– Būna žmonių, kurie nuo mažens svajoja tapti verslininkais, užsidirbti, būti vadovais, kad niekas jiems nediriguotų. Ar jaunystėje buvo tokių troškimų, ar vedė į priekį panaši ambicija?
– Konkrečiai tokios svajonės neturėjau, bet galiu pasakyti, kad dirbant vadovo darbą, manau, išsipildo beveik visos profesinės svajonės. Nes, kalbu iš asmeninės patirties, man sunku pasakyti, kokios srities darbo aš nedirbu – visko po truputį. Užsiimame maisto prekyba, kas verčia žinoti produktų savybes, sudedamąsias dalis, bet juk turime ir patalpas, o tada jau prasideda statybos, elektros, automatikos, mechanikos, transporto klausimai – visus juos daugiau ar mažiau turi išmanyti.
Bet jei kalbėtume apie konkrečiai profesiją, jos žinias irgi pritaikau darbe – baigiau statybą, bet norėjau mokytis ir elektrotechnikos, kas šiuo metu būtų automatika, bet šiuos dalykus vienais ar kitais aspektais mano dabartinis darbas irgi apima.
Kad norėjau susikurti pats sau darbo vietą – taip, bet konkrečiai, kuo tai pavirs, gal nelabai svajojau. 1990-aisiais normaliai apmokamų darbo vietų Lietuvoje net nebuvo, visi tuomet bandė kažkaip suktis, kažką pradėti patys. Taigi pirmosios patirtys kaupėsi labai seniai, tai buvo tiesiog išgyvenimo klausimas. Aišku, toliau jau – kokio dydžio bus tas verslas, kaip jis išsirutulios, nulemia daugybė veiksnių. Šiandien jau gal ir gali pritaikyti vienas ar kitas teorijas, bet tais laikais netiko jokios teorijos, buvo neprognozuojami laikai.
