– Suktis ekonominėje srityje buvo jūsų siekis ar gyvenimas kažkuriuo metu pats jus į ją nubloškė?
– Sakyčiau – ir viena, ir kita. Mokykloje mokiausi labai gerai, man sekėsi viskas – ir tikslieji, ir kalbos, ir gamtos mokslai. Vieni mokytojai patarė žengti tiksliųjų mokslų kryptimi, kiti – toliau tobulinti kūrybinius gebėjimus. Tiesa, tėvai irgi turėjo savo nuomonę: vienas norėjo, kad tapčiau teisininke, kitas – jog gydytoja. O kaip išėjo?
Aš svarsčiau, kad gydytojo darbui gal esu kiek per jautri. Dabar manau jau kitaip. Teisė atrodė per „sausa“ sritis, o štai ekonomika, vadyba apima beveik viską. Joje vieni įvykiai lemia kitus, tad čia galiu pritaikyti ir matematikos, ir tikimybių teorijos, ir geografijos, ir istorijos bei literatūros žinias. Ši sritis man atrodė plačiausia. Dėl profesijos pločio ir perspektyvų nesuklydau.
– Tikrai yra žmonių, manančių, kad darbas banke – nuobodokas. Jūs sukatės šioje srityje nuo pat profesinės karjeros pradžios. Ir dar sakote, kad jame yra net kūrybos. Kur ji?
– Pirmiausia, viskas labai priklauso nuo požiūrio. Bankas tikrai nėra tik pliki skaičiai, balansai ir lentelės. Svarbiausia – suprasti, kokią vertę tu kuri – žmonėms, partneriams, bendruomenėms ir visai šalies ekonomikai. Man patinka suvokti, kiek mes galime prisidėti prie verslų vystymo ar bet kurio žmogaus gyvenimo gerovės. Bankininkystė šiandien neapsiriboja tradicinėmis paslaugomis – mes kuriame naujus būdus, kaip žmonės ir verslai tvarko savo finansus, ir tai yra nuolatinė dinamiška kelionė.
– Tai kaip yra, Rūta? Sako, pinigai laimės neatneša, bet sutinkame, kad daug dalykų be jų šiandien neįmanoma. Kokį vaidmenį žmogaus gyvenime jie vaidina šiandien?
– Aš mėgstu sakyti, kad yra trys sveikatos – fizinė, emocinė ir finansinė. Žmogus, norėdamas gyventi laimingai, turi rūpintis visomis trimis. Šiandien pinigai yra daugiau nei įrankis, kuris padeda įgyvendinti idėjas, pasiekti tikslus, užtikrinti saugumą ar patogumą.
Svarbiausia – suprasti, kokią vertę tu kuri.
Tačiau svarbu nepamiršti, kad pinigai patys savaime nėra vertybė tik tai, ką su jais darome, gali turėti tikrą reikšmę. Jie gali tarnauti kaip priemonė kurti vertę, tiek savo, tiek kitų gyvenime, tačiau jų svarba priklauso nuo mūsų požiūrio ir prioritetų.
– Turite šeimą, auginate tris sūnus, neseniai gavote svarbų pasitikėjimo ženklą – pasiūlymą vadovauti bankui. Ar jūs esate laiminga šiandien, šiame savo gyvenimo etape?
– Manau, kad taip. Laimė visada yra požiūrio klausimas, o aš stengiuosi būti pozityvi. Gyvenime reikia drąsos, ypač žengti pirmuosius žingsnius, ir suvokimo, kad labai daug priklauso nuo mūsų pačių. Aišku, baimė yra natūralus dalykas, be jos nebūna augimo. Tai man irgi suteikia laimės.
Laimė visada yra požiūrio klausimas, o aš stengiuosi būti pozityvi.
Be to, laimė yra vientisa būsena, su įvairiomis spalvomis. Esu laiminga bendrai, bet natūralu, kad esu žmogus ir mane aplanko visokie jausmai: kartais ir liūdesys, ir nerimas. Svarbu atminti, jog kiekviena diena, kiekvienas žmogus mus kuo nors praturtina ir tai man suteikia prasmės ir laimės.
– Užimate aukštas pareigas, daug bendraujate vadovų lygmenyje. Kaip jums atrodo, ar pasikeitė požiūris į moteris vadoves būtent Lietuvoje?
– Man atrodo, kad tikrai pasikeitė į gerąją pusę, bet aš norėčiau akcentuoti mūsų pačių požiūrį. Labai dažnai viskas priklauso nuo to, kaip mes save vertiname ir identifikuojame. Kadangi aš nematau skirtumo, nediferencijuoju, neskirstau šiuo klausimu nei savęs, nei kitų, todėl gal ir pati nejaučiu to iš aplinkos. Man visada svarbiausia buvo kompetencijos, žinios, žmogaus vertybės. Kai tu tuo vadovaujiesi, pats suburi aplink save tokius žmones, tokioje vertybinėje aplinkoje ir gyveni.
– Klystame visi, ar išmokote sau atleisti už didesnes ar mažesnes nesėkmes?
– Išmokau, bet buvo labai sunku, nes buvau, o gal kažkiek vis dar ir esu perfekcionistė. Kuo turi daugiau atsakomybių, tuo su laiku labiau požiūris ir reakcija skiriasi. Kai esi vadovas ir apimi daug sričių, turi pasitikėti komanda, deleguoti, o su tuo ateina ir atsakomybė bei rizikos. Kai suklysti, svarbu prisiimti atsakomybę, įvertinti, kas ir kodėl nutiko, bet tuo pačiu būtina judėti pirmyn, neužstrigti klaidoje.
– Kas padeda neužsibūti su tamsiomis, sunkiomis mintimis?
– Poilsiui renkuosi veiklas, kurios suteikia energijos ir leidžia pasikrauti nauja motyvacija. Man labai svarbu būti aktyviai, todėl laisvalaikį dažnai leidžiu gamtoje, mėgstu važinėti dviračiu. Tai leidžia ne tik atsikvėpti, bet ir apmąstyti įvairius darbe kylančius klausimus. Be to, esu tikra, kad lyderystė ir asmeninis tobulėjimas eina koja kojon, todėl skaitau knygas šiomis temomis.
Kai suklysti, svarbu prisiimti atsakomybę.
Kartais idėjos, perskaitytos lyderystės ar psichologinėje literatūroje, padeda atrasti naujus problemų sprendimo būdus darbe ar netgi suteikia įžvalgų asmeniniame gyvenime. Poilsis man yra būdas iš naujo atrasti motyvaciją ir, svarbiausia, naują energiją įveikti kasdienius iššūkius.
– Kritika, komentarai, patarimai – neatsiejama gyvenimo ir darbo dalis. Vertinimai, kaip sekasi, ką ir kodėl darai. Kaip sekasi su tuo gyventi, suprasti, į ką reikia atkreipti dėmesį, o į ką ne?
– Tikrai taip, to labai daug, bet šiuo klausimu sau stengiuosi priminti, kad reikia atkreipti dėmesį į keletą dalykų. Pirma, kad žmonės, žiūrėdami į tave, mato tik ledkalnio viršūnę, o juk visas pagrindinis veiksmas vyksta po vandeniu, viduje. Taigi žmonės tikrai ne visada ir nebūtinai supranta mūsų atsakomybes, argumentus, mintis ir pan., ir tai yra natūralu, žmogiška.
Tačiau visada iškilus vieniems ar kitiems iššūkiams padeda dialogas, pokalbis, juk tada ir tu padedi žmonės išsiaiškinti, suprasti, ir jie tau – įvertinti, išgirsti tai, ko gal nepagalvojai. Gal tikrai reikia ką nors pakeisti? Gal žmogus kalba apie labai gerą idėją? Ne visada reikia galvoti, kad tai kritika, kad tai neįvertinimas, pasitaiko, kai išsakytos mintys yra puiki galimybė ką nors pradėti daryti dar geriau. Taigi, aš visada mielai išklausau, o tada jau galvoju – ką ir kaip galime padaryti geriausiai.
– Dabar vis daugiau žmonių, kurie stengiasi nubrėžti griežtą ribą tarp namų ir darbo. Ar jums tai aktualu, ar pavyksta?
– Mano atsakomybės man tam tikra prasme ir neleidžia visiškai „atsijungti“ ir nubrėžti labai griežtų ribų. Iš kitos pusės, tam tikras rutinas stengiuosi prisijaukinti. Reikia kartais atitraukti save, pakeisti aplinką, veiklą, nes jei vien tik ištisai dirbsi, ilgainiui pats neturėsi įkvėpimo, o kaip tada motyvuosi kitus? Nepailsėjęs žmogus juk nėra produktyvus. Labai stengiuosi atrasti laiko sportui, laikui su šeima, draugais, mėgstamoms veikloms, bet neslėpsiu, kartais reikia sau tai priminti.
– Kokia artimiausia jūsų asmeninė svajonė?
– Kaip tik su šeima ir draugais kalbėjome, kad kitąmet labai norėtume nukeliauti į Japoniją. Taigi labai tikiuosi, kad šis planas taps tikrove.
– Jei turėtumėte 15 minučių galėtumėte atsidurti bet kuriame pasaulio taške ir nuveikti bet ką, kas tai būtų?
– Aš pasirinkčiau išgerti kavos su Michele Obama – žmogumi, kuris ne tik įkvepia, bet ir kuria prasmingus pokyčius visame pasaulyje. Ji turi gebėjimą pasidalinti įžvalgomis apie įgalinimą ir asmeninį augimą taip, kad tai paliečia kiekvieno žmogaus širdį.
