Chucko Close’o (g. 1940 m.) „Linda“ publikuojama visuose dailės istorijos vadovėliuose. Ne mažiau garsūs kiti jo portretai ir autoportretai. Close’o pavardė yra tarp 50 įtakingiausių pasaulio žmonių, tarp turtingiausių – taip pat. Bet niekas nedrįstų sakyti, kad jo karjera buvo lengva.
Skamba beveik kaip anekdotas, bet garsiausias amžiaus portretistas serga reta liga – prozopagnozija: visiškai neskiria veidų.
Jis vadinamas fotografinio realizmo pradininku, pirmuoju, ėmusiu tapyti iš poliaroidų. O tos nuotraukos atsirado ne šiaip sau. Skamba beveik kaip anekdotas, bet garsiausias amžiaus portretistas serga reta liga – prozopagnozija: visiškai neskiria veidų.
Puikiausiai juos atpažįsta tik tada, kai jie tampa plokšti – yra nufotografuojami. O gyvos neatpažintų net žmonos.
Su šia liga Close’as greitai apsiprato. Tačiau bėda nevaikšto viena. 1988 m. dailininką ištiko stuburo smegenų insultas, jis buvo paralyžiuotas. Apie tai, kad vyras dar tapys, nebuvo net kalbos: artimieji meldėsi, kad jis išgyventų. Close’as išgyveno.
Jis ir šiandien nevaldo kūno, visur varinėja sėdėdamas krėsle, kuris tiktų filmui apie kosminę odisėją, tačiau – tapo, ir dar kaip: kasdien sėdi prie molberto tol, kol būna dienos šviesa. Negana to, dailininkas mėgsta pasaulietiškus renginius, visur lankosi ir visur yra matomas: tik aklas nepastebėtų jo ryškių kombinezonų, įmantrių skrybėlių ir stilingų lenonų. O svarbiausia, kad Close’as išties traukia žmones. Jis – neišpuikęs, trykšta sąmoju, visus užkrečia gera nuotaika.
Tėvai, kai dar buvo sveiki, gyvi, vienturčiui įkalė, kad jis – geriausias, gražiausias, gabiausias, kad turi pasitikėti savimi, – ir vaikas to nepamiršo.
Close’ui niekada nebuvo lengva. Jau vaikystėje jis turėjo galimybę užgyventi aibę kompleksų. Tėvas buvo ligonis ir šeima bastėsi po Ameriką ieškodama vietų, kur priimtų dirbti invalidumą turintį žmogų. Kai jis mirė (Chuckui buvo 11 metų), plaučių vėžiu susirgo mama, senelei prasidėjo Parkinsono liga. Pats vaikas kone metus prasivartė lovoje dėl inkstų uždegimo. O ir mokytis jam buvo sunku, nes prie kitų ligų prisidėjo disleksija: negalėjimas skaityti. Tačiau jau tada Chuckas buvo ne tik ligų maišas, bet ir nepagydomas optimistas. Tėvai, kai dar buvo sveiki, gyvi, vienturčiui įkalė, kad jis – geriausias, gražiausias, gabiausias, kad turi pasitikėti savimi, – ir vaikas to nepamiršo.
Piešė jis nuo ketverių metų, aštuonerių jau tapė apnuogintą modelį (tai sužinojusi klasės auklėtoja puolė į isteriją). Chuckas nesutiko, kad mama pianistė jį mokytų groti, bet ėmė pūsti saksofoną ir iki pat koledžo baigimo buvo vietos popžvaigždė. Vis dėlto, dailė nugalėjo. Close’as Sietle baigė Vašingtono universiteto Meno mokyklą, o Jeilio universitete gavo magistro laipsnį, paskui išrūko studijuoti į Vienos dailės akademiją. Grįžęs į Ameriką, ėmė dėstyti Masačusetso universitete.
Chucko jaunystė buvo audringa, tik gal kiek romantiškesnė už vėliau atėjusią narkotikų kartą. Tai buvo bitnikų, Jacko Kerouaco knygos „Kelyje“ epocha. Jaunimas gyveno automobiliuose: galėjo nuvažiuoti pusantro tūkstančio kilometrų, kad kitoje valstijoje pamatytų spektaklį, paklausytų džiazo ar poezijos skaitymų. Close’as, iki tapdamas dėstytoju, pakeitė keliolika mašinų, nes jos buvo perkamos už 50 dolerių ir po pusmečio virsdavo metalo laužu.
Vyras buvo labai aukštas, svėrė beveik šimtą kilogramų ir neabejojo, kad yra žavus. Merginų dėmesio jam netrūko, ypač kai ėmė dėstyti ir miegoti su studentėmis. Pastarosios galėjo turėti ir merkantilinių sumetimų, bet gaudavo šnipštą, nes kavalierius kitą dieną jų nepažindavo. Visgi vienai pasisekė.
Leslie Rose iš pradžių nekentė dėstytojo, laikė jį arogantišku šikniumi, bet ilgainiui neapykanta virto pagarba, o šioji – įsimylėjimu. Niujorko žydė Leslie įkalbėjo Close’ą persikelti į jos gimtą miestą, ten jie ir susituokė. Gyveno nelabai prašmatniai, bet anuometinis Niujorkas jaunavedžiams, juolab – menininkams buvo geriausia vieta. Abu dirbo vos porą dienų per savaitę (vyras dėstė, Leslie kažką iliustravo), bet to užteko, kad pora galėtų nuomoti milžinišką loftą ir nebadauti, o Close’as – tapyti, kiek širdis geidžia.
Pirmuosius portretus iš fotografijų jis padarė 1964 m. ar 1965 m. Nei tada, nei vėliau Close’as nevartojo žodžio „sukūriau“ – savo triūsą lygino su siuvinėjimu ar mezgimu, kai daiktas gimsta neriant kilpą po kilpos. Per gyvenimą jis išbandė įvairių technikų, tapė pirštais, teptukais, purkštuvais, tačiau visada tai buvo mechaninis darbas: ne kilpelės, o taškučiai, tūkstančiai jų. Net baigti Close’o portretai atrodo pabrėžtinai nekūrybingi: visi jie panašaus formato (2–2,5 metro aukščio), visur – seklus fonas ir į žiūrovą pasuktas veidas.
Modeliai dažnai kartojasi, nes dailininkas mėgsta naudotis senomis fotografijomis (kurios „nei storėja, nei sensta“). Dailininkas savo portretus vadina „galvomis“, net tuo akcentuodamas, kad čia nėra nei jausmų, nei psichologijos, – tik vaizdas. Išvis atrodo, kad Close’ui procesas svarbiau už rezultatą.
Close’as „galvas“ pirmą kartą viešai pademonstravo 1973 m. Ir iškart po parodos atidarymo ant „Scientific American“ viršelio pamatė kompiuteriu darytą George’o Washingtono atvaizdą: tai buvo tarsi jo paties kūrinys, jo taškinis metodas. Skirtumas tas, kad prezidento veidui užteko 624 pikselių, – Close’as nebūtų šitaip „simuliavęs“. Kai vėliau jis ėmė lipdyti veidus jau ne iš taškelių, o iš kvadratėlių, trikampių, kablelių, t. y. atskirų miniatiūrinių formų, kažkoks beprotis jas suskaičiavo: viename portrete (1987 m. tapyto Alexo Katzo) buvo net 14 896 tokios dalelės. Šį naują savo stilių Close’as pavadino „Guliverio kelionėmis“: iš arti akis it milžino veidu ropinėjantis liliputas mato tik abstrakčias formas, o iš toli – fotografinį atvaizdą.
Dailininkas greitai sulaukė pripažinimo. Šeima prasigyveno, pagerino buitį, augo dvi dukros, Georgia ir Maggie. 1978 m. vyrui prasidėjo stiprūs krūtinės skausmai, bet niekas negalėjo nustatyti jų priežasties. 1986 m. priepuolis pasikartojo, ir vėl gydytojai skėsčiojo rankomis. O už poros metų per menininkams surengtą pokylį Close’ui ėmė nepakeliamai skaudėti nugarą, krūtinę, rankas. Į ligoninę jis dar pajėgė nueiti pats, bet naktį buvo paralyžiuotas: galėjo judinti tik galvą ir beveik nebekvėpavo dėl plaučiuose susirinkusio skysčio. Galiausiai buvo nustatyta, kad trombas pažeidė stuburo smegenis.
Jei reiktų iliustruoti posakį „Per kančias – į žvaigždes“, Close’as būtų tobulas pavyzdys: jam kiekvienas teptuko judesys buvo ir tebėra skausmingas.
Chuckas ilgai gydėsi ligoninėse ir grįžo namo manydamas, kad likusį gyvenimą prasivartys lovoje. Žmona jį privertė vėl imtis tapybos. Iš pradžių teptuką vyras laikydavo dantimis, vėliau, kai ėmė truputį judėti ranka, – pritvirtintą prie riešo. Jei reiktų iliustruoti posakį „Per kančias – į žvaigždes“, Close’as būtų tobulas pavyzdys: jam kiekvienas teptuko judesys buvo ir tebėra skausmingas.
Close’as prisitaikė prie savo negalios. Studijoje ir namuose įrengti liftai, o patalpos suplanuotos taip, kad dailininkas galėtų laisvai važinėti ir pasiektų visas namų kertes. Jis turi fantastišką krėslą su ratukais ir ne mažiau nuostabų elektrinį molbertą, kuris drobę pritraukia, nutolina, įleidžia į angą grindyse (jei reikia tapyti viršų) arba pakelia. Taip dirbdamas, Close’as tapo daugybės dailės akademijų garbės nariu, gavo begalę premijų ir apdovanojimų. Jo fotografijoms mielai pozavo garsiausi planetos žmonės, neabejodami, kad jų portretai atsidurs muziejuose ir kolekcininkų rankose... Leslie neištvėrė gyvenimo su paralyžiuotu vyru – jie išsiskyrė. O kiek tokia būtis kainuoja pačiam dailininkui, žino tik jis. Bet Close’as ne iš tų, kurie mėgsta būti gailimi.
