Aš visada pradedu kalbą kreipiniu „broliai ir seserys“. Aš iš tiesų jaučiu, kad jūs tokie esate. Jei gerai pagalvotume, visa žmonija yra broliai ir seserys, tad ar yra kokia nors prasmė skriausti, žudyti vienas kitą. Mes per daug koncentruojamės į žodžius „mes“ ir „jie“. Tai ir yra problemų šaltinis.
Taip, egzistuoja įvairios šalys, tautos, religijos, įvairios šeimos, jų padėtys, vienos labiau išsilavinusios, kitos mažiau, vienos labiau turtingos, kitos mažiau. Yra didelė įvairovė, bet šiandien mes kaip žmonės norime būti laimingi, kokie mes bebūtume. Tai mūsų teisė, bet susiduriame su daugybe problemų, kurios kyla dėl skirtumų tarp mūsų. Ir būtent šis skirtumų lygmuo sukuria stiprų jausmą, kad yra jie ir mes.
Apie klimato kaitą
Jei norime išspręsti šią problemą, turime panirti į gilesnį lygmenį, įsąmoninti, kad visi esame žmonės. Gyvename mažoje žydroje planetoje. Ji tokia nedidelė, kad turime gyventi vienas šalia kito. Rytų ateitis priklauso nuo Vakarų. Vakarų ateitis – nuo Rytų, taigi visi esame susiję.
Pavyzdžiui, klimato kaita liečia mus visus, mes visi patiriame dėl to nelaimių, šis reiškinys tik gilėja. Kai pirmą kartą patekau į Indiją kaip pabėgėlis, jaučiausi žmogumi, kurį supa žmonės, bet jų nebuvo tiek daug. Netrukus galime pasiekti 10 mlrd. skaičių, todėl atsiranda vis daugiau problemų, susijusių su gamta, klimato kaita, vandens ištekliais. Jūsų šalis, apskritai Šiaurės Europa, dar nejaučia vandens trūkumo, bet Vidurio Rytuose, Afrikoje tai tikra bėda.
Kiekvieno žmogaus ateitis priklauso nuo kiekvieno, esančio šalia, ir nuo visos žmonijos.
Aš galiu pasiremti savo patirtimi. Kai 1959 m. kaip pabėgėlis gyvenau Indijoje, ten buvo labai daug sniego. Dabar ta vieta, kur aš gyvenu, žiemą šešių tūkstančių pėdų aukštyje visai nebesulaukia sniego, jo nebėra.
Aš asmeniškai patiriu pasaulinį atšilimą. Todėl, manau, labai trumparegiška ir kvaila galvoti vien tik apie save. Kiekvieno žmogaus ateitis priklauso nuo kiekvieno, esančio šalia, ir nuo visos žmonijos. Jeigu jūs rūpinatės savimi, nepamirškite, kad turite rūpintis ir kitais, nes žmonija bus laiminga, jeigu joje bus laimingas kiekvienas žmogus.
Kaip naudingai panaudoti savanaudiškumą
Iš prigimties mes esame savanaudžiai, tačiau būkime protingi savanaudžiai, pragmatiški ir skirkime daugiau dėmesio pasaulinei gerovei ir pasaulinei laimei, kurios mums nepaprastai reikia. Tam turime ugdyti šilumos ir geraširdiškumo jausmą visų kitų žmonių atžvilgiu. Kai tai pajausime, išnyks visi barjerai.
Aš galiu lengvai paspausti ranką bet kam, bet kuriam iš jūsų. Dalai Lamos titulas nekuria barjero tarp manęs ir kitų, atvirkščiai, aš nenoriu būti oficialus ir formalus, tai būtų kvaila, tai neduoda jokios naudos. Jeigu toks būčiau ir jūs tokie būtumėte, tai sukurtų vienišumo jausmą. Jūs jaustumėtės izoliuoti.
Kodėl naudinga šypsotis
Kur aš bekeliaučiau, ką besutikčiau, suprantu, kad visi esame tokie patys. Reikia šypsotis, bet šypsenos būna įvairios. Šypsena gali būti natūrali geraširdiškumo ir meilės išraiška. Tokia šypsena padaro mus ir visus kitus laimingus. Kartais būna specialiai nutaisytos šypsenos, dirbtinės, būna sarkastiškos šypsenos, šypsenos, susijusios su baime.
Manau, kad šypsena yra unikalus žmonių bruožas, tai žmogiškos šilumos išraiška. Ir tai didelis šaltinis, kuris teikia laimės, ir būtų kvaila jo nenaudoti. Net mokslininkai sako, kad žmogaus prigimtis – būti užjaučiančiam.
Pasak mokslinių tyrimų, nuolatinis pyktis, baimė, nepasitenkinimas ėda mūsų imuninę sistemą, taigi neigiamos emocijos labai kenkia mūsų sveikatai. Tuo tarpu meilė ir šypsena imuninę sistemą stiprina.
Todėl puoselėkime šiuos šiltus jausmus ir meilę vienas kitam. Žmogus iš prigimties yra geras, atjaučiantis ir mylintis kitus.
Pagrindinis žmonijos problemų šaltinis
Mes daug dėmesio skiriame materialiam pasauliui ir pamirštame vidines vertybes. Tai nėra adekvatu, bet taip auklėjamos ištisos kartos ir vis labiau kuriama materialioji kultūra, o mūsų viduje atsiranda vis daugiau nerimo.
Mūsų vidinė ramybė labai pažeidžiama. Todėl turime galvoti apie tai, kad savo pykčiu griauname save ir kitus. Jis puoselėja į save sutelktą požiūrį, dėl kurio atsiranda baimė ir nepasitikėjimas.
Mes daug dėmesio skiriame materialiam pasauliui ir pamirštame vidines vertybes. Tai nėra adekvatu.
Tai priešinga žmogaus prigimčiai. Mes esame socialinės būtybės, ir mūsų išgyvenamumas priklauso nuo kitų bendruomenės narių, todėl neturime galvoti tik apie save. Net gyvūnai turi bendruomeniškumo jausmą, nes nuo jo taip pat priklauso jų išgyvenamumas. Tad kodėl mes, žmonės, negalime būti bendruomeniški?
Šis amžius turėtų tapti taikos ir dialogo amžiumi
Anksčiau žmonės gyveno kaimais, gentimis, jie negalvodavo apie viso pasaulio gerovę, bet realus gyvenimas reikalavo bendruomeniškumo. Dabar turime globalią pasaulinę ekonomiką, taip pat globalinį klimato atšilimą, taigi atėjo laikas mums ugdyti šilumos ir bendruomeniškumo jausmą tarp visų mūsų 7 mlrd. gyventojų. Ir mažinti atskirtį tarp „mes“ ir „jie“.
Šį amžių turėtume pavadinti taikos amžiumi. Praėjusiame amžiuje buvo daug smurto ir žiaurumo, tai buvo sunkus amžius. Dabar turėtume ugdyti savyje netoleranciją smurtui. Šis amžius privalo būti amžius, kuriame mes dėtume visas pastangas puoselėti taiką.
Tegu tai būna taikingas amžius, nesvarbu kad egzistuoja skirtingi interesai ir požiūriai. Mes privalome spręsti problemas, jeigu jos atsiranda, bet tai daryti žmogiškai, o tai reiškia – per dialogą. Todėl dažnai sakau žmonėms, kad šis amžius turėtų būti dialogo amžius.
Kodėl ES gali būti pavyzdžiu kitoms valstybėms
Šiuo aspektu svarbų vaidmenį atlieka švietimas – turime ugdyti šilumą tarp mūsų ir gėrį čia, širdyje. Nes iš to gimsta mūsų laimė – asmens, šeimos, bendruomenės ir galiausiai visos žmonijos. Pasaulinė taika ir laimė nenukris iš dangaus, mes ją turime kurti. Pirmiausiai mes patys asmeniškai, tuomet savo šeimoje ir ji plis iš bendruomenės į bendruomenę, apims visą tautą ir visą pasaulį. Tuomet turėsime harmoningą ir darnų pasaulį.
Prisiminkite Europos Sąjungą. Tai puikus darnos pavyzdys. Mes daug ko pasimokėme iš to, kad buvome priešais, daug patyrėme, taigi remkimės savo žiniomis ir kurkime naują visuomenę, kaip padarė ES. Jeigu ji nebūtų susikūrusi, manau, iki šiol turėtume daug kovų ir nesutarimų tarp valstybių. ES vystėsi teisinga kryptimi ir dėl to jai negresia joks karo pavojus.
Aš manau, kad ES yra didelis pasiekimas, sąjunga materializavosi, ji atnešė daug naudos ir gėrio. Visos šalys galėtų mąstyti apie sąjungos sukūrimą.
Kaip vertina pabėgėlius
Tai naujas reiškinys ES – pabėgėliai. Žinau, kad jų skaičiai dideli. Aš vertinu, kad Vakarų šalys juos priima. Tai mūsų moralinė atsakomybė – padėti, kai galime. Bet pabėgėliai taip pat turi suprasti, kad jie yra čia laikinai, kad jiems suteiktas prieglobstis. Jie turėtų padaryti viską, kas nuo jų priklauso, kad jų vaikai gautų gerą išsilavinimą, įgytų įgūdžius, gebėjimus.
Jie turėtų pasinaudoti visomis galimybėmis, kad atėjus laikui grįžtų į savo šalį ir turėtų priemonių ją atstatyti. Europos valstybės priklauso europiečiams, pabėgėliai turėtų suprasti tai ir tiesiog pasinaudoti galimybe mokyti savo vaikus ir pasirengti savo šalies atstatymui, aišku, su tų šalių pagalba.
Apie Baltijos šalių svarbą pasaulyje
Aš manau, kad jūsų šalis, maža šalis, apskritai Baltijos valstybės, nors ir mažos, gali parodyti iniciatyvą. Ir parodė. Jos gali įnešti savo indėlį į taikos ir bendruomeniškumo kūrimo procesą. Baltijos valstybės nusipelno ypatingos pagarbos, jos turėtų ir toliau jungti savo pastangas ir skleisti šią koncepciją visame pasaulyje.
Jūs patyrėte daug sunkių laikų, nukentėjote nuo autoritarinės valstybės, iš jūsų buvo atimta teisė į laisvę ir apsisprendimą, taigi jūs turite vertingą patirtį, naudokitės ja, jūs galite ir kitiems nešti žinią apie laisvės vertę ir lygybę.
Galvojimas apie kitus, altruizmo jausmas suteikia jums moralinės tvirtybės, todėl galite gyventi skaidriai ir ramia širdimi. Tik atjauta kuria vienybę ir draugystę tarp mūsų. Žmonės yra socialinės būtybės, todėl draugystė jiems yra nepaprastai svarbi. Kai tu parodai tikrą rūpestį kitu ir pasiruošęs veikti kito labui, tuomet gimsta tikras pasitikėjimas.
Švietimo sistemoje turi atsirasti emocijų higiena
Šios vertybės turi būti įtrauktos į švietimo sistemą – kaip ugdyti vidinę ramybę, nepaisant praeities išgyvenimų, religinių įsitikinimų. Šiuo aspektu reikėtų kalbėti apie tokį dalyką, kaip emocijų ir jausmų higiena, ją būtina įtraukti į mūsų švietimo sistemas, nes jeigu esame sveiki savo jausmuose ir prote, būsime sveiki ir savo kūne. Tai labai glaudžiai susiję dalykai.
Jei atrasime vidinę ramybę, būsime laimingi žmonės, laimingos šeimos ir laiminga žmonija.
Aš pats esu tai patyręs. Šešiolikos metų praradau laisvę, dvidešimt ketverių praradau savo šalį, daug problemų, daug sunkumų ir nelaimių, didelė atsakomybė, tačiau aš savęs negraužiau, aš vis tiek mėgavausi gyvenimu. Tai susijęs su sveiku protu. Daug kas priklauso nuo mano asmeninio požiūrio.
Taigi remdamasis savo nedidele patirtimi, manau, kad vidinė ramybė labai svarbi. Galima sakyti, kad ne per maldą, bet per sąmoningumo ugdymą galime šią vidinę ramybę pasiekti. Todėl aš kalbu apie švietimą, nes jei atrasime vidinę ramybę, būsime laimingi žmonės, laimingos šeimos ir laiminga žmonija.
Žmogiškumas – gamtos dėsnis. Žmogus toks gimė. Ir žmogiškumas vystėsi natūraliai. Ateitis nėra garantuota, bet reikia puoselėti viltį, gyventi viltimi. Vilties nebuvimas labai kenkia sveikatai, trumpina gyvenimą ir blogiausiu atveju lemia savižudybes. Mūsų gyvenimai priklauso nuo vilties patirti gėrį, tikrai ne kančią ir blogį.
Ir mūsų gyvenimo tikslas – patirti laimę ir džiaugsmą, net esant įvairioms nelaimėms. Ne visada yra palankios sąlygos. Gerai, jeigu tokios yra, tačiau išlikti laimingam, esant nepalankioms sąlygoms, yra sugebėjimas. Jeigu jo savyje neugdysime, žūsime. Kiekvienas gyvas sutvėrimas siekia būti laimingas, t. y. ne tik gyventi, bet gyventi sąmoningai būnant laimingu. Visi mes trokštame laimės ir džiaugsmo. Ir aš toks esu.
