Kaip skiautinių kūrėja, Danutė žinoma ne tik Utenoje, bet ir visoje Lietuvoje. Darbai eksponuoti bemaž visoje Lietuvoje, daugelyje Europos šalių, Rusijoje.
Tiesa, ne itin daug tų skiautininkų ir turime – gal apie 100, tačiau Danutei vis tiek teko atrasti braižą, kad savo kūryba išsiskirtų iš kitų, kad darbas būtų prasmingas, neštų žinutę. Apie Lietuvą. Jos darbščias ir kūrybingas moteris.
Iki laukto virsmo Danutei teko nueiti savo kelią. Netrumpą, nors ir kryptingai vedantį link svajonės. Bent jau toks susidarė įspūdis, klausantis Danutės pasakojimo.
Nemanė, kad galės pragyventi iš meno
Kiek pamena, rankdarbiais užsiėmė nuo mažens: močiutė ją 6-erių išmokė nerti, o kai pradėjo lankyti mokyklą, mama mergaitę supažindino su virbalais.
„Vaikystėje išbandžiau visas rankdarbių technikas – ši veikla išstūmė netgi knygas. Siuvinėjau, rišau gobelenus, audžiau juostas, mereškavau, sodus rišau, šiaudinius paveikslus gaminau, paskui karpinių meną atradau... Man viskas buvo įdomu!“,– prisimena moteris.
Po vidurinės Danutė įstojo į Kauno aukštesniąją meno mokyklą (ten įgijo dailės ir technologijų mokytojo specialybę), susipažino su audimu, rūbų modeliavimu ir interjero apipavidalinimu. Tačiau po studijų meno nesirinko – sako nemaniusi, jog galės iš jo pragyventi.
„Buvau paruošta imtis visko, bet vienos konkrečios srities, kurią mėgčiau, taip ir neatradau. Tik žinau, kad nuo mažens patiko viską dėti ant drabužio, jį gražinti, tobulinti. Taip mano kūryboje atsirado ir pynikai – jų išmokau studijuodama audimą. Pynikais dekoravau drabužius, o vėliau jie persikėlė ir į skiautinius“, – apie žinių pritaikymo galimybes pasakoja uteniškė.
Kai suvokė, kad darbas pražudys, jį metė
Garliavoje gyvenusi Danutė į Uteną persikraustė sukūrusi šeimą. Įstojo į KTU Dizaino fakultetą gilintis į siuvinių dizainą ir technologiją.
„Visom savo patirtim džiaugiuosi, nes jos mane atvedė ten, kur dabar esu. “Utenos trikotaže” dirbau technologe, taigi sukauptos žinios gamyboje dabar labai palengvina menininko veiklą“, – tvirtina Danutė.
Bedirbdama gamykloje, 2007 metais moteris įsitraukė į skiautininkų klubo “Vorė” veiklą, o po dešimties metų, 2017-aisiais, nusprendė palikti darbą ir atsidėti vien tik kūrybai – kurti skiautinius.
Tiesa, vidinį bruzdesį jautė dar iki to lemtingo lūžio – po 12-os metų „Utenos trikotaže“, Danutė pradėjo dirbti „Utenos šilumos tinklų“ laboratorijoje. Bet suprato, kad tas darbas, ar bet kuris kitas, nesusijęs su menais, ją pražudys.
„Kai jausmai liovėsi kunkuliavę, atėjo vidinė ramybė – nebespaudė atsakomybė, vaikai jau dideli, jokių namų darbų, būrelių. Pasikeitė gyvenimo ritmas. Taigi sulaukusi 40-ies, pajutau renesansą, o ne vidurio amžiaus krizę.
Visa esybe išgyvenau pilnatvę šeimoje, gyvenime, buvau sklidina energijos veikti. Jaučiausi užaugusi priimti sprendimus. Ačiū vyrui, ačiū šeimai, kad mane tokią suprato ir priėmė. Supranta ir dabar“, – šypsodamasi pasakoja D.Blažienė.
Skiautinių mene nėra atsitiktinumų – vyrauja tvarka
Kai išėjo iš darbo, įstojo į Lietuvos tautodailininkų sąjungą – nesijautė viena esanti stipri, norėjo priklausyti bendruomenei.
Skiautinius moteris kuria jau keturiolika metų. Darbai galėtų puošti jaukių viešbučių interjerus, išskirtinumo suteiktų restoranams. Jie tarsi paveikslai – hipnotizuojantys, regis, negali atitraukti akių.
„Dažnai ir kolegės manęs teiraujasi: „Danute, kaip tau pavyksta taip gražiai suderinti?“ Bet juk neišdėstysiu visų kompozicijos dėsnių ar spalvotyros kurso. Todėl sakau – reikia komponuoti taip, kad kiekvienas gabalėlis, kiekviena skiautelė tau būtų graži, tada ir visuma bus graži.
Skiautinyje negali būti vietos atsitiktinumui. Kaip ir siuvant drabužį – ai, čia per platu, kažką surauksiu, užlipdysiu ir bus gerai. Ne, nebus – matysis brokas. Skiautinių mene galioja ta pati taisyklė – viskas tikslu, atsikartoja motyvai. Ne veltui mokykloje patiko braižyba ir geometrija, nes skiautinys ir yra spalvota geometrija. Viskas turi būti tvarkinga ir savo vietoje. Tas struktūriškumas, ta tvarka mane vežė jaunystėj, veža ir dabar“, – tvirtina menininkė.
„Norėjau nutiesti laiko tiltą – sujungti praeitį su dabartimi“
Bene geriausiai Danutės braižą ir skiautinių meno ypatumus atskleidžia šviežiausias jos tekstilinių darbų ciklas „Rėdos ratas“. Prieš antrąjį karantiną dar spėjo darbus išeksponuoti Utenos kraštotyros muziejuje; atšaukus suvaržymus paroda keliaus ir į kitus miestus.
Su močiučių kūriniais – XX amžiuje namuose austų takelių, lovatiesių, rankšluosčių fragmentais, nėriniais, siuvinėtomis detalėmis – Danutė pradėjo dirbti prieš šešerius metus. Jie nėra tik atgaivinti skiautiniuose – plokštumoje išgauta erdvė, gylis. Žiūri į juos, ir darbas įtraukia.
Geriau sukarpyti ir kažką naujo sukurti, nei turėti spintoj ir galvoti, kokios vertybės mane supa.
– Jūsų darbai išskirtiniai – imate senus audinius ir komponuojate jų fragmentus ant susiūtų medžiagos gabaliukų. Kaip atradote šį savitą kūrimo būdą?
– Šaknų gal ieškoti reikėtų giliau, giminėje. Mano senelio sesuo buvo audėja – jos nuaustos kapos, kurias dabar lovatiesėmis vadinam, dar ir dabar pas mano mamą guli.
Taigi prieš dešimtmetį viešėdama pas mamą, garsiai pasvajojau, kad noriu visa tai ištraukti iš spintos ir sukurti kažką originalaus, ką būtų galima pakabinti ant sienos, kad akį džiugintų, kad priverstų susimąstyti, keltų klausimus – kas kaip, iš kur, kodėl.
Mama padavė savo anytos staltiesę, siuvinėtą našlaitėmis, ir sako: „Kelis kartus ją tetiesėm, per jūsų (Danutė turi dar dvi seseris – aut.) krikštynas, dar kelis kartus per Kūčias. Viskas. Tai imk ir padaryk ką nors.“
Tą mintį nešiojausi gal trejus metus. O kai parodoj Vokietijoj pamačiau vieną medžiagą, margintą našlaitėmis, iškart supratau, ką darysiu. Aišku, kainavo tuo laiku didelius pinigus, bet tos medžiagos nusipirkau. Sukūriau pano.
Taip ištraukiau šeimos turtus kandims iš dantų, kad nutiesčiau laiko tiltą – sujungčiau praeitį su dabartimi, kad pažadinčiau jausmą, kuris gulėjo tarsi užkonservuotas.
– Negaila buvo karpyti?
– Nemažai žmonių to klausė. Taip, buvo gaila karpyti – būtent tą pirmąją staltiesę, bet kai pamačiau gautą rezultatą, tas jausmas dingo. Išjausta, jaudina, norisi prisiliesti... Geriau sukarpyti ir kažką naujo sukurti, nei turėti spintoj ir galvoti, kokios vertybės mane supa.
Spalvingiausi darbai sukuriami tamsiausiu metų laiku
– Taip užsisuko kūrybos ratas?
– Niekada nemėgau tuštybės ir rodymo vardan rodymo. Kai jau prisiuvau skiautinių, prikūriau pano, tada parodžiau – jau turėjau, ką pasakyti savo kūriniais. Jie patys už save kalba.
Ir atsitiko stebuklingas dalykas – vienas kūrinys ėmė gimdyti idėją kitam, atsirado braižas, serija, o ne pavieniai, atsitiktiniai darbai. To nesugalvosi tiesiog, viskas gimsta procese, ir tai yra bene žaviausia akimirka, kai žinai, kad turi laiko ir gali skirti vien tik kūrybai.
– Skaičiau, kad senus audinius ne tik iš mamos spintų traukiate, jų pasiūlo giminės, draugai, nepažįstamieji.
– Taip, visaip jie pas mane atkeliauja. Štai pasimirė draugės mama, ir po jos mirties praėjus kažkiek laiko draugė ėmė kraustyti troboje daiktus. Taip spintoje rado patalynės užvalkalų, paklodžių su įvairiausiais nėriniais. Atvežė mums į sodybą, sako, gal pravers.
Nesusiturėjau prieš tokį grožį... Ėmiau karpyti, dėlioti. Gal atrodžiau kaip pamišusi tą akimirką, nežinau. Bet paskui plito žinia ir giminėje, kad gali man pasiūlyti senienų, tai vis kažkas atveždavo audinių.
– Per Kūčias ir aš pasitiesiu močiutės abrusėlį išsaugotą – lininį, apnertais kraštais, kuris tampa takeliu, – anot jūsų, tuo tiltu, jungiančiu praeitį ir dabartį, mus ir išėjusius. Man tai svarbu.
– Tačiau tai būna kartą per metus, paskui mes tų dalykų nebeprisimename. Vėl metams paguldome ant spintos lentynos. Man kartais atrodo, kad mums vieniems tos senienos svarbu, bet dar svarbiau – ar mūsų vaikai, anūkai tai vertins? Veikiausiai ne. Ir pati paklausiu dukros: va, manęs neliktų, ką iš studijos pasiimtum? Sako, gal du tris daiktus, viskas.
Ir aš suprantu – kita karta. Jai įdomūs visai kitokie dalykai. O mums tie daiktai brangūs, nes juos prisimename, su jais turime istoriją, emocinį ryšį. Jie mums kalba.
– Tačiau kai pasidalinate feisbuke savo kūriniais ir sulaukiate palaikymo, gal išsisklaido abejonės, kad tas paveldas svarbus tik jums?
– Taip. Žmonės tiek prirašo istorijų, prisiminimų... Tikrai nesitikėjau tokio susidomėjimo, kai savo kūrinių fotografijomis pasidalijau grupėje „Močiučių raštai“. Tarsi sprogimas įvyko. Pamačiau, kad yra ir daugiau žmonių, kurie turi spintose neįkainojamų turtų ir norėtų juos ištraukti į dienos šviesą. Tas žinojimas mano kūrybai suteikia prasmės – net jeigu mano vaikai nevertins to, yra ir bus, kam tai brangu. Tas suvokimas šildo.
Esu kažkada siuvusi dvylika valandų – jaučiau, kad negaliu pakelti rankos. Visko buvo.
Kaip šildo ir žinojimas, kad mūsų moterys net juodžiausiomis gyvenimo valandomis kūrė. Siuvinėjo tremtyje, taip pat gražino savo namus ilgais žiemos vakarais, nuvogdamos laiko nuo miego, nuo vaikų. Kokie siuvinėjimai, raštai, kokie užvalkalai!.. Aš ir pati pastebėjau, kad pačius ryškiausius ir spalvingiausius darbus sukuriu tamsiausiu metų laiku – vėlų rudenį, žiemą. Akys ir siela būna pasiilgusios šviesos, spalvos, garsų.
Skiautinys nėra vien medžiagos gabalėlių susiuvimas
– Ar galima sakyti, jog skiautinių menas – tai kūrybiškumas „iš ubagiškumo“? Na, turiu atliekamų atraižų ir pasiuvu skiautinį. Ar viskas žymiai sudėtingiau?
– Ne visai taip. Lietuvoje tai buvo turtingųjų užsiėmimas, nes kas galėjo nusipirkti dailių medžiagų? Tik pasiturintys žmonės. Be gerų priemonių, be kokybiškų medžiagų gero skiautinio nesukursi.
Skiautinių technologija visur panaši. Lietuviai čia gali išsiskirti lininių medžiagų panaudojimu – austais, nertais elementais, žodžiu, tuo, ką dar mūsų promočiutės ir močiutės užsiėmė: verpė, audė, siuvinėjo. Štai tą paveldą panaudodami galime atrodyti unikalūs. Lietuva skiautinių kūrimo žemėlapyje yra mažas taškelis.
Skiautinys nėra vien medžiagos gabalėlių susiuvimas, ir viskas. Jį sudaro trys sluoksniai: viršutinis, sugalvotas raštas, su tam tikra logika, geometrija, bangavimu, tinkamai pasirinkta siuvimo technika; paskui dedamas pašiltinimas – dažniausiai sinteponas, o paskutinis yra pamušalas. Ir svarbiausia, kad tie visi trys sluoksniai būtų sudaigstyti, dailiai sutvarkyti kampai. Ne visi pasiryžta tokiam darbui, nes reikia ir fiziškai, ir techniškai siuvinį suvaldyti, kas nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pradžių.
Todėl, jei kas nori pradėti siūti ir nenusivilti, siūlyčiau pradėti nuo mažesnių dalykų – pagalvių užvalkalų, vaikiškų antklodžių, padėkliukų, puodkėlių, servetėlių.
– Labai smalsu – kiek laiko užtrunka pasiūti skiautinį?
– Viskas priklauso nuo kelių dalykų. Pirma turiu idėją – ką noriu pasakyti, tada apgalvoju, kokia technika ir priemonėmis tai atliksiu, o paskui jau viskas laiko valioje.
Štai, tarkim, Vytauto Valiušio keramikos muziejuje 2017 metais ruošiausi pristatyti savo tekstilinių darbų parodą. Sukabinau visus darbus ir matau, kad vienas visai netinka. Naują darbą padariau per penkias dienas, nes tik stovint toje erdvėje šovė idėja, kas ir kaip ten turi kabėti. Darbas darbui nelygu.
Jei kas nori pradėti siūti ir nenusivilti, siūlyčiau pradėti nuo mažesnių dalykų.
– Kiek domėjausi, skiautiniams tinka tik medvilnė?
– Taip, skiautinių iš bet ko nepasiūsi, jiems reikia gerai išdirbtos plonos medvilnės. Suderinu ir kitokias – liną, dirbtinio ar sintetinio pluošto audinius, trikotažą, bet dirbti su tais audiniais reikalinga patirtis, meistriškumas.
Kai įkomponuoju siuvinėtas aplikacijas iš senų austų staltiesių, takelių ar patalynės komplektų, tai stengiuosi rinktis tokias medžiagas, tokį marginimą, kuris neužgožtų pagrindinio akcento – gėlių. Esmė juk yra išryškinti, kas išliko iki mūsų dienų per visus sunkmečius, šventes, kasdienybę ir atgimė nauju pavidalu – tapo skiautinio pagrindiniu akcentu.
– Kai jūsų darbus pamato žmonės, kokiais epitetais dažniausia juos palydi? Ką girdite?
– Pasako, kad talentinga esu, bet pirmiausia pastebi kruopštumą, kantrybę. Ypač to vertinimo negaili moterys, kurios matė savo mamas, močiutes kuriant ir žino kiekvienos gėlytės atsiradimo vertę. To taip paprastai nepadarysi, turi mylėti tai, ką darai.
„Svarbiausia laiku įsėsti į savo vagoną“
– Jūsų studija primena saloną – čia medžiagos, juostelės, įvairiaspalvių siūlų ritės. Kaip susikūrėte šią erdvę?
– Kai name dar gyvenome su uošviais, anyta rūsyje buvo įsirengusi privatų ginekologijos kabinetą. Paskui ji išėjo į pensiją, o patalpos liko.
O aš visą laiką kurdavau virtuvėje. Būdavo taip, kad net siuvimo mašinos nenuimdavau nuo stalo, šeima jau buvo įpratusi prie vaizdo, kad ir valgiai šalia, ir mašina. Taigi persikrausčiau į rūsį.
Tačiau gyvenimas vėl verčiasi – mirus vyro tėvukui, turime planų išvažiuoti gyventi į jo gimtinę. Planuojame prikelti autentišką aukštaičių pirkią ir joje kurti. Ta aplinka yra davusi inspiracijų ir nemažai daliai mano darbų, tarkim, vyro senelio sukaltų durų raštas atsikartojo darbe „Pavasario lygė“ iš „Rėdos rato“ ciklo.
– Bet kaip viskas ateina savo laiku, ar ne? Kai tik nusprendi ir eini, kur širdis jaučia, viskas pradeda pamažu dėliotis.
– Mes ir taip visko norime gauti labai greitai. O tie dalykai, kurie pastovūs, prasmingi, turi savo vyksmo laiką ir tempą. Čia nieko nepaskubinsi. Regis, taip, kaip sakėte, viskas ateina savaime, bet į tai reikia eiti ramiai, išlaukti, mintį išnešioti. Tada viskas, kas tikra ir išjausta, klostosi tau palankia linkme.
– Greičiausiai laiku nutiko ir tas jūsų gyvenimo lūžis, sulaukus 40-ties.
– Taip. Sunku buvo nuspręsti viską mesti ir pagaliau imtis tik to, kas širdžiai miela. Klausimai kiti nei būnant trisdešimties – kiek rankos klausys, kiek akys matys. Kiek dar turiu laiko?
Esu kažkada siuvusi dvylika valandų – jaučiau, kad negaliu pakelti rankos. Visko buvo. Negali taip savęs alinti. Juk jau nebe 25-eri (šypteli). Kai metai lekia, kaip niekad imi juos skaičiuoti. Likusius. Galimus. Būsimus.
Pakeitus gyvenimą, pasikeitė ir mano jausmai. Atėjo ramybė ir pasitenkinimas. Nebeliko mano gyvenime nemėgstamų sekmadienio vakarų, kai galvodavau: oi, ryt reikės į darbą. Norėjau laisvės ir laiko kurti, tai tą ir gavau.
– Bet juk ir šeimai geriau, kai žmona, mama laiminga?
– Jei nori sukurti nevienadienius dalykus, ne spalvotus dūmus, kurie per kelias sekundes išsisklaido, turi dirbti. Kūryba nėra bohema ir vakarėliai, o tikslus ir apgalvotas darbas „nuo-iki“.
Dėkoju savo šeimai, aplinkai, kuri man suteikė didžiausią dovaną – laiką. Sau palinkėčiau sveikatos. Kad visus sumanymus, kuriuos nešiojuosi, galėčiau įgyvendinti.
Darbas su siuviniu vyksta vienumoje. Viskas labai asmeniška, savotiška meditacija. Visi mes skirtingi, tad ir kelias mūsų skirtingas. Vieni siekia karjeros, kiti mokslo aukštumų, treti ramybę randa nukeliavę į Tibetą. Svarbu atrasti, kas yra tavo ir tau vertinga, laiku įsėsti į savo traukinio vagoną.
Danutė įsėdo.
O juk kiti taip visą gyvenimą ir nukeliauja svetimame vagone, nejausdami, kad jų vagonas buvo už sienos.
