– Dažnai galima girdėti, kad infekcinės ligos – nemadinga ir nedėkinga profesija. Gal todėl jos vis dar gydomos griūvančiose patalpose?
– Gal ligoninė ir griūvanti, bet specialistai yra geri, tyrimus turime tuos pačius kaip Santaros klinikose. Aišku, yra kur pasitempti ir tobulėti, tačiau specialybė dėl to tikrai neprarado žavesio, nors kaip savarankiška gydytoja dirbu tik dvejus metus.
Beje, Europoje ir pasaulyje tai viena iš perspektyviausių, labai gerai vertinamų specialybių. Tik pas mus į ją mažas konkursas, o svetur į šią sritį stoja geriausi studentai. Aš taip pat buvau gera studentė ir galėjau pasirinkti, ką norėjau, mane visur būtų priėmę, bet pasirinkau specialybę, kuri Lietuvoje nepelnytai nuvertinta.
Iš pradžių planavau pasirinkti ginekologiją. Tačiau paskutinį mėnesį pajutau, kad ginekologija man visiškai nebeįdomi.
– Taigi šią specializaciją pasirinkote sąmoningai?
– Iš pradžių planavau pasirinkti ginekologiją ir visus savo darbus studijų metu rašiau iš ginekologijos srities. Tačiau paskutinį mėnesį pajaučiau, kad ginekologija man visiškai nebeįdomi, per siaura sritis. Man visada patiko visos ligos – susijusios ir su širdimi, ir su nervų sistema, ir su kitais organais.
Be to, norėjau gydyti ne tik senyvo amžiaus žmones, kaip kardiologai ar neurologai, iš iš tiesų žmogui padėti pasveikti. Žinia, lėtinių ligų atveju mažai ką galima padaryti, jos jau niekur nedings, o infektologija – sritis, kai žmogui gali šimtu procentų padėti ir jis paprastai išeina savomis kojomis, laimingas ir sveikas. Pagaliau gydydamas plataus spektro ligas tu tobulėji, nes turi išmanyti labai daug. Tai ir lėmė mano pasirinkimą.
– Dažnai infekcinės ligos susijusios su labai žemiškais simptomais – vėmimu, viduriavimu. Taigi ne pati maloniausia aplinka. Kas Jums savo specialybėje įdomiausia?
– Būna įdomu, kai susiduri su netikėtomis įvežtinėmis infekcijomis, pavyzdžiui, įvairios kirmėlės po oda ir pan. Taip pat jaučiu didžiulį profesinį pasitenkinimą, kai pavyksta atpažinti labai retas infekcijas. Tuomet tikrai jautiesi geras gydytojas.
Šios specialybėje nuolat reikia spręsti galvosūkius – net parenkant antibiotikus prie įprasto viduriavimo. Kartais tu įtari ligą, bet ji nepasitvirtina, ir tada pyksti ant laboratorijos, nes simptomai rodo, kad turi būti taip, kaip tu manai, o tyrimas nerodo. Visko būna.
Man tenka pranešti artimiesiems, kad paciento lemtis tikrai prasta, tačiau aš ir pati bijau mirties.
– Ar jau pasitaikė Jūsų praktikoje pacientų mirčių? Ir ką tokiais atvejais jaučiate?
– Pas mus patenka nemažai senyvo amžiaus paciento, kurie, be žarnyno infekcijos, turi daug gretutinių lėtinių ligų. Ir ne visada jie išgyvena. Kai išeina pacientas, visada skauda. Aišku, su laiku skauda mažiau, nes save nuteiki, kad taip gali nutikti, pagaliau visi žmonės anksčiau ar vėliau miršta.
Mano manymu, gydytojui būtina turėti psichologinių žinių, paskaityti psichologinių knygų, kad jis suvoktų, kas yra mirtis ir kaip apie ją kalbėti. Man tenka pranešti artimiesiems, kad paciento lemtis tikrai prasta, kad mes nesitikime, jog situacija pagerės, tačiau turiu pripažinti, kad aš pati bijau mirties.
Jeigu man pačiai reikėtų išgirsti tokią diagnozę, būtų baisu. Ir kai naktį kas nors miršta ir reikia eiti patvirtinti mirtį, apima labai nemalonus jausmas – kartais net fiziškai jauti, kaip šalia tarsi giltinė stovėtų. Nesvarbu, kad žinai, jog mirtis buvo neišvengiama.
Namie stengiuosi apie tai negalvoti, tačiau būna visko. Kartais prieš net užmiegu su mintimi, ar ryte dar rasiu savo sunkų pacientą.
– Turite darbo patirties ir Italijos ligoninėje. Kokie didžiausi skirtumai tarp Lietuvos ir Italijos ligoninių?
– Rezidentūros metu šešiems mėnesiams buvau išvykusi į Genujos infekcinę ligoninę. Pirmiausia skiriasi atmosfera – Italijoje dirbau naujoje ligoninėje, palatose gulėjo po vieną arba du ligonius, ne taip, kaip pas mus po keturis. Žinoma, naujoje ligoninėje, kurios labai laukiame, turbūt bus taip pat, kaip Italijoje.
Rezidentams Italijoje užkraunama mažiau atsakomybės ir suteikiama mažiau laisvės.
Kitas man labai patikęs dalykas, kad gydytojų komandos vizitacijos ten vyksta kasdien. Kiekvieną dieną du–trys gydytojai su slaugytojomis ir rezidentais per dvi valandas su specialiu vežimėliu pereina per visas skyriaus palatas, apsitaria dėl gydymo, vaistų skyrimo, tyrimų. Taip darbas vyksta efektyviau, nes visiems viskas aišku, ką reikia per dieną padaryti. Taigi per dvi valandas sutvarkomos visos pagrindinės problemos.
Rezidentams Italijoje taip pat užkraunama mažiau atsakomybės ir suteikiama mažiau laisvės. Jie vieni nebudi, tik su gydytoju. Ir tai teisinga, nes infekcinės ligos gali būti labai ūmios ir baigtis mirtimi, todėl palikti vieną rezidentą yra gana rizikinga.
– Ar prieš išvykdama mokėjote italų kalbą?
– Šiek tiek jos mokiausi. Aišku, iš pradžių buvo labai sunku. Gydytojai kalba angliškai, bet seselės – nelabai, o pacientai visai nekalba. Tačiau po dviejų mėnesių prabilau ir jau dalyvavau visame procese visavertiškai. Ir iki šiol bendradarbiauju su šios ligoninės medikais, susirašome, pasidaliname įdomesniais atvejais.
Man tai buvo labai naudinga išvyka, davusi labai daug profesinės patirties ir pasitikėjimo savimi.
– Kodėl pasirinkote Italiją?
– Ją pasirinkau dėl labai rimtų sumetimų. Po mėnesio tuokiuosi su italu ir jau tuomet buvau su juo susipažinusi. Be to, pasigilinusi sužinojau, kad italai tam tikrose mane dominančiose infekcijose yra labai pažengę. Susiradau ligoninę, nuvykome ten, pasikalbėjome, ir jie mane maloniai priėmė. Italus visada labai domina bendradarbiavimas.
– Kur ketinate gyventi su vyru po vestuvių?
– Kol kas ateitį sieju su Lietuva, juolab kad ir mano vyras čia persikėlė. Jam patinka Lietuva, jis čia pradeda savo verslą. Mano vyras visiškai nesusijęs su medicina ir tai gerai, nes nenorėčiau vyro gydytojo.
Žinau, kad yra daug gydytojų šeimų, nes jie susipažįsta universitete, bet aš nenorėčiau šeimoje daug kalbėti apie darbą, o tai neišvengiama, kai abu šeimos nariai – medikai. Aš vis tiek su vyru šiek tiek kalbu apie darbą, jeigu dar ir jis man pradėtų pasakoti apie savo pacientus, būtų ne kas, nes namuose norisi psichologiškai pailsėti nuo darbo.
Kita vertus, prisipažįstu, kad aš irgi iš namų kartais prisijungiu prie ligoninės sistemos patikrinti, kaip sekasi vienam ar kitam mano pacientui. Visgi mūsų darbas toks, kad mes turime jausti atsakomybę už savo pacientus.
Pasirinkome šią specialybę, kad gydytume. Dėl pinigų mes tikrai neiname į mediciną. Tai pašaukimas, vidinis noras padėti žmonėms, o mediko profesija yra vienas iš būdų tai padaryti. Mes tikrai stengiamės gydyti, o ne kenkti ligoniui, kaip dažnai bandoma aiškinti – esą visi daktarai yra kyšininkai, nori visiems pakenkti, skiria vaistus, nuo kurių žmonės miršta. Tikrai ne tam priėmėme Hipokrato priesaiką.
– Kuo patiko Lietuva Jūsų būsimam vyrui?
– Patinka, kad lietuviai – šilti žmonės, nors ir ne tokie emocionalūs kaip italai. Patinka Lietuvos gamta, jis susižavėjęs mūsų kaimo turizmo paslaugomis. Taip pat jam patinka, kad didžiąją dalį maisto mes auginamės patys.
Patinka kamerinė mūsų piknikų su šašlykais, kuriuos jis labai mėgsta, atmosfera, nes jie nėra gausūs ir atsiranda galimybė pabendrauti su kiekvienu žmogumi. Italijoje kitaip. Teko man dalyvauti didelėse itališkose vestuvėse – apie artimą bendravimą jose teko pamiršti.
Italai labai švenčia Velykas ir Kalėdas. Per šias šventes pas juos viskas užsidaro ir susirenka visi giminė. Vyro šeima iš pradžių negalėjo suprasti, kodėl negaliu atvažiuoti, nes man budėjimas.
Dabar mano vyras jau pripratęs prie mano budėjimų, prie mano naktų, nors iš pradžių kontroliuodavo, vis klausdavo, kur aš išeinu naktį. Italai yra pavydūs, tačiau taip pat moka parodyti savo meilę ir dėmesį.
– Ar tikrai italai yra dėmesingesni vyrai nei lietuviai?
– Taip. Nors lietuviai suteikia daugiau laisvės, bet mažiau dėmesio. Iš tiesų tos laisvės kartais būna ir per daug, o dėmesio pritrūksta. Aš dabar tikrai jaučiuosi lepinama. Pavyzdžiui, vyras be jokios progos į darbą man atsiunčia puokštę gėlių. Grįžusi namo, praktiškai visada randu garuojančią vakarienę.
Vyras domisi, kiek esu valgiusi per dieną, rūpinasi, kad mano mityba būtų subalansuota, nors aš, kaip gydytoja, tuo turėčiau pasirūpinti. Jei patinka kokia nors suknelė, žinau, kad vyras man ją tikrai padovanos. Apie piniginės traukimą restorane negali būti jokių kalbų. Italui gėda, jei moteris sumokės.
Kita vertus, mano vyras džiaugiasi, kad aš dirbu. Jis yra pasakęs, kad jeigu atsisakyčiau savo profesijos, kad būčiau namuose ir plaučiau indus, jis su manimi negyventų. Jam patinka, kad aš turiu savo realizaciją.
Man taip pat svarbi mano profesija ir tikrai nežadu jos mesti. Tačiau mano uždirbtais pinigais jis niekada nesinaudoja, jie skirti mano reikmėms. Bet kuris italas vyras stengsis uždirbti daugiau už moterį ir ją išlaikyti. Jeigu jis negali išlaikyti moters, geriau jos ir neturės.
Toks jų požiūris man malonus. Moteriai norisi jaustis karaliene, jaustis mylima. Aišku, ne visada taip pavyksta, yra normalu, kai abu sudeda savo pinigus po lygiai, tačiau tuomet svarbu, kad vyras palepintų moterį kokia nors dovanėle, išvyka ar kitokia staigmena. Iš lietuvių vyrų man trūko iniciatyvos santykiuose. Mano vyras pats rodo iniciatyvą, jis nuolat turi planų, ką mes veiksime, nemėgsta užsisėdėti namuose. Todėl kasdienybė nepasidaro monotoniška.
– Kaip jūs susipažinote?
– Susipažinome labai banaliai – diskotekoje. Niekada nepagalvotum, kad taip gali prasidėti tikra meilė. Jis buvo atvykęs darbo reikalais. Net nežinau, kodėl pasikeitėme kontaktais. Galiausiai pradėjome susirašinėti, tada susižadėjome ir tik tada pradėjome draugauti. Ir štai po penkerių metų draugystės tuoksimės.
Po maždaug keturių mėnesių susirašinėjimo jis pas mane atvyko iš karto su žiedeliu.
Po maždaug keturių mėnesių susirašinėjimo jis pas mane atvyko iš karto su žiedeliu. Išsivežė mane į Paryžių ir pareiškė: „Aš noriu, kad tu būtum viso mano gyvenimo moteris“. Aišku, tas žiedelis buvo man netikėtas. Beje, prieš tai jis susipažino su mano tėčiu ir, slapčia nuo manęs, jam prisipažino norintis man pasipiršti. Taigi pirmiausiai mano rankos paprašė tėvo.
Negaliu sakyti, kad tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, tačiau po truputį savo dėmesiu jis ir mano širdį palaužė. Galiausiai supratau, kad tas žmogus man svarbus, aš jo laukiu, noriu, kad jis atvyktų. Ir dabar savo gyvenimo be jo neįsivaizduoju.
– Ar iki šiol domitės šokiais?
– Praktiškai nuo šešerių metų pradėjau šokti pramoginius šokius ir lioviausi šokti tik prasidėjus studijoms, nes reikėjo rinktis – arba studijuoji mediciną, arba šoki profesionaliai ir gyveni tik šokiais, o kad noriu būti gydytoja, žinojau jau nuo penktos klasės.
Kita vertus, norėjau įrodyti savo šeimai, kad aš galiu ja tapti. Mano močiutė taip pat norėjo būti medikė, bet jai rusų kalbos pažymys viską sugadino. Mano mama visiškai nesuprato chemijos, o šio egzamino, stojant į mediciną, taip pat reikia. Iš tiesų chemijos medicinoje praktiškai nereikia, daug labiau reikia psichologijos, kadangi tu ne tik gydai žmogų, bet ir su juo bendrauji. Kartais užtenka tik su juo pasikalbėti, kad jis nusiramintų ir pasijustų sveikas.
Reikėjo rinktis – arba studijuoji mediciną, arba šoki profesionaliai ir gyveni tik šokiais.
Medicinoje pirmus du kursus mokaisi vos ne aštuoniolika valandų per dieną, tad tenka pamiršti visus pomėgius, tačiau trečiame kurse pasijutau laisvesnė. Tuo metu mano buvęs šokių partneris kaip tik atidarė šokių mokyklą ir pasiūlė man dirbti trenere.
Mes sugalvojome programą „Šok ir lieknėk“, kuri apjungė mano kaip gydytojos patirtį ir šokius. Ne tik šokome, bet kalbėjome apie sveiką mitybą. Šiuo metu esu pasilikusi vieną Lotynų Amerikos šokių grupę, kurioje kai kurios merginos šoka kartu jau apie aštuonerius metus, nuo pat pradžių. Kartus kartu einame į kavinę, į diskoteką, taigi tai tarsi savotiškas klubas.
– Kodėl pasirinkote likti Lietuvoje, užuot išvykusi į Italiją?
– Myliu savo šeimą, savo draugus. Pagyvenusi Italijoje supratau, kad man jų trūksta. Aš noriu gyventi Lietuvoje. Be to, šiuo metu daugiau galimybių augti profesinėje srityje matau Lietuvoje. Aš pati dirbu dviejuose darbuose, o mano vyras taip pat čia įkūręs kelias įmones ir jam neblogai sekasi. Nuvykusi dabar ieškotis darbo į Italiją, tikrai negalėčiau pradėti dirbti didelėje universitetinėje ligoninėje, reikėtų pradėti nuo mažos gydymo įstaigos.
Visgi neatsisakau galimybės ateityje gyventi Italijoje. Kai nusprendžiau, kad pradedu santykius su italus, padėjau daugtaškį ateičiai, nes tikrai nežinau, kur ir kada atsirasiu.
Tačiau dabar esu laiminga čia, turiu daug veiklų. Labai daug keliaujame – kai tik turime laisvo lako, esame ne Lietuvoje. Naršome po Aziją, Ameriką, Afriką. Pradėjau dar mokytis ispanų kalbos, nes tiek metų šoku pagal ispaniškas dainas ir pagaliau noriu suprasti, apie ką jie dainuoja. Visa tai duoda užtaiso džiaugtis gyvenimu.
