Dėkingiausia tituluojamos lietuvės laimės įrankis: gyvenimas gali pasikeisti jau po dviejų savaičių

Eglė Luotytė, ieškodama atsakymo, kodėl vieni žmonės jaučiasi laimingi ir viskas gyvenime jiems sekasi lengvai, o kiti nuolat kuo nors skundžiasi, atrado, kad geriau gyventi ir daugiau pasiekti labai padeda dėkingumo praktika. Išbandžiusi ją, mergina su bendraminčiais sukūrė dėkingumo dienoraštį, kurį siūlo pildyti visiems, norintiems gyvenime patirti daugiau laimės ir pozityvių potyrių. Taigi kaip veikia šis dienoraštis?
Eglė Luotytė
Eglė Luotytė / Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip pasakoja Eglė, pati idėja iki galutinio jos varianto – dėkingumo dienoraščio knygutės pavidalu – vystėsi gana ilgai. Kol buvo iškristalizuotas dienoraščio tikslas, kol buvo atrinktos užduotys, teko ir su keliais psichologais pabendrauti, ir moksliniais tyrimais pasidomėti, ir apskritai pasigilini į dėkingumo esmę ir prasmę, užtruko metus. Dėkingumo dienoraštis pirmą kartą dienos šviesą išvydo kaip tik prieš praėjusių metų Kalėdas.

Kaip apskritai susidomėjote dėkingumo praktika?

– Apie dėkingumo praktiką buvau girdėjusi pakankamai seniai. Nuo senų laikų turėjau autoritetų, į kuriuos norėjau lygiuotis. Kai pradėjau domėtis, kuo gyvena šie man svarbūs žmonės, atradau, kad vienas iš jų gyvenimo įpročių buvo dėkingumo praktika. Tai mane labai įkvėpė, todėl su viena bičiule nusprendėme padaryti eksperimentą: pačios atsispausdinome ant lapų susirastas užduotis ir kelias savaites bandėme praktikuoti dėkingumą.

Asmeninio archyvo nuotr./Dėkingumo dienoraštis
Asmeninio archyvo nuotr./Dėkingumo dienoraštis

Ir kaip sekėsi tai daryti? Ar nėra šiame veiksme šiek tiek dirbtinumo – prisiverstinai ieškant, už ką padėkoti?

– Iš pradžių iš tiesų jautėsi šioks toks dirbtinumas. Tačiau maždaug po dviejų savaičių, kaip aš juokiausi, atsirado priklausomybė. Dėkingumo praktiką dariau kiekvieną rytą, pasirinkau tam laiką, kai gerdavau kavą. Iš pradžių reikėjo specialių pastangų prisiruošti, pasiimti tuos lapus ir pradėti juos pildyti. Žinia, viskam, kam reikia pastangų, visada atsiras daugybė pasiteisinimų, kodėl to nedaryti.

Taigi tekdavo prisiversti. Tačiau kai po pusantros ar dviejų savaičių išvažiavau į kelionę nepasiėmusi tų lapų, supratau, kad šito veiksmo man jau reikia, kad jis jau tapo mano rutinos dalimi. Jaučiau tokį patį diskomfortą kažko nepadariusi, kaip kad būčiau neišsivaliusi dantų.

Kokį poveikį turi dėkingumo praktika?

– Pati pastebėjau ir iš pildančių dienoraštį žmonių patirties žinau, kad didžiausias pokytis įvyksta pradžioje, maždaug po 2-3 savaičių. Atrodo, kad viskas tavo gyvenime pagerėja: žmonės tau pasidaro geresni, viskas tau sekasi geriau, viskas klostosi daug sklandžiau, neliko ankstesnių problemų ir kliūčių.

Iš tiesų aplinka greičiausiai nesikeičia. Pasikeičiame mes patys – tampame sąmoningesni, pozityvesnis, nes ištreniruojame smegenis į viską žiūrėti pozityviau ir daugiau dėmesio kreipti į gerus dalykus, o ne į blogus. Skaičiau mokslinį straipsnį, kai smegenis mes nuolat verčiame dirbtinai ieškoti teigiamų patirčių, smegenys automatiškai po kurio laiko pradeda ieškoti tų patirčių pačios.

Žinia, skųstis mes mokame tobulai. To net mokytis mums nereikėjo, nežinau kodėl mums lengviau būti pesimistiškiems ir kodėl prie kavos puodelio dažniau mėgstame pabėdavoti, pasiguosti, pasidalinti blogomis patirtimis nei kuo nors pasidžiaugti.

Dėkingumo praktika keičia mūsų požiūrį dar ir todėl, kad svarbi jos dalis – sąmoningumas, nes nėra paprasta kiekvieną dieną rasti už ką padėkoti. Be to, mes paprastai labai laukiame kelionės, rytojaus, namo, mašinos, dar ko nors ir dėl to visiškai nepastebime, kas vyksta čia ir dabar. Dėkingumo praktika mus grąžina į realybę, nes verčia būti sąmoningiems ir rasti mažas smulkmenas, už kurias galėtume padėkoti. Pasirodo, reikia pastangų, kad pradėtume mėgautis ir vertinti tai, ką turime.

Asmeninio archyvo nuotr./Eglė Luotytė
Asmeninio archyvo nuotr./Eglė Luotytė

Už ką jūs dėkojote, kai tik pradėjote dėkingumo praktiką? Ar šie dalykai vėliau keitėsi?

– Iš pradžių į galvą ateidavo globalesni dalykai – geras oras, skanus maistas, gerai išmiegota naktis, šeima sveika, geri draugai. Tai paprasti gyvenimiški dalykai ir nuo jų pradėti yra labai gerai, bet ateina laikas, kai dalykų, už kuriuos galėtum padėkoti, esi priverstas ieškoti kiekvienoje dienoje, nes kasdien dėkoti reikia už skirtingus dalykus, jie neturi kartotis. Tokia ir yra dėkingumo dienoraščio idėja.

Paradoksas: jei iš pradžių reikėdavo ieškoti, už ką čia padėkojus, dabar, po metų praktikos, per dieną įvyksta tiek gerų dalykų, kad jų visų negaliu sutalpinti į dienoraštį, reikia atrinkti, atrasti tikrai svarbius dalykus, kadangi dienoraštyje galima paminėti tik keturis. Būtent tai leidžia ugdyti sąmoningumą, nes būtų pernelyg paprasta užmerktomis akimis už viską kartoti „ačiū“.

Kita vertus, atrinkdamas keturis dalykus, atlieki savotišką savianalizę, nes pradedi geriau suprasti, kas tau iš tiesų yra svarbu gyvenime ir už ką tikrai jautiesi dėkingas. Galiausiai atrandi, kad tie dalykai netgi ne materialūs, o labiau dvasiniai, pavyzdžiui, santykiai su žmonėmis, laikas su šeima ir pan.

Šiuo metu mano dienoraštyje labai daug vietos atsiranda dėkojimui žmonėms. Tiesiog pradėjau pastebėti, kiek daug žmonių man padaro ką nors gera, net jei tai visiškas menkniekis. Iš tiesų žmonės vienas kitam daro labai daug gera, bet taip atrodo taip natūralu, kad tampa savaime suprantama. Ir mes netgi pradedame to reikalauti iš jų, pamiršdami už tai padėkoti ir tinkamai įvertinti.

Beje, man vis dažniau norisi žmogui padėkoti ne tik mintyse, bet ir gyvai – jam paskambinus ar parašius žinutę. Žmonės nėra pripratę, kad jiems dėkotų, tačiau tai teikia jiems daug gerų emocijų.

Asmeninio archyvo nuotr./Eglė Luotytė
Asmeninio archyvo nuotr./Eglė Luotytė

Ar tikrai metus laiko nepritrūkote skirtingų dalykų, už kuriuos kasdien dėkojate?

– Tikrai užtenka. Jei imčiau dėkoti už tuos pačius dalykus, atsirastų automatinės reakcijos ir jokios sąmoningumo praktikos nebeliktų. Beje, dėkoti galima ne vien už gerus dalykus, bet ir už pamokas, per kurias ko nors išmokau.

Dėkingumas yra pats greičiausias ir paprasčiausias būdas ugdyti pozityviam mąstymui. Todėl visos užduotys susijusios su pozityvumo ir laimės jausmu. Ne veltui pirmoji užduotis – užrašyti vieną dalyką, dėl kurio pasijutai laimingas, ir kuo smulkiau jį parašyti. Ši užduotis turi mokslinį pagrindą: kai stengiamės aprašyti kad ir mažą laimės jausmą, detaliai papasakoti, kas vyko, kaip aš jaučiausi, kodėl aš taip jaučiausi, mes dar kartą išgyvename šį laimės jausmą.

Žinoma, tokiu būdu mes tarsi apgauname savo smegenis, bet taip nuolat apgaudinėjamos jos išmoksta ieškoti laimės jausmo net tada, kai realiai jo nėra. Taip mes išsiugdome sugebėjimą pajusti laimę net ir situacijose, kuriose kaip ir džiaugtis nėra dėl ko. Žinoma, ne visada lengva šią užduotį atlikti, ypač tada, kai diena buvo pasibaisėtina.

Ar tai nėra bėgimas nuo savęs? Kaip minėjote, dienų būna visokių ir jausmų būna visokių. Kartais mums būna pikta, liūdna, mes jaučiamės pavargę, suirzę. Kaip galime visa tai ignoruoti?

– Sutinku, tačiau norėčiau pabrėžti, kad pirmiausiai mums labai sveika išmokti matyti ne tik tai, kas yra negerai. Mes, lietuviai, tikrai linkę į pesimizmą. Drąsiai galiu tvirtinti, kad mūsų aplinkoje labai daug baimės atvirai pasidžiaugti, daug pavydo ir negatyvumo. Šiuo metu aš nemažai keliauju ir turiu su kuo palyginti. Taigi dėkingumo dienoraščio tikslas – išmokti pasidžiaugti mažais dalykais, ne tik skųstis, bet pasidalinti geromis patirtimis, idėjomis.

Tai nereiškia, kad turime užsimerkti prieš tai, kas yra blogai, ir apsimesti, kad nieko nevyksta. Visi mes turime įvairių problemų ir tai neišvengiama. Tačiau dėkingumo praktika mums padeda šį stresą priimti sąmoningai. Aš pati daug metų gyvenau strese, tačiau dabar stresą priimu natūraliai. Kaip gyvenime yra geri dalykai, kurie yra natūralūs, taip yra ir blogi dalykai, kurie taip pat yra natūralūs. Ir tai nėra jokia katastrofa.

Toks suvokimas užgriuvusias problemas padeda priimti daug paprasčiau, be impulsyvaus noro pulti į ašaras. Kuo labiau esi sąmoningas, tuo greičiau pradedi ieškoti, kodėl taip nutiko, ką aš padariau ne taip, kad taip viskas susiklostė, ir ką dabar turiu padaryti, kad problema būtų išspręsta. Nebeliko isterijos – „kodėl tai man“, „už ką“ ir pan. Taigi pozityvumas visas negandas padeda priimti ramiau ir lengviau su jomis susitvarkyti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis