Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Daugiau kaip 30 milijonų žingsnių nuėjusi Aldona: „Aš visada einu – nesvarbu, sninga ar lyja“

Nėra dienos, kai kaunietė Aldona Indriulienė nenueitų bent 20 tūkst. žingsnių, o jos ėjimo rekordai – tikrai įspūdingi. 100 kilometrų per parą, 500 kilometrų – per 11 dienų. Puikios fizinės formos, nuolat geros nuotaikos Aldona laiko randa ir kitoms veikloms – šeimai, anūkams ir anglų kalbos studijoms.
Aldona Indriulienė
Aldona Indriulienė / Asmeninio archyvo nuotr.

– Aldona, pirmą kartą apie jus išgirdau šį rudenį, kai pajūriu ėjote 100 kilometrų. Su bičiuliais stebėjomės – tiek vienu sykiu nueina tikrai ne kiekvienas, net jaunas žmogus. Nepykit, tačiau kalbėjomės ir apie jūsų metus. Galbūt negražus klausimas, bet kiek jums metų?

– Kai ėjau tą šimtą kilometrų, manęs visi jaunuoliai to klausė: kiek jums metų, kad jūs taip smarkiai einat. Aš nė vienam to nepasakiau. Bet jums pasakysiu. Man 68-eri.

– Šiemet vykusiuose „Metų senjoro“ rinkimuose esate išrinkta „Metų keliautoja“, o ši nominacija jums atiteko būtent už aktyvų keliavimą pėsčiomis. Skaičiavote, kiek žingsnių esate nuėjusi?

– Nuo 2020 metų mano žingsnių piniginėje susikaupė daugiau kaip 30 milijonų žingsnių. Planuoju nueiti 50 milijonų, o kai pasieksiu šį tikslą – būsiu apėjus Žemės rutulį.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado ėjimas?

– Aš visą laiką einu. Dirbau Valstybinėje mokesčių inspekcijoje ir pusę kelio iki darbo eidavau. Gyvenu Kaune, Šilainių mikrorajone, o dirbau Žemuosiuose Šančiuose.

Sninga ar lyja, žiema ar vasara – niekada šio įpročio nekeisdavau. Pasivaikščioti išeidavau ir per pietų pertrauką.

Mano darbas buvo gana sudėtingas, atsakingas. Reikėdavo išsikrauti, kad galva būtų švari, o ėjimas pėsčiomis tam labai padėdavo.

Kai baigiau darbus ir išėjau į pensiją, man buvo 65 metai.

Ilgai mąsčiau, ką toliau gyvenime veikti, galbūt ieškoti kito darbo. Bet nutariau tiesiog gyventi sau – dėl savo sveikatos, dėl savo vaikų, kad kuo ilgiau išlikčiau sveika, žvali, energinga ir nekelčiau niekam rūpesčių.

Nuo to laiko vaikščioti pradėjau dar intensyviau. Vieną dieną pamačiau skelbimą, kad Kaune organizuojamos ėjimo varžybos, taip atradau programėlę walk15, susipažinau su jos įkūrėja Vlada Musvydaite. Programėlėje nuolat būdavo skelbiami kokie nors ėjimo iššūkiai ir aš juose dalyvaudavau. Visus laimėjau ir gana dideliu skirtumu. Kiti stebėjosi, kad aš tiek galiu nueiti, kartais net tekdavo įrodinėti, kad tikrai tiek nuėjau.

Aš galiu visą dieną eiti. Kai būdavo iššūkiai, užsibrėždavau per dieną nužingsniuoti 60 tūkst. žingsnių. Tai yra apie 40 kilometrų.

Būdavo taip: labai anksti atsikeliu, pavalgau ir maždaug keturias valandas išeinu pasivaikščioti. Tada grįžtu namo, o po pietų vėl išeinu.

Man visai nesunku vaikščioti – einu sau ir einu. Nieko neskauda, tik grįžusi maždaug 20 minučių paguliu, iškėlusi į viršų kojas ir rankas. Dėl kraujotakos.

– Po 60 tūkst. žingsnių nueinate ir dabar?

– Dabar mažiau – po 20–40 tūkst. Nebedalyvauju ėjimo iššūkiuose, tačiau atsirado kitų tikslų – norėjau per parą nueiti 100 kilometrų ir įveikti 500 kilometrų „Camino Lituano“ kelią. Norėjau asmeninių, kitokių iššūkių.

– Viską ir padarėte?

– Taip, „Camino Lituano“ nuėjau per 11 dienų. Nors šis kelias suskirstytas į 21 etapą – vienas etapas vienai dienai – bet aš ėjau po du ir per dieną vidutiniškai nueidavau po 40 kilometrų.

– Ėjote viena?

– Sutikau jauną amerikietę ir iki Joniškio ėjome kartu. Ji kalbėjo rusiškai, tad bendrauti nebuvo sudėtinga.

Kaip tik tą dieną, kai pasiekėme Joniškį, kažkas nutiko su mano telefonu, o ten buvo visa informacija, kelionės planas, kam skambinti dėl nakvynės. Ji man padėjo, abi važiavome į Šiaulius įsigyti naujo telefono.

Toliau su manimi ji eiti atsisakė, nes buvo per sunku. Toliau – viena. Neradau kompanijos.

Sekėsi puikiai. Iš ryto keldavausi 5 valandą, papusryčiaudavau ir išeidavau. Labai malonu, kai eini iš ryto ir nieko nėra kelyje. Mažai žmonių sutikau.

Asmeninio archyvo nuotr. /„Camino Lituano“ kelią – 500 kilometrų – Aldona nuėjo per 11 dienų.
Asmeninio archyvo nuotr. /„Camino Lituano“ kelią – 500 kilometrų – Aldona nuėjo per 11 dienų.

– Vienai per Lietuvą – nebaisu?

– Buvo vienas momentas. Einu ir žiūriu, kad ant kelio, tolumoje, kažkas tupi. Pamaniau, kad zuikis ir gal pavyks nufotografuoti. Bet, kai priėjau arčiau, jis pakilo ir pamačiau, kad visai ne zuikis, o vilkas. Didelis, uodega pabrukta.

Gyvūnas spruko į mišką, o aš labai išsigandau. Turėjau dujų balionėlį, galvojau, jei ką, panaudosiu. Tik kažin, ar tai man būtų padėję.

Nežinau, kokiu greičiu aš lėkiau per tą mišką, kad kuo greičiau iš jo išeičiau. Kai reikėjo eiti per miškus, per klampynes, balas – nebuvo labai smagu. Nejauku.

Šį rudenį įgyvendinau kitą savo tikslą – „Trenk Turo“ organizuotame žygyje „Pėsčiomis pajūriu“ per parą nuėjau 100 kilometrų.

Asmeninio archyvo nuotr. /Aldona Indriulienė
Asmeninio archyvo nuotr. /Aldona Indriulienė

– Aldona, norėjau klausti, kaip jūs nuėjote tą šimtą kilometrų, nes tai tikrai nėra lengva. Tačiau, išgirdusi, kiek jūs vaikštote, nebeklausiu.

– Specialiai šiam žygiui nesiruošiau, papildomai daugiau nevaikščiojau ir esamo fizinio pasiruošimo užteko. Aš visada einu savo tempu. Nei per greitai, nei per lėtai. Man nėra sunku.

Einant 100 kilometrų pajūriu sunkiausias etapas buvo ties Juodkrante – dėl pakilimų ir nusileidimų.

Galbūt tokiam ilgam ėjimui pasirinkau netinkamą avalynę, be to, kojos sušlapo, tad prisitryniau pūslių. Tačiau turėjau pakaitines kojines, tad poilsio stotelėse jas pasikeičiau.

Kai einu – man nereikia stoti ilsėtis, pasėdėti. Nepavargstu tiek.

Be to, mano kojos gerai treniruotos ir dėl laipiojimo laiptais. Kelyje, kuriuo paprastai vaikštau Kaune, yra laiptai. Paskaičiavau – 350 laiptukų. Per dieną, būna, kad jais nusileidžiu ir pakylu ne vieną kartą – susidaro apie 3 tūkst. pakopų.

Mano šeima, vaikai nerimavo, nepritarė ilgalaikiams ėjimo iššūkiams, kai nueidavau neįtikėtinai daug kilometrų. Bet jaučiausi puikiai. Ėjimas man suteikia energijos, jėgų, kūrybinių minčių.

Ėjimas man suteikia energijos, jėgų, kūrybinių minčių.

Mėgstu fotografuoti. Džiaugiuosi įvykdžiusi kiekvieną savo užsibrėžtą tikslą. Greitai ir daug vaikščiodama atsikračiau 10 kilogramų.

Propaguoju sveiką gyvenimo būdą. Pirmadieniais darau iškrovos dienas – geriu tik vandenį. Be to, per mėnesį būna dar dvi papildomos iškrovos dienos. Pagal Rytų šalių filosofiją, taip valosi ne tik kūnas, bet ir siela.

Per mėnesį nevalgau šešias dienas. Nėra taip, kad tomis dienomis jaučiuosi prastai ir negalėčiau eiti – einu. Aš pilna energijos.

Vaikštau kasdien. Kartais nuo namų Šilainiuose einu iki Panemunės ir grįžtu atgal – apie 26 kilometrus. Kiekvieną dieną vaikštau ir atbulomis. Tada dirba visai kiti raumenys, skatinama smegenų veikla. Po tokio ėjimo atsigręžus eiti įprastu būdu tarsi skrendu, būnu savotiškai pailsėjusi.

Yra veiklos ir namuose – buities darbai, o ir vyrui, grįžusiam po darbo, vakarienę pagaminti.

Noriu kuo sveikiau gyventi, rūpintis ir suteikti džiaugsmą artimiesiems ir kad jiems dar ilgai nereikėtų rūpintis manimi.

Asmeninio archyvo nuotr. /Aldona Indriulienė
Asmeninio archyvo nuotr. /Aldona Indriulienė

– Ką dar mėgstate veikti?

– Jau ketvirtus metus studijuoju Trečiojo amžiaus universitetuose – VDU mokausi anglų kalbos, LSU sportuoju, lankau paskaitas apie sveikatą.

– Anglų kalbos mokotės savo malonumui, ar jos gyvenime prireikia?

– Turiu dvi dukras, o vienas mano žentas – anglakalbis. Kaip tik ketinu ilgesniam laikui aplankyti dukters šeimą, jie gyvena Dubajuje. Tad kalbos reiktų.

Be to, labai mėgstu keliauti, esu išvažinėjusi kone visą Europą, buvusi Afrikoje, o kelionėse pajuntu, kad anglų kalba taip pat reikalinga. Iki šiol turėjau tik prancūzų kalbos pagrindus. Jei galėčiau – apkeliaučiau visą pasaulį.

– Turbūt klausti, ar esate sveika, net nereikia.

– Na, taip, vaistų nevartoju. Ir tikrai atrodo, kad esu sveika. Maistą šiek tiek derinu – ką valgyti ir su kuo. Sportuoju nuo mokyklos, užsiiminėjau lengvąja atletika, bėgimu. Prizininkė būdavau. Aš galvoju, kad reikia sveikai gyventi, sportuoti.

– Kuris gyvenimo etapas jūsų gyvenime – laimingiausias?

– Gal šis? Išėjau į užtarnautą poilsį, galiu džiaugtis gyvenimu, savo dukromis ir žentais, anūkais. Galiu gyventi sau, planuoti savo laiką, siekti ir realizuoti užsibrėžtus tikslus.

Noriu įkvėpti visus, kad vaikščiojimas taptų laisvalaikis. Ypač labai noriu motyvuoti visus senjorus, kad gyvenimas įgautų prasmę.

O aš pati džiaugiuosi kiekviena diena.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs