Šeima Sangrūdoje gyvena jau ne vieną dešimtmetį, užaugino tris vaikus: du sūnus – Valdą ir Irmantą, taip pat dukrą Renatą, sulaukė šešių anūkų, o meilę vienas kitam puoselėja jau 57 metus! Tyros širdies ir gerumo kupina pora dalinasi, kad jų gyvenime buvo visko – netrūko nei geliančio skausmo, nei džiaugsmo akimirkų.
Per pokalbį Danutė ne kartą nubraukia ašarą – gyvenimas jos tikrai nelepino – neteko vyriausiojo sūnaus, patyrė sunkią vaikystę, tačiau kartu sunkumai ir užgrūdino, skatino būti stiprią, bet nepamiršti gerumo, atjautos, meilės artimam žmogui. „Lengviau gyventi, kai Dievas lydi“, – sako ji ir prideda, kad visą gyvenimą visa šeima esantys labai religingi – su Dievo pagalba per sunkumus eiti kur kas lengviau.
Sunkios negandos vaikystėje
„Gimiau Giluišių kaime, visai pasienyje, 1943-iaisiais. Tėvai viską palikę atėjo gyventi į Lietuvą, tad neturėjom, kur apsistoti, glaudėmės tai vienoj, tai kitoj vietoj. Mačiau tikrai daug vargo, tačiau šiandien man atrodo, kad tai išugdo žmogų, užgrūdina, padeda nugalėti visus sunkumus“, – sako D.Burinskienė. O tų sunkumų šeimos kely buvęs ne vienas – vos 8-erių Danutei teko labai greitai suaugti, kad pasirūpintų dviem broliais.
„Augome trijų vaikų šeimoje, tada man buvo 8-eri, broliui – 4-eri, o vyriausiajam – 12-ika. Prisimenu, kad buvome įsigiję karvutę, kiaulių, bet už nesumokėtas duokles atėmė karvę, o užėjus ligai – kiaulės nustipo. Taigi likom be nieko.
Mama tuo metu dar augino žąsis, tad jos mus gelbėjo. Kaimynai dirbo fermose, ten būdavo daug paršelių, kurių niekas neskaičiuodavo, tad kaimynai mums pasiūlė juos atvesti sakydami, kad, jeigu užaugs, bus mūsų šeimai atspirtis. Džiaugėmės tais paršeliais, bet kita kaimynė nežinia kokio blogio vedama paskundė... Dėl to mano mamą paėmė į kalėjimą. Kadangi ji buvo patriotė, tai pripaišė, kad ji antitarybinė ir paskyrė net 5 metus kalėjimo.
O aš buvau tik 8-erių... Gerai, kad mokėjau melstis. Meldžiausi, verkiau per naktį ir prižiūrėjau brolius. Buvo labai sunku... Prisimenu, kai mamą pamačiau surakintomis rankomis kaip baisiausią nusikaltėlį“, – su grauduliu pasakoja Danutė. Viena moteris norėjo pasiimti Danutę su savimi, ją prižiūrėti, bet Danutė sako, kad negalėjo palikti brolių ir tėčio. Visgi negailestingas likimas suteikė paguodą – po septynių mėnesių mirė Stalinas, tad Danutės mama buvo paleista, o tai šeimai buvo didžiausias džiaugsmas.
„Mama buvo labai nusiteikusi prieš komunistinę valdžią, tad tuo metu baigiau septynias klases, toliau leisti mokytis mama manęs nenorėjo. Dirbau visokius darbus – ir laukininkystėje, ir karves melžiau, ir kiaules šėriau, ir valiau – ko tik nedariau. Tuo metu susitikau ir Burinskėlį (būsimą vyrą – aut. past.) (juokiasi). Tai jau ištekėjusi baigiau vakarinę mokyklą ir įstojau mokytis, dirbau seniūnijoje kasininke, o paskui pastaruosius 14 metų – banke. Aš žmones labai mylėjau, man nebuvo taip, kad išeinu ir uždarau duris, priimdavau ir per pietų pertrauką, ir po darbo“, – pasakoja Danutė.
Kai suėjo pensijinis amžius, moteris sako, kad nusprendė išeiti iš darbo. „Tuo metu labai trūko darbo vietų ir jo reikėjo jauniems žmonėms. Aš pagalvojau, kad gausiu pensiją, tad užleidau savo vietą jaunesniems“, – savo darbus prisimena Danutė.
Išleido knygą, kurioje sudėta visa širdis
Visą gyvenimą moteris buvo visuomenininkė, stengdavosi visiems padėti: „Visi mane mylėjo, niekam negailėjau pagalbos, bažnyčią puošiau, kultūriniuose renginiuose dalyvavau. Dar ir dabar giedu bažnyčios chore – jau nuo 16 metų! Gal reikėtų išeiti, bet vis paprašo, kad ateičiau pagiedoti“, – pasakoja moteris.
Danutė išleido ir savo poezijos knygą. „Gal kitam žmogui ji visai neįdomi skaityti, bet ten sudėtos visos mano mintys, mano širdis, mano skausmai ir jausmai“, – kalba Danutė, kurios knygoje daug vietos skirta šeimai, tėvynei, vaikams, pasaulyje vykstantiems įvykiams. Visus eilėraščius moteris rašė ranka, sako, kad rankraščių susikaupė tikrai daug, paskui viskas buvo sudėta į knygą, pavadintą „Suradau paguodą“.
Moteris priduria, kad yra Lietuvos patriotė nuo pat mažų dienų, o meilę tėvynei jai įdiegė tėvai. „Sekame naujienas apie Ukrainos ir Rusijos karą, net eilėraštį sukūriau. Tikime Ukrainos pergale, matom, kokio ryžto jie apimti ir kokį džiaugsmą parodo, kai išlaisvina savo žemes“, – kalba Danutė.
Ir tai ne vienintelė moters veikla – idėjų, minčių ir kūrybingumo jai nestinga. Ji sukvietė ir savo bendramintes bei sukūrė Sangrūdos moterų klubą, kuriame, kaip sako, būdavo pilna gerų emocijų, nes visos moterys bendraudavo kaip seserys, dalyvaudavo įvairiuose renginiuose, edukacijose, švęsdavo šventes.
Dar vienas iš malonumų – vairuoti. Danutė vairuoja nuo 1976–1977-ųjų metų ir juokiasi, kad bus prapuolusi, jeigu negalės važiuoti. „Orientacija yra, ir tuo džiaugiuosi, o kai jau pajausi, kad orientacija vėluoja, vadinasi, metas padėti vairelį ir netrukdyti kitiems. Pradėjom su vyru vairuoti kone kartu, tačiau dabar prie vairo tik aš – o man vairuoti labai patinka“, – dalinasi moteris.
Tiesa, Danutė prisimena, kad tais laikais moterys tik pradėjo mokytis vairuoti, o daugelis išsilaikiusių egzaminą, deja, padėdavo vairuotojo pažymėjimą į stalčių. Juokiasi, kad pirmasis automobilis buvo žiguliukas, vėliau vairavo fiestukes, o jaunystėje su vyru net motociklu važinėdavo.
Poros namuose gausu ir gėlių. Danutė dalinasi, kad gėlės jai tikras džiaugsmas, tad tiek lauke, tiek namuose kažkas žydi. Sako, kad zinijos turbūt pačios mylimiausios, tačiau kūrybingos moters rankose pražysta ir iš klevo lapų susuktos puokštės.
Kartu su mylimu vyru – jau 57 metus
Paklausti vienas apie kitą, Danutė su vyru vis pajuokauja ir negaili gerų žodžių. Pavyzdžiui, kas daugiau šeimoje gamina? Algirdas nusijuokia ir atsako, kad jis negamina, tik valgo. „Kartą išvykau, viską suriktavau, ką išsivirti, ką pasidaryti, tai grįžusi pamačiau, kad susvilęs ir puodas, ir višta“, – juokiasi Danutė.
Mes abudu neprisimename, kas buvo ne taip, dabar mintyse dėliojasi tik geri prisiminimai.
Susipažino pora paprastai, nes gyveno šalia vienas kito, draugavo apie trejus metus, kartu net chore dainavo. Sako, kad geriausi pasimatymai būdavo šokiuose, iki kurių reikėdavo ne vieną kilometrą nueiti. Mėgdavo šokiuose abudu pašokti, o Danutė dar prideda, kad vyras – tikrai geras šokėjas, taip pat darbštus, gal tik užsispyręs.
Algirdas sutinka su žmona ir sako, kad ji taip pat labai darbšti, skaniai gamina, linksma, dainuojanti. „O man vyras buvo pirma meilė, niekada nemačiau jokių trūkumų ir neįsivaizdavau, kad kitą galima pamilti. Tą mūsų ilgaamžiškumą kartu, manau, lėmė ir pakantumas vienas kitam. Mes abudu neprisimename, kas buvo ne taip, dabar mintyse dėliojasi tik geri prisiminimai“, – sako Danutė.
Ką patartų kitiems? Kaip tą meilę išsaugoti? „Žmonės turi būti užsigrūdinę gyvenimui, manęs nelepino nei vaikystė, nei jaunystė. Bet iš kitos pusės – visi juk suaugę žmonės atsakingi patys už save. Mano vaikai savo gyvenimus tvarkosi patys. Jeigu mums būdavo kas ne taip, mokėjom nukęsti ir vienas kitą suprasdami ėjome toliau per gyvenimą, taisėm tas klaidas, kurios buvo.
Dabar jau kiti laikai, žmonės skuba ieškoti kito ar kitos, jeigu kas nesiseka. Mūsų laikais prisiekus prieš Dievą ligi grabo mylėdavome. Aukotis nereikia, bet nereikia ir skubėti išeiti, galima paieškoti kokio sprendimo. Tais laikais, kai tuokėmės, apie skyrybas beveik neteko girdėti... Buvo ir džiaugsmo, ir skausmo, bet eini per gyvenimą kartu. Didžiausias mano gyvenimo įvykis – vaikai, meldžiausi dėl jų ir mano knygoje ne vienas eilėraštis apie juos. Auklėdama mokiau melstis – juk visos vertybės yra tikėjime ir dešimtyje Dievo įsakymų“, – kalba Danutė.
Ji sako, kad šiandien daugiausia džiaugsmo suteikia šeima – vaikai ir anūkai bei tikėjimas. „Be Dievo pagalbos sunku eiti per pasaulį ir per gyvenimą, per visus sunkumus, o kai meldiesi, turi ramstį ir daug lengviau. Dievas mus lydi visą gyvenimą“, – sako Danutė.
