Savo siuvinių Stasė neparduoda: kaimynams, giminėms ir draugams dovanoja, o su nepažįstamais išmaino. „Niekada gyvenime niekam nieko nepardavinėjau, nepradėsiu ir dabar. Va, kaimynei pasiuvau – gavau šviežių daržovių iš jos daržo. Seimo narei patiko keli krepšiai – už juos gavau labai gražų puodelį“, – pasakojo darbšti moteris.
Visada stengėsi sunaudoti visas tekstilės atliekas
„40 metų dirbau „Šatrijoje“, kai Raseiniuose buvo. Siūdavau ir namuose – ir pati sau, ir šeimai. Visada stengdavausi neišmesti net mažiausiai medžiagos gabaliuko. Turėjau norą kurti, pagrąžinti aplinką, taip atsirasdavo pagalvėlių užvalkalai, užtiesalai ir kt.“, – kalbėjo Stasė.
Prieš kurį laiką ji pradėjo siūti spalvingus krepšius. „Pagalvojau, kad vis nešu ir nešu į konteinerį senus rūbus – tai dukros, tai anūkės. Galvoju, gal reikia pabandyti ką nors iš jų pasiūti, kokius krepšius. Pabandžiau, matau, kad krepšiai patiko dukrai, anūkei, kaimynkai. Galvoju, galima ir daugiau pasiūti – tegul džiaugiasi ir kiti žmonės“, – pasakojo 80-metė.
Pasak jos, krepšius ji stengėsi pasiūti patogius eiti į parduotuvę – „kad būtų galima įsidėti ne tik piniginę“, patvarius, „nebijančius“ skalbimo. Tačiau jų nešiotojams krepšiai ypač patinka dėl išskirtinių spalvų, medžiagų derinimo. Anot Stasės, visi jie skirtingi, vienetiniai: „Sugalvojau linksmesnį krepšį padaryti. Antro tokio pat nerasi.“
Garbaus amžiaus moteris sakė pastebinti, kad daug žmonių renkasi siūtus krepšius, svarstė, kad priežastys skirtingos: vienam patogu, kitam gal dėl ekologijos...
Pasakodama apie krepšių siuvimą Stasė prasitarė, kad tokia veikla praskaidrina jos gyvenimą: „Nesėdėsiu ant suoliuko ir nepletkinsiu, nes nemėgstu. O reikia kuo nors užsiimti. Pirma skaičiau daugiau, dabar, va, siuvu daugiau.“
Suprasti akimirksniu
- Sąvoka „Zero Waste“ reiškia atsakingą gamybą ir vartojimą, rūšiavimą bei perdirbimą. Tai dar vadinama žiedine ekonomika, kai atliekos ne nukeliauja į vis augančius sąvartynus, tačiau yra perdirbamos ir pradeda ratą iš naujo.
- Praktikuojantys „Zero waste“ stengiasi reikalingų daiktų įsigyti ne pirkdami juos, bet mainydamiesi: taip neišmeta turėtų, bet nebereikalingų daiktų ir dalykų, ir įsigyja tokių, kurių nori arba jų reikia šiuo metu.
Nepatinkančius rūbus persiūdavo dar tada, kai tai nebuvo madinga
Pasak Stasės anūkės Dianos, močiutė siuvėja dirba visą gyvenimą. „Pas ją viešėdama visad matydavau, kad nuo pasiūto daikto likę audiniai būdavo sunaudojami kažkam kitam, drabužiai perdaromi. Žinau, kad siuvimas močiutei nėra tik darbas, tai ir jos pomėgis“, – pasakojo Diana.
Ji sako, kad idėja dalintis močiutės pasiūtais krepšiais kilo netikėtai. „Kai iš audinių ji prisiuvo keliolika krepšelių ir atvežė man, aš juos išdalinau draugėms, anytai. Keletas jų man dar liko, todėl sugalvojau pasiūlyti juos zero waste grupės nariams. Mintis kilo, nes ten nebuvau nieko panašaus mačiusi. Tačiau tikrai nesitikėjau, kad bus toks susidomėjimas! Norinčių išsimainyti močiutės krepšius žinutės mane tiesiog užpuolė – vyko vos ne kovos dėl mainų, kas nugriebs kokį krepšelį, nes jie vienetiniai“, – sakė Diana, išdavusi, kad močiutės siūtą krepšį įsigijo ir viena Seimo narė.
Šioje grupėje esantys nariai savo ar artimųjų (kaip kad Stasės ir Dianos atveju) turimus daiktus (naujus, autorinius ar pirktus) tarpusavyje mainosi. Pinigais neatsiskaitoma.
Pasak anūkės, už Stasės siūtus vienetinius krepšius žmonės siūlė įvairiausius dalykus: kitus audinių, kavą, vitaminus, saldainius, puodelius.
„Tiek mane, tiek močiutę labai džiugina gauti atsiliepimai po to, kai žmonės atsiima krepšelius: rašo, kad „nuo jų jaučiasi šiluma ir gera energija“, kad „labai mieli.“ Taip pat kelios merginos rašė, kad mano močiutės darbai joms primena jų močiutes, kurių jau nebėra, ir tai labai sušildo“, – jautriais momentais pasidalino Diana.
Anot jos, daug ką stebina, kad krepšius sugalvojo ir pasiuvo tokio garbingo amžiaus žmogus – 80-metė.
„Man smagu, ir kai žmonės negali patikėti, kad mano močiutė tokio garbingo amžiaus. Ir dažniausiai, kas gauna vieną krepšelį, nori ir dar antro sau, arba dovanoms“, – apie didelio populiarumo sulaukusią močiutės veiklą ir siuvinius pasakojo pašnekovė, kuri rūpinasi visais su mainais susijusiais dalykais.
Pasak Stasės, tai, kad žmonės nori jos pasiūtų krepšių, rodo, kad daugėja vertinančių rankų darbą.
„Matyt, vertina, kad ne naujas, bet rankų darbo. Atsiliepimai šildo širdį“, – neslėpė 80-metė siuvėja.
Paklausta, ar nebuvo kilusi mintis krepšius pradėti pardavinėti, Stasė purto galvą: „Oi ne, niekada. Už pinigus parduoti ne mano būdui. Aš juos mainau. Va, Seimo narė labai gražų puodelį atsiuntė. Kiti – tai kavos, tai vitaminų (mainams siūlo). Geram pažįstamam, būna, ir pasiūlau, padovanoju. Čia iš kaimo tokia moteriškė, kuriai padovanojau vieną krepšį, sako: „Važiuodama į miestą, į svečius pasiimu, o taip tai čiedinu. Ji man daržovių, aš jai krepšelį pasiuvau“, – apie mainų prasmę pasakojo Stasė.
