Pokalbis su „CurioCity“ projekto autore, „Megą“ valdančios bendrovės „Baltic RED“ rinkodaros vadove Rasa Vyšniauskiene.
– Praėjo šiek tiek daugiau nei trys mėnesiai nuo „CurioCity“ atidarymo. Tai – pakankamai laiko įvertinti šio vaikų edukacinio pramogų centro veiklos rezultatus. Kokie jie?
– Kurdami šį centrą tikėjome, jog vaikams čia patiks ir jame lankytojų nestigs. Tačiau nesitikėjome, kad teks galvoti, kaip suvaldyti didelius norinčiųjų apsilankyti srautus. Išties smagu, kad nuo pirmųjų dienų mus pastebėjo ir įvertino. Tai rodo ir čia šeimų praleidžiamo laiko trukmė – vidutiniškai daugiau nei 2 val., ir bendras lankytojų skaičius, kuris nuolat auga.
– Kas buvo sunkiausia kuriant šį traukos objektą?
Prie šios idėjos kūrimo prisidėjo labai daug profesionalų – architektai, medikai, mitybos specialistai, net Molėtų observatorijos darbuotojai.
– Dar kurdami centro koncepciją, žinojome, jog turėsime laužyti tam tikrus įsisenėjusius įpročius ir stereotipus. Pirmas klausimas, kurio sulaukdavome kam nors pristatydami koncepciją – ar bus galima centre palikti vaiką vieną. Užsienyje visiškai įprasta praktika, jog į tokio pobūdžio edukacinius pramogų centrus vaikai gali patekti be išimties tik lydimi suaugusiųjų. O Lietuvoje tai – dar naujovė, daugelis yra įpratę prie nedidelių žaidimų kambarių, kur tėvai vaikus gali palikti vienus, kad galėtų ramiai apsipirkti, sutvarkyti reikalus.
Nors vaikai nuo šešerių metų centre gali pramogauti vieni, neslėpsiu, iki šiol sulaukiame nepasitenkinimo dėl mažesniųjų. Yra tėvų, kurie mano, kad jie moka pinigus už vaikų priežiūrą, o ne už galimybę išskirtinėje aplinkoje kartu su vaikais kokybiškai praleisti laisvalaikį.
– Sakoma, kad kurti verslus vaikams Lietuvoje neapsimoka. Kodėl jūs to ėmėtės?
– Tai nėra įprastinis verslo planas. Atvirai kalbant, investuotojai į šį projektą žiūrėjo labiau kaip į socialinę, o ne verslo idėją. Nors investicijų suma išties įspūdinga, norėjome, kad apsilankymo kainos būtų priimtinos daugeliui. Vaikams iš socialiai remtinų šeimų, dienos centrų ir augantiems globos namuose suteikiame galimybę čia apsilankyti nemokamai.
Visada ieškojau originalių idėjų vaikų laisvalaikiui. Šeimoms su vaikais esame suorganizavę ne vieną įdomų projektą, sulaukusį ypač didelio populiarumo. Augindama savo dukras lankiausi Jungtinėse Amerikos Valstijose, ten mane sužavėjo populiarūs šeimų pramogų ir edukacijos muziejai „Children‘s museum“, kurių šioje šalyje – daugiau nei 200. Jau tuomet galvojau, kad ir Lietuvoje reikia kokybiškos pramogos vaikams, kur jie galėtų ne tik žaisti, bet ir išmokti kažko naujo.
Kai projekto idėją patvirtino investuotojai, prasidėjo įgyvendinimo darbai, kurie užtruko apie 1,5 metų. Koncepcijos idėja susidomėjo ir prie jos kūrimo prisidėjo labai daug profesionalų – architektai, grafikos dizaineriai, inžinieriai, programuotojai, psichologai, edukologai, medikai, tiksliųjų ir gamtos mokslų atstovai, mitybos specialistai, aktyvių pramogų bei edukacinės įrangos gamintojai ir net Molėtų observatorijos darbuotojai.
– Šiuolaikinės technologijos, kurioms vaikai yra labai imlūs, leidžia pramogauti neiškėlus kojos iš namų. Gal būtų užtekę įrengti virtualios realybės akinių sistemą ir leisti keliauti po vandeniu, skristi virš degančių dangoraižių?
– Technologijų, kurias vaikai perpranta gerokai greičiau nei mes, iš jų jau nebeatimsime – jos yra neatsiejama vaikų gyvenimo dalis. Išties yra sukurta daugybė nuostabių edukacinių žaidimų, kuriuos galima žaisti kompiuteriu. Tačiau vaikams juk reikia vaikų, gyvo bendravimo, tik taip jie įgyja socialinių gebėjimų.
Žmogaus vidaus organų muliažą jis mikliai išmoko sudėti per kelias minutes, nors aš iki šiol to padaryti nesugebu.
Be to, įsitraukdami į žaidimą, vaikai net nepajunta, kaip mokosi. Skirtingų temų erdvėse, tokiose kaip spalvų, garsų, gamtos jėgų, žmogaus kūno, emocijų pažinimo, maisto, ūkio, statybų ir dizaino ar kosmoso, jie susipažįsta ir sužino daugybę naujų dalykų apie įvairias profesijas, juos supantį pasaulį ir save pačius.
Tokioje aplinkoje tėvai turi galimybę pastebėti, kas labiausiai traukia vaikus, kokio pobūdžio žaidimai juos domina, atpažinti vaikų gebėjimus, kuriuos galėtų dar labiau lavinti.
Pavyzdžiui, pirmąją centro veiklos dieną žmogaus kūno pažinimo erdvėje pastebėjome maždaug 7-erių metų berniuką, kuris, apsivilkęs daktaro chalatą, vien toje erdvėje praleido bemaž dvi valandas. Žmogaus vidaus organų muliažą jis mikliai išmoko sudėti per kelias minutes, nors aš iki šiol to padaryti nesugebu. Berniukui užsukus apsidairyti į kitų temų erdves ir mūsų darbuotojui pasiūlius nusivilkti daktaro aprangą, vaikas jam atsakė: „Ne, ne, aš tuoj grįšiu į savo darbo vietą“.
– O dėl centro pavadinimo nesulaukėte klausimų, kodėl jis neskamba lietuviškai?
– Anglų kalba dabartinės Z kartos vaikų aplinkoje jau yra kasdienė, todėl šis žodžių junginys labiausiai tiko mūsų sumanymui. „CurioCity“ simboliškai reiškia „smalsų miestą“. Lietuviškai taip ir pavadinome – miestu smalsiems vaikams. Beje, tai vienintelis Lietuvoje edukacinis pramogų centras vaikams, kur visa informacija pateikta dviem kalbomis – lietuvių ir anglų. Vasarą pas mus lankėsi nemažai užsieniečių, ir džiugu buvo matyti, jog čia jie jautėsi vienodai puikiai, kaip ir lietuviai.
– Dabar daug kalbama apie vaikų teises, pagarbą vaikui. Ar stebite teigiamus pokyčius tėvų ir vaikų bendravime?
– Skaičiuojama, Lietuvoje tėvai bendravimui su vaikais vidutiniškai skiria vos 7 minutes per dieną. Mūsų tikslas buvo sukurti tokią vietą, kur tėvai turėtų galimybę įdomiai, naudingai ir smagiai praleisti laiką kartu su savo vaikais, išimtinai skirdami savo dėmesį ir bendravimą jiems. Todėl mūsų komandai didžiausias džiaugsmas ir įvertinimas – matyti vis daugiau tėvų, nepraleidžiančių progos pabūti su vaiku, kartu su juo dalyvauti žaidime, padėti vaikui atrasti daug įdomių dalykų ir, būnant kitokioje aplinkoje, dar geriau jį pažinti.
Tėvui ar mamai patiems praverstų pamokos apie vaikų auklėjimą, ypač mokant vaikus vertinti tai, kas dėl jų pačių sukurta.
Deja, pastebime ir labai liūdnų vaikų auklėjimo atvejų. Iki šiol pamenu verkiantį berniuką, kurio tėvai taip rėkė ant jo, kad sulėkė visa mūsų administracija. Abu tėvai vienas per kitą barė vaiką už tai, kad jis pametė lankytojo apyrankę. Kadangi situacija sukėlė mums įtarimų, vėliau peržiūrėję vaizdo kamerų įrašą, pamatėme, kaip tėvai, nenorėdami mokėti kelių eurų už vaiko pramogą, liepė vaikui pralįsti per apsaugos vartelių plyšį, kol niekas nematė. O vaikui išeinant iš centro, mūsų darbuotojai paprašė grąžinti lankytojo apyrankę. To nesitikėję tėvai nesugalvojo nieko geriau, kaip pradėti demonstratyviai kuo garsiau barti vaiką.
Neretam tėvui ar mamai patiems praverstų pamokos apie vaikų auklėjimą, ypač mokant vaikus vertinti tai, kas dėl jų pačių sukurta, ugdyti pagarbą šalia esančiajam.
