Vatikano muziejuje kabo šio dailininko kurtas popiežiaus portretas. Vatikanas to portreto gal ir nenorėtų, bet yra bejėgis prieš meno galią, o ir prieš autoritetus: vis dėlto jį tapė garsiausias XX a. britų menininkas.
Baconas dalyvavo Venecijos bienalėje (1954 m.), turėjo parodą Paryžiaus Grand Palais, o „Tate“ muziejus surengė net tris jo retrospektyvas. Bacono originalai prieinami tik begėdiškai turtingiems žmonėms, pavyzdžiui, Romanui Abramovičiui: aukcionuose už „Triptiką“ jis sumokėjo 86,3 mln., o už „Tris Luciano Freudo studijas“ – 142,4 mln. JAV dolerių.
Jo honorarai visada buvo dideli. Bet turbūt joks kitas dailininkas nėra sunaikinęs tiek savo paveikslų, kiek Baconas. Gali net pasirodyti, kad jis metų metais išvis netapė, – nėra įrodymų. Tačiau kai tapytojas atšventė penkiasdešimtmetį, jo gyvenime atsirado Valerie Beston.
Ji dirbo Niujorko „Marlborough“ galerijoje, mylėjo Baconą, laikė jį genijumi ir paskyrė jam savo gyvenimą. Mis Beston rengė jo parodas, rūpinosi kirpėjais, odontologais, sąskaitomis, buvo jam vadybininkė, tarnaitė, mama.
Bet svarbiausia savo pareiga laikė Bacono paveikslų išsaugojimą: kai tik pajusdavo ar išgirsdavo iš Francio, kad drobė baigta, skubiai kviesdavo vairuotoją ir abu slapta (ar – jėga) išgabendavo drobę. Baconas, atsilygindamas mis Beston už pastangas, dovanojo nediduką paveikslą. Valerie nieko daugiau ir nesitikėjo: žinojo, kad jos globotinis – gėjus. Pagrindiniai jo gyvenimo herojai būdavo vyrai, daug jų...
Tapytojas gimė Dubline. Jis neturėjo airiško kraujo, bet tėvas, atsargos kapitonas, sumanė veisti žirgus ir nutarė, kad geriausiai tam tinka Airija. Šeimos galva mėgo girtis giminyste su filosofu ir valstybės veikėju Franciu Baconu, o ponia buvo bekilmė, bet turtinga paveldėtoja. Būsimas dailininkas turėjo du brolius ir dvi seseris; nė vienas netryško sveikata, tačiau astma sergantis Francis buvo silpniausias. Ir neturėjo galimybės pasveikti, nes tėvas jį auklėjo ypač žiauriai.
Žinodamas, kad sūnui gyvūnai sukelia priepuolių, jis versdavo Francį jodinėti, kol šis pradėdavo dusti ir mėlti. O už tai, kad buvo silpnas, vaiką bausdavo: tėvas liepdavo žirgininkams jį plakti. Bet taip nutiko, kad tie žirgininkai tapo pirmaisiais seksualiniais Bacono partneriais, ir pasitenkinimą jis ėmė sieti su sadomazochizmu. Tėvas nieko neįtarė: šešiolikmetį sūnų išvijo iš namų tada, kai aptiko mūvintį mamos kojines.
Soho kvartale jis buvo pastebima figūra: ryškiai dažė akis ir lūpas, tamsino plaukus rudu batų tepalu, nešiojo tinklines kojines.
Francis patraukė į Londoną. Vertėsi, kaip išmanė: dažniausiai palaikydavo kompaniją džentelmenams – šie vesdavo jį į gražias vietas ir dosniai atlygindavo už paslaugas. O kai tokių nerasdavo, tiesiog vagiliaudavo. Soho kvartale jis buvo pastebima figūra: ryškiai dažė akis ir lūpas, tamsino plaukus rudu batų tepalu, nešiojo tinklines kojines. Tėvas, gal ką nugirdęs, dar kartą mėgino atvesti sūnų į protą – pasiuntė jį į Berlyną su šeimos giminaičiu Ceciliu Harcourtu-Smith’u tikėdamasis, kad raumeningas kariškis pavers netikėlį vyru.
Tačiau tėvukas prašovė dar kartą: biseksualus sadistas Cecilis ir Francis greitai rado bendrą kalbą. Kitas dalykas, kad anuometinis Berlynas buvo dailės, architektūros, kino miestas. Ten Baconas prakuto ir pamatė „Šarvuotį Potiomkiną“ – filmas padarė neišdildomą įspūdį.
Išsiskyręs su Ceciliu, Baconas pusantrų metų prabuvo Paryžiuje, paskui grįžo į Londoną. Jis po truputį ėmė kurti (baldus, kilimus), bet laikraščiuose tebeskelbė, kad dirba „džentelmenų kompanionu“. Pinigų katastrofiškai trūko, gyvenimo sąlygos buvo baisios: Baconas su draugu ir savo vaikystės aukle Jessie Lightfoot glaudėsi tokiame ankštame butelyje, kad moteriškė nakčiai klodavo patalus ant virtuvės stalo. O kai jau visai grėsdavo badas, geroji auklė švarindavo piliečių kišenes.
Bacono reikalai pasitaisė sulaukus dvidešimties. Roy de Maistre’as, su kuriuo jis ėmė nuomoti studiją, išmokė tapybos pagrindų. Ir taip sėkmingai, kad jau pirmas jaunuolio darbas „Nukryžiavimas“ (1933 m.) pateko į knygą „Art Now“ ir buvo nupirktas garsaus kolekcininko.
Kitas žmogus, Ericas Hallas, padėjo Baconui išbristi iš skurdo. Jis, turtingas verslininkas ir vedęs vyras, keliolikai metų tapo dailininko meilužiu. Ericas buvo snobas, jis mokė savo jaunąjį draugą skirti vertingus daiktus nuo nevertingų, rinktis brangiausius viešbučius, gurmaniškus patiekalus, išskirtinius vynus. Ir traukė jį už ausų, kai po pirmos sėkmės prasidėjo nesėkmių ruožas.
Pamėlę, iškraipyti Bacono drobių veidai buvo jo paties būsenos.
Astma niekur nedingo. Kartą ji pravertė: kai menininkui Antrojo pasaulinio karo metais grėsė karo tarnyba, jis pasiskolino iš draugų šunį, permiegojo apsikabinęs gauruotą mišrūną ir kitą dieną atslinko į komisariatą ašarodamas ir dusdamas. Bet ir be šuns dažnai ištikdavo priepuoliai – pamėlę, iškraipyti Bacono drobių veidai buvo jo paties būsenos. Žinojimas, kad vienas tų priepuolių gali baigtis mirtimi (nuo astmos mirė tapytojo brolis), matyt, daug ką paaiškina: nuotaikų kaitą, pomėgį vaikščioti ašmenimis, bjauroką charakterį.
Karo metais Baconas daug tapė, ir jam vėl ėmė sektis. Jo paveikslus pirkdavo Hallas (ir dovanodavo juos „Tate“ muziejui), o 1946 m. jį surado meno prekiautoja Erica Brausen: ji iš anksto mokėdavo už kūrinius, bet ir reikalaudavo, kad jie būtų laiku baigti. Moteris turėjo daug vargo, nes Baconas dalį metų leisdavo Monte Karle – Hallas ten nuomodavo vilas, kad padėtų draugui astmatikui.
Tiesa, nauda iš to buvo menka: ligonis kiauras paras lindėdavo kazino – nerasdavo laiko nei darbui, nei sveikam orui. Kai ponia Brausen imdavo svaidytis žaibais (kur paveikslai?!), tapytojas grįždavo į Londoną ir puldavo karštligiškai darbuotis. Beje, čia irgi buvo ruletė, tik sava – už Hallo pinigus įrengtas pogrindžio kazino, kurio reikalus tvarkė auklė.
1952 m., kai Baconas išsiskyrė su Hallu, jis jau buvo vadinamas perspektyviausiu britų dailininku ir Londono publika jį atpažindavo gatvėje. Apsukri vieno klubo savininkė Baconui mokėjo 10 svarų sterlingų per savaitę (plius nemokami gėrimai), kad jis vestų pas ją savo draugus ir patronus. Ši istorija taip užsitęsė, kad „Colony Room“ virto britų elito susibūrimo vieta, o Baconas – alkoholiku (nors Londone jis nebuvo dažnas svečias).
Dabar savo astmą tapytojas gydydavo Maroke: ten, Tanžere, gyveno nauja jo pasija, karo pilotas Peteris Lacy. Jų santykiai buvo su visais „pilkos atspalviais“, grįsti sadizmu ir prievarta. Kartą Lacy taip trenkė tapytoją į stiklą, kad jam teko siūti akį, tačiau vyrus išskyrė (po dešimties metų) ne traumos, o Peterio mirtis. Meilužio vietą greitai užėmė George’as Dyeris, su kuriuo menininkas susipažino, kai gražuolis vagis įsilaužė į jo apartamentus.
Baconas dėl jo ėjo iš proto, nors porą siejo ne tik fizinis, bet ir psichologinis smurtas, noras kuo labiau vienam kitą įskaudinti. Gal meilė ir turėjo gražią preliudiją, bet vėliau ją kurstė tik nesibaigiantys skandalai, girtos orgijos, Dyerio depresijos ir mėginimai nusižudyti. Galiausiai jam tai pavyko – 1971 m., Bacono parodos Grand Palais atidarymo išvakarėse.
Kai kurie Bacono žinovai tvirtina, kad po Dyerio mirties jis ėmė degraduoti kaip menininkas, nes kiti jo meilužiai nebuvo rimbų mėgėjai. Tačiau vienas jų tapytojui buvo neabejotinai svarbus. Visą savo turtą, 11 mln. svarų sterlingų ir paveikslus Baconas paliko barmenui Johnui Edwardsui; šis vėliau dievagojosi, kad senukas jį mylėjo tik kaip tėvas.
Baconas domėjosi egzistencializmo kančios filosofija ne todėl, kad ši buvo madinga, o dėl to, kad kančia buvo jo savastis. Atitinkama buvo tapyba.
Įstabu, kad tapytojas mirė sulaukęs 82 metų. Gydytojai po karo aptiko, kad jo širdis – išsiplėtusi; liepė nerūkyti, negerti, nesinervinti. Jam buvo pašalintas vienas vėžio pažeistas inkstas. Jau nekalbant apie astmą, kuri turėjo šiltnamio sąlygas: studijos metų metais nebuvo valomos, nes dailininkas mėgo pirštais kabinti dulkes ir įtrinti jas į drobes. Baconas domėjosi egzistencializmo kančios filosofija ne todėl, kad ši buvo madinga, o dėl to, kad kančia buvo jo savastis. Atitinkama buvo tapyba.
Jis, netikintis, nuolat apeliavo į „Nukryžiavimą“, klykiančius popiežius ir mirtinguosius, deformuotus, tarsi konvulsijų apimtus žmones, iškreiptus savo meilužių veidus ir lovas, panašias į ligoninės. Buvo humaniškas tik vienu atžvilgiu – modelių nekankino: visos pozos būdavo tikros, bet įamžintos Bacono draugų fotografų. Jis pats, gerdavęs iki vėlumos, bet mėgęs dirbti paryčiais, tapydavo tik iš nuotraukų.
Baconas galėjo būti be galo charizmatiškas, taikus ir mielas, kaip boružė, bet vos tik žmogus priartėdavo, pamanydavo, kad gali tapti jo nuodėmklausiu, būdavo paverčiamas patyčių objektu.
Atsiminimų apie Baconą galima rasti įvairiausių. Vieni jį dievino, kiti stengėsi laikytis atokiai. Pats tapytojas apie save sakė: „Nėra dirbtinesnio žmogaus už mane.“, ir turėjo omeny ne vien plastinės chirurgijos specialistų paslaugas, kuriomis ne kartą naudojosi. Baconas galėjo būti be galo charizmatiškas, taikus ir mielas, kaip boružė, bet vos tik žmogus priartėdavo, pamanydavo, kad gali tapti jo nuodėmklausiu, būdavo paverčiamas patyčių objektu.
Išimtys nebuvo daromos net ilgamečiams draugams – tapytojui Lucianui Freudui, Henriettai Moraes, Isabel Rawsthorne (nors ir šie buvo nepėsti). Dar vienas jo mėgstamas posakis: „Žmones reikia aktyvinti.“ Jis mėgdavo „netyčia“ pamesti pinigus ir stebėti, kas jų gviešis: norėjo įsitikinti, kad visi žmonės – niekšai.
Yra aprašytas ir kitas „aktyvinimo“ pavyzdys. Viename Paryžiaus restorane Baconas (Hallo išmokytas rinktis geriausius vynus) užsakė butelį absurdiškai brangaus gėrimo ir kai padavėjas pripildė taurę, liepė tą stiklą išgerti jam. Vyrukas ilgai atsisakinėjo, kone verkdamas tikino, kad bus išmestas iš darbo, bet, galiausiai, verčiamas dailininko, išgėrė. Baconas triumfavo, kad oficiantas buvo „aktyvintas“, peržengė per save, o pasekmės jo nedomino... Vienas iš daugelio filmų apie Baconą (jame tapytoją vaidina Derekas Jacobi, o Dyerį – Danielis Craigas) vadinasi „Meilė yra velnias“, ir tikslesnį pavadinimą būtų sunku sugalvoti.
