Iš Venesuelos į Lietuvą traukia ir čia gyvenantys lietuviai. Nors išeivių palikuonių bendruomenė nėra didelė, ją taip pat kamuoja tos pačios humanitarinės bėdos. Krizės apimtoje šalyje gyvenantys lietuviai pripažįsta, kad Venesueloje kasdien baiminasi dėl savo gyvybės. Nors dauguma venesueliečių – tarp jų ir lietuvių kilmės – nuo nepritekliaus bėga į artimesnes Pietų ir Šiaurės Amerikos šalis, dalis jų atvyksta ir į Lietuvą.
Dabar, būdama čia jau 5 metus, galiu pasakyti, kad ši šalis mane išmokė ir davė tiek daug gerų dalykų, kaip, pavyzdžiui, išmokti būti patriote, suteikė galimybę man išmokti lietuvių kalbos, kad galėčiau mokytis valstybės finansuojamoje vietoje, ramiai ir saugiai vaikščioti po miestą naktį, arba tiesiog mėgaukis įvairiomis kiekvienais metais siūlomomis vietinėmis pramogoms. Taip pat – galimybę susipažinti su mano protėvių istorija ir jų gyvenimo vieta. Be to, visi mano sutikti žmonės priėmė (ir tai dar tebevyksta) mane kaip žmogų, kuriuo šiandien tapau, ir dėl to esu jiems visiems labai dėkinga.
Nors mano šeima išsaugojo kai kurias lietuviškas tradicijas, kartais aš tikrai kovoju su savo esamu integralumo jausmu, nes mano kultūra labai skiriasi nuo čionykštės. Prisimenu, kai atvykus čia man nuolat kildavo sunkumų nesisveikinti su nepažįstamais gatvėje ar priprasti prie fizinio prisilietimo trūkumo. Nepaisant to, visi šie dalykai buvo suvaldomi ir laikui bėgant supratau, kad mūsų skirtumai daro mus nepakartojamus.
Esu tikra, kad kiekvienais metais vis labiau džiaugiuosi, galėdama čia dirbti ir gyventi.
Galiausiai galiu pasakyti, kad Lietuva yra puiki šalis, kuri ir toliau augs ir gerės, jei visi bandysime daryti tą patį ir aš visada būsiu dėkinga, kad būsiu čia kartu su jumis.
Parengta įgyvendinant projektą „Būkim pažįstami“.