Dar prieš penkerius metus makramė stilistika kurti darbai jai atrodė tokie tolimi ir neatrasti.
Bet viskas pasikeitė gimus sūnui. Nors Odeta manė, kad dabar daug siūs, gyvenimas pametėjo įdomesnį scenarijų.
Šiandien ji džiaugiasi internetine savo rankų darbo kūrinių parduotuve, namų jaukumu ir jausmu, kad yra savo gyvenimo šeimininkė.
– Odeta, savo kūryba tarsi įrodai, kad įmanoma Lietuvoje pragyventi iš rankų darbo. Kaip pavyko tai, apie ką daugelis tik svajoja. Kaip sekėsi susikurti darbo vietą?
– Mane susiklosčiusi situacija įpareigojo: sūnus pradėjęs lankyti darželį vis sirgdavo. Teko apsispręsti, atiduosime jį seneliams auginti, ar rasiu būdų pati, kaip tai daryti.
Taigi makramė veikla man tapo savotišku išsigelbėjimu, leidžiančiu laviruoti.
Buvo laikas, kai ir naktimis dirbdavau, kai užsakymų daug prikrisdavo. Versdavausi per galvą, kaip įmanydama, kad tik netektų žmogui ilgai laukti.
Ne visada tie užsakymai organiškai ateina, būna ir prasčiau sekasi. Bet tai tarsi spyris į užpakalį, kad pajudintum galvą ir neplauktum pasroviui, ką nors naujo sugalvotum.
– Kaip atradai makramė mazgų mezgimo techniką?
– Man namuose norėjosi tokio darbelio, kurį dirbant lengvai būtų galima padėti jį į šoną vaikui prabudus.
Taip į mano gyvenimą atėjo makramė, nors anksčiau į tą techniką žiūrėdama svarstydavau, kam ji galėtų patikti?
Tiesa, pati pabandymui paėmiau siūlus, ne virvutes. Užsiėmimas imlus laikui, bet man pritiko.
– Teko skaityti, kad šis kūrybinis procesas labai įtraukia, bet šalutinis poveikis sveikatai jaučiamas...
– Jei dirbčiau neatsitraukdama, tikrai gal prastai būtų. Sveikatai ši veikla nėra labai palanki: nugara paskausta, pirštai ir rankos tirpsta. Tad pertraukėlės būtinos.
Bet man labai artimas ir siuvimas. Atsitraukus nuo vienos veiklos, einu prie kitos, tad darbai mainosi. O gyvenimas pametėja naujų scenarijų.
– Dažnai apie savo kūrybą ar kasdienybę pasakoji ir socialiniuose tinkluose. Kaip manai, kiek ši dalis svarbi pačios versliukui?
– Na, reikėjo laiko išdrįsti. Buvo laikai, kai neįsivaizdavau, kad kalbėsiu į kamerą, o dabar nebesuprantu, ko ten bijoti?
Viskas ateina per patirtį. Sukūrusi „Skruzdžių namus" prisiliečiau prie labai skirtingų dalykų: fotografijos, rinkodaros. Neslėpsiu, man labiau norisi kurti, bet tenka galvoti ir kaip parduosiu.
Dažnai gerų idėjų man ir draugės pametėja, nors pati savo kūrinius pristatau tik tada, kai jie kelia virpulį širdyje.
– Vystantys savo verslus sako, kad didžiausias iššūkis yra numatyti būsimas pajamas. Ar pavyksta bent kiek planuotis?
– Ne visada tie užsakymai organiškai ateina, būna ir prasčiau sekasi. Bet, esu pastebėjusi, tuomet gimsta naujos idėjos.
Tokie etapai tarsi spyris į užpakalį, kad pajudintum galvą ir neplauktum pasroviui, ką nors naujo sugalvotum. Sunkesniais laikotarpiais augimas įvyksta.
Ne kartą esu tai patyrusi.
– Ar nesigailėjai pradėjusi nuosavą versliuką?
– Nuo vaikystės, kiek tik save prisimenu, ėmiau adatas į rankas, siuvau, karpiau, – buvo noras susieti save su rankdarbiais jau tada.
Jau baigdama mokyklą įstojau į interjero dizainą. Bet pasimokiusi metus, pamačiau, kad šią profesiją visai kitaip įsivaizdavau: nuolatinis sėdėjimas prie kompiuterio man netiko, brėžiniai neįkvėpė…
Todėl susiradau darbą parduotuvėje, o tuo metu aplink mane pasipylė, kad vieni iš papuošalų kūrimo gyvena, kiti mugėse dalyvauja.
Ėmiau lankyti siuvimo kursus, maniau, kad rūbus siūsiu, bet gimus sūnui prie siuvinių pribėgdavau tik per jo pietų miegą.
Tada ėmė kirbėti mintis, kad reikia ko greičiau į šoną patraukiamo darbo vaikui nubudus...
– Sakoma, kad, jei verslas išgyvena penkerius metus, gyvuos ir toliau. Ar jauti, kad šiandien lengviau jį vystyti?
– Na, „Skruzdžių namams" visokių periodų buvo. Nepasakyčiau, kad ir dabar aukso amžius.
Pradėjusi kurti netikėjau, kad gali pavykti būtent su makramė, atrodė, kam dar jis gali patikti?
Netikėjau, bet krito užsakymas po užsakymo ir buvo toks bumas, kad turėjau suktis kaip bitutė.
Padėkliukai, pagalvėlės, gyvybės medžiai, rankinės, įvairiausi stalo ir namų dekoro elementai, raktinės, šviestuvai, sienų dekorai, vaivorykštės kūdikiams ir t.t.
– O kitų makramė stilistikos mokyti nežadi?
– Esu vieną žibintų rišimo vakarą organizavusi. Bėda, kad nelabai patinka mokyti man, kantrybės neturiu, tiesa, užklausų be galo daug sulaukiu.
Gal ateityje bus daugiau edukacijų, kaip ir išėjimų į muges.
– Dirbdama namuose nepasiilgsti išėjimų, tarkime, dienos pietų su kolegomis?
– Esu baisi namisėda, draugai žino, kaip sunku iškrapštyti mane iš namų. Bendravimo su kitais man reikia minimaliai.
Net ir savaitgalį, kai prasideda bruzdesys, kai namuose triukšmo daugiau, būna, pagalvoju, greičiau tas pirmadienis.
Būna, mūza, aplanko, atrodo, galėčiau kurti, bet namai pilni (šypteli). Man patinka būti vienai. Žmonių reikia labai mažai.
Na, o, jei jau visai atvirai, nesu viena: man kompaniją palaiko katinas Pūkis (škotų nulėpausis) ir triušė Liusė.
– Nesusimąstai, kad lengviau būtų samdomame darbe?
– Esu girdėjusi tokį sakinį, kad kai pabandai dirbti sau, labai sunku sugrįžti dirbti kažkam kitam. Tas laisvės skonis planuotis savo darbus pačiai...
Kartais pagalvoju, kad fiksuotos darbo valandos ir laikas sau būtų geriau. Laikas šeimai, namų tvarkymui, tokios mintys aplanko, kai ateina pervargimas. jaučiuosi esanti savo kelyje.
Samdomame darbe jaučiausi užspausta, o pradėjusi savo veiklą nemoku nusakyti, kokiomis spalvomis nušvito gyvenimas.
Kasdien raginu netausoti savęs, judėti į priekį, nors, būna, kyla vidinis erzulys, nepasitenkinimas, kad jau kelios dienos nieko naujo nesukūriau...
– Pastaruoju metu kūrėte daug darbų gyvybės medžio tematika. Panašu, kad jie turi savo auditoriją?
– Gyvybės medžiai žmonėms patinka: jie neturi bohemiško apibrėžtumo, tinka patiems įvairiausiems interjerams.
Labai graži jų simbolika, galima dovanoti vestuvių ar įkurtuvių progomis, taip pat ir vaikui gimus.
Daugiausia dirbu pagal autorinius užsakymus, na, nebent atsiranda laisvesnio laiko, tuomet kuriu iš pajautos, ką padiktuoja vidus.
– Kuriantiems žmonėms, matyt, sunkiausia savo darbą įvertinti prieš išlydint į užsakovo rankas. Kaip jums tai pavyksta?
– Kaskart įvertinu rinkos kainą, pasiskaičiuoju, kiek laiko į vieną ar kitą kūrinį įdėjau, kokia jo savikaina, na, ir kokie mokesčiai prisideda. Išvedusi aukso viduriuką stengiuosi ir savęs nenuskriausti ir klientui norisi, kad ji draugiška būtų.
– Paraleliai su asmeniniu versliuku kūrėsi ir jūsų namai?
– Namai dar iki šiol kuriami, visos jų sienos vyro rankomis nuglostytos.
Labai didžiuojuosi, kad mano žmogus, dirbantis darbą tik prie popierių, tiek daug naujų dalykų išmoko ir savo rankomis sukūrė.
Kai pats daugelį dalykų namuose darai, kiekvienas namų kampas toks išlauktas, išjaustas ir apgalvotas išeina.
Namus dekoruoju savo kurtais darbais, taip juose atsirado ne vienas pačios makramė tematika kurtas šviestuvas, ir dar ne vienas atsiras, svetainėje ant sienos kabo mano išsvajota dekoracija, dar kol gyvenome bute galvoje vis piešiau jos eskizą.
– O kur semiatės idėjų ir įkvėpimų savo veiklai?
– Kartais įsižeminti išties labai reikia. Mane geriausia įkvėpia gamta: gyvename šalia miško. Jo ramybė mane atpalaiduoja, ji tarsi sako, kad viskas bus gerai.
-
Kriminalines bylas narpliojanti teisėja atsipalaiduoja siuvinėdama įspūdingo dydžio paveikslus – išsiuvinėjo ir „Paskutinę vakarienę“
-
Danutė metė darbą ir dabar kuria meną, panaudodama 100-mečius močiučių audinius: „Traukiu turtus kandims iš dantų“
-
Audronės kuriamų riešinių raštuose – žinomų žmonių portretai: Žemaitė, Frankas Zappa, Frida ir kiti
