, konspektuoti, domėtis, labai nenorėjau atsilikti nuo jaunesnių kolegų ir pasirodyti prastai.
Stengiausi kiek įmanydamas, nenorėjau iškristi, todėl tik dėl užsispyrimo baigiau šiuos mokslus. Manau, tam didelę įtaką daro tikslo turėjimas ir tikėjimas savimi. Dar norėčiau paminėti, kad Lietuvos policijos mokykloje dirba nuostabūs mokytojai, kuriems galėdavome skambinti bet kada, jie visada geranoriškai padėdavo.
Galiu drąsiai paneigti šį susidariusį mitą – mokslai išties nėra lengvi.
Užsimezgė geras ryšys tarp mokytojų ir kurso draugų. Būna, kad net ir dabar pasiskambiname, pasitariame, klausiame patarimų, kaip elgtis konkrečioje situacijoje.
– Kokios svarbiausios savybės, kurias privalo turėti pareigūnas?
– Pareigūnas turi būti psichologiškai stiprus – tai labai svarbu. Būna atvejų, kai pareigūnai palūžta, nesusitvarko su savo emocijomis. Tai vienas pagrindinių veiksnių, kurį reikia apsvarstyti prieš nusprendžiant dirbti pagal šią specialybę.
– Kokie įgūdžiai yra svarbiausi jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti?
– Turi objektyviai, greitai reaguoti, gebėti spręsti problemą operatyviai ir nešališkai. Manau, kad dar svarbus ryšys su kolega, su kuriuo dirbi. Netgi galėčiau teigti, jog ryšys ir bendradarbiavimas su kolegomis yra vienas pagrindinių veiksnių, kurie lemia operatyvumą, problemų sprendimų objektyvumą ir gerina profesinius įgūdžius.
– Kokią įtaką jūsų profesijos pasirinkimas turi jūsų laimei?
– Galiu pasakyti, kad esu laimingas žmogus, nes pasiekiau savo tikslą, link kurio ėjau kryptingai. Tai neatsitiko per vieną dieną, bet vidinis balsas ir svajonė buvo stipresni už viską. Tapau šios profesijos atstovu tik dėl savo užsispyrimo ir atkaklumo. Dėl to jaučiu didelę ramybę bei laimę, nes man patinka mano darbas.
Manau, kad dar svarbus ryšys su kolega, su kuriuo dirbi.
– Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo tai pasiekti?
– Mano didžiausias pasiekimas profesiniame gyvenime – sprendimas studijuoti Lietuvos policijos mokykloje ir tapti policijos pareigūnu. Aš pakeičiau savo gyvenimą kardinaliai, dėl to visiškai nesigailiu, priešingai – tuo didžiuojuosi.
Kaip ir minėjau, tai buvo mano svajonė, kurią įgyvendinti užtruko nemažai metų ir prireikė netgi trijų bandymų įstoti mokytis. Remdamasis savo patirtimi, galiu drąsiai teigti, kad niekada ne vėlu mokytis ir įgyvendinti savo tikslus.
– Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį 12-mečiam sau, koks jis būtų?
– Nebijoti svajoti, siekti savo tikslo, tiesiog nepaleisti to vidinio jausmo ir tikro troškimo – juk vaikai tą sugeba geriausiai.
– Koks būtų jūsų palinkėjimas tiems, kas planuoja keisti savo karjerą?
– Remdamasis savo gyvenimiška patirtimi, galiu patvirtinti, kad reikia perlipti per save, tikėti savimi kaip niekas kitas, nes tik mes patys žinome, ko trokštame viduje, ir niekas kitas to už mus nepasieks.
Norėčiau palinkėti niekada nepasiduoti, kad ir kaip bebūtų sunku ar užvaldytų silpnumo akimirka – juk galutinis tikslas tikrai pasiekiamas.
