– Vadovas privačioje įmonėje ir vadovas „Carite“ – ar skiriasi? Gal šiuo atveju koks kitas žodis tiktų labiau?
– Mano kolegos man duoda tą suprasti, kad esu vadovas, bet ar aš taip jaučiuosi? Aš labiau jaučiuosi gal toks labiau įkvėpėjas, išklausytojas, moderatorius. Žinoma, jei žvelgsime iš organizacijos pusės, yra tikslų, siekių, dėl kurių reikia vadovavimo. Turime sustyguoti veiksmus, atlikti tam tikras užduotis, kurių yra ir malonių, ir ne. Bet jei kalbėsime bendriau, aš netapatinu savęs su konkrečiu vadovo vaidmeniu. Tai gali būti ir dėl mūsų organizacijos veido.
– Nuo ko prasidėjo jūsų karjera ir kaip jūs atkeliavote iki šio taško?
– Mano profesinis kelias klostėsi ne visai lengvai. Mokslus baigiau gerais pažymiais, šeimoje buvau vienas vaikas, viskuo aprūpintas ir laimingas. Tėvai norėjo, kad sūnaus kelias būtų tiesus, aiškus, todėl atidavė viską, ką galėjo.
Bandžiau keliauti teisingai, bet kaip dabar, pažvelgęs atgal suprantu, kad tiesiog neturėjau motyvacijos ir jokios aiškesnės vizijos. Tuometiniame Kauno politechnikos institute stojau į statybą, bet labai greitai ir akivaizdžiai pasimatė, jog tai – ne man. Aš ten kankinausi ir ne visada laimingi buvo su manimi. Beje, paraleliai muzikavau, o pirmuosius savo pinigus uždirbau su draugais grodamas vestuvėse.
Po pusantrų metų mokslų išėjau, o tuomet manęs laukė kariuomenė. Ten susirgau tuberkulioze, ilgai gydžiausi ligoninėse, todėl mane grąžino atgal į Lietuvą. Dar turėjau minčių pasveikęs grįžti į Maskvą mokytis, tačiau čia prasidėjo atšilimas, laisvės judėjimai ir, aišku, tų minčių neliko. Įsidarbinau buvusioje savo mokykloje, su draugais vėl pradėjome groti, ėmiau studijuoti, įsitraukiau į įvairias veiklas – toks be aiškios krypties, tiesiog norėjau gerai jaustis ir mėgautis gyvenimu. Galiausiai taip nutiko, kad su santuoka atėjo visai kitas požiūris į gyvenimą, susimąstymas.
Aš galvoju, kad jis kilo net ne iš manęs, mes tai krikščioniškame pasaulyje vadiname atsivertimu. Tai buvo tikrai radikalus požiūrio keitimas, tai sunku net paaiškinti. Man buvo 25-eri, pradėjau absoliučiai kitaip žvelgti į savo studijas, į tai, ką darau. Pirmos mintys – kad mokykla, kurioje mokosi mūsų vaikai – visai ne tokia, ne taip jie turi būti mokomi, kitokia tai turi būti įstaiga. Vėliau teko laimė susipažinti su bažnyčios žmonėmis, skaityti viešai dar neprieinamą literatūrą.
– Koks jis, kaip tą naują požiūrį apibūdintumėte?
– Po truputį atėjo visai kitoks gyvenimas etapas, pradėjau dirbti su jaunais žmonėmis, skatinti bendrystę, dėmesį vienas kitam, globą. Labai mane įkvėpė ta pagalbos žmonėms idėja. Jei reikėtų ją simboliškai įprasminti, seniai esu sugalvojęs tokį palyginimą.
Pamenate gal, anksčiau mokyklų ar kultūros centrų aktų salėse buvo tokios kėdės, sujungtos tarpusavy, o kartais net prikaltos prie grindų. Tuomet buvo neįmanoma susėsti ratu ir pasikalbėti veidas į veidą, toje aplinkoje tai buvo neįmanoma. Tai man pirmas simbolinis toks pokytis, apie ką ir mano vizija – susėsti ratu ir kalbėtis, girdėti bei matyti vienas kitą.
– Kaip jūs įvardintumėte, kokia jūsų darbų, jūsų visos gyvenimo kelionės prasmė?
– Verčia susimąstyti toks klausimas. Mano atsakymas turbūt būtų toks – laikau save perėjimo laikotarpiu žmogumi. Dalis manęs, to negali atmesti, gyveno anoje sistemoje, aš tą dar vis jaučiu. Jaučiu ir tą visuomenę, suprantu, iš kur mes atėjome. Bet iš kitos pusės, taip susiklostė, kad per savo veiklas turėjau labai daug galimybių šviestis, bendrauti Vakaruose.
Nors dabar jau kitas etapas, bet mano esminė mano gyvenimo prasmė – pirmiausia suprasti, kaip viskas keičiasi manyje, Lietuvoje, o kartu kviesti, leisti, kiek nuo manęs tai priklausė ir priklauso, pajusti išlaisvėjimą. Bet ne tik ta dalis, kuri yra apie galimybes – darau, ką noriu, renkuosi, ką noriu. Išlaisvėjimas, kuris atveria širdį ir leidžia pamatyti kitus, kaip jiems sekasi, o jei reikia – padėti. Solidarumas man yra labai svarbus.
Tai yra mano apsisprendimas – žvelgti į silpnesnius.
– Įtariu, kad jūsų profesinis ir asmeninis gyvenimas labai persipynę. Ar klystu?
– Man atskirti tai yra neįmanoma. Jei ir skiriasi, tai vos vos – punktyrine linija. „Caritas“ man yra pašaukimas, kurį sąmoningai priėmiau, aš esu ir nuolatinis diakonas. Tai yra mano apsisprendimas – žvelgti į silpnesnius, galvoti, kaip jiems palengvinti gyvenimą, padėti. Savo profesijos nekeisčiau į nieką.
– O ką jūs veikiate laisvalaikiu? Ar turite kokių nors veiklų, kuriose visiškai atsiskiriate nuo šios sferos?
– Mano darbas ir hobis iš esmės yra tas pats, išskyrus vieną vienintelį dalyką – sportą. Pats esu sportavęs, o dabar esu aistringas krepšinio ir futbolo fanas.
– Ką palaikote sporte?
– Pirmiausia, visada sergu už sporto grožį. Visada stengiuosi įvertinti, kaip žaidžia komandos, o tada nuspręsti, kurią šį kartą palaikyti. Bet, aišku, yra favoritų. Futbole nuo mažens – brazilai, dabar vis skauda širdį, kad pastaruoju metu jiems nelabai sekasi. O krepšinyje, aišku, Lietuvos rinktinė, „Žalgiris“ ir visada seku NBA rungtynes. Man geriausias minčių valymo būdas yra vaikščiojimas ir sporto žiūrėjimas.
– Kaip manote, iš kur jumyse kilo noras padėti kitam, atjausti, pasirūpinti?
– Viena vertus, nenuneigsiu tėvų indėlio, buvau taip auklėtas, kad reikia padėti silpnesniam. Iš kitos pusės, kaip sakiau – tai yra ir tikėjimo samprata, kad kiekvienas žmogus, nepaisant visko, ką gyvenime yra patyręs, padaręs, yra vertas būti žmogumi. Tai, kaip jis yra savo ar net kartais kitų žmonių gyvenimus sulaužęs, vis tiek nenuneigia to, kad jis yra žmogus.
Su tokia filosofija aš gyvenu. Galiausiai, aš jaučiu azartą priešintis instinktui rūpintis tik savimi. Tam pastangų nereikia. Liaudis sako, žmogaus pirštai lenkti į save, tai man rūpi tas pirštų atlenkimas – negali būti iki galo laimingas, jeigu šalia yra tokių, kam negerai.
– Kas jus dar labiausiai motyvuoja šiame kely?
– Vienareikšmiai mano vaikai – pokalbiai su jais, jų įžvalgos. Man jaunimas ir vaikai yra labai svarbus šaltinis, aš iš jų suprantu, apie ką šiandien sukasi pasaulis, kokie klausimai jiems rūpi. Su jais pasikalbėjęs, turiu nemažai ką permąstyti. Be to, mane labai palaiko žmona Odeta.
– Gal galėtumėte įvardinti kelis vadovavimo principus, kuriuos įvaldžius jums šis darbas pasidarė lengvesnis?
– Pirmas vienareikšmiškai būtų neįsivelti į mikrodalykų sprendimą. Antras, kurį irgi išmokau dirbdamas įvairiose valstybės sistemose, kad kritiką iš aplinkos apie mūsų darbą ir visus mūsų kolektyvą liečiančius dalykus savo darbuotojams perduočiau kuo labiau nuimdamas žodžio aštrumą.
Didžiausia vadovo dovana kolektyvui – kartu ir po vieną, kad vadovas matytų žmones jų gyvenimo kontekste.
Neperdozuoti su negatyvu ir pagąsdinimais. Esu supratęs, kad vadovo žodžio svoris yra daug didesnis, todėl rizika įžeisti, demotyvuoti yra didelė. Aš esu toks labiau linkęs pats amortizuoti tai, ypač jei dalykai gali pažeisti žmogaus orumą. Gal tai kainuoja, nes turi kažkiek nuryti pats, bet tai duoda ramybę kolektyvui.
O trečias, gal todėl, kad dirbu „Carite“, nors man visada tai buvo svarbu – turime padaryti darbą gerai, bet ne visiškai sudegusio žmogaus sąskaita. Nepamiršti, kad už tų darbo durų yra gyvenimas, aplinkybės ir pan. Girdėti, matyti ir išklausyti juos.
– Kas yra geriausia vadovo Kalėdų dovana savo komandai?
– Didžiausia vadovo dovana kolektyvui – kartu ir po vieną, kad vadovas matytų žmones jų gyvenimo kontekste. Ne tik kaip įrankius, ne tik kaip darbo atlikėjus, bet kaip žmones, turinčius savo gyvenimą.
– Jei galėtumėte absoliučiai bet kur pabūti ir bet ką nuveikti 15 minučių, kas tai būtų?
– Vienas iš įdomių dalykų, kurių tikrai norėčiau, nors gal tiek laiko ir nepakaktų – pasikalbėti su žmonėmis, kuriems per sekundę teko priimti labai sudėtingus sprendimus įvairiose situacijose. Kalbu apie tokius, kurie turėjo priimti sunkius sprendimus dėl kitų žmonių likimų, ir tuos, kuriems reikia net gyvybę paaukoti – pavyzdžiui, partizanas, išėjęs į miškus sąmoningai.
