Darbe ėmė „tėvadienius“, kad tik ilgiau pabūtų su sūnumi
Ignas – moters sūnus iš pirmosios santuokos. Santuokos, kuri nesusiklostė: berniuko tėvui vaikas visiškai nerūpi. Vyras Jovitą paliko, kai kūdikiui nė pusės metų nebuvo. Tiesiog išėjo pas kitą moterį.
„Buvo labai sunku. Aš – dar neatsigavusi po gimdymo, vaikas ant rankų klykia, pienas dingo. Labai išgyvenau, raudodavau naktimis, keikiau ir savo jau buvusį vyrą, ir tą kitą moterį, ir gyvenimą“, – pasakoja Jovita.
Būdamas dvejų metukų, dar nebuvo ištaręs nė vieno žodžio. Visiškai nereagavo į savo vardą.
Sūnų augino viena ir buvo įtikėjusi, kad viena ir liks. Nutiko kitaip: Jovita susipažino su Pauliumi ir ištekėjo antrą kartą. Labiausiai džiaugėsi, kad naujasis sutuoktinis, kaip jai atrodė, nuoširdžiai pamilo Igną:
„Tarsi atgimiau iš naujo. Paulius – keliais metais jaunesnis, o aš kas – boba su vaiku. Iš pradžių buvo labai atidus man, rūpestingas ir dėmesingas Ignui. Vesdavosi pasivaikščioti, pirkdavo dovanas.
Pradėjo užsiminti, kad Ignui reikia brolio ar sesers, kad turėtume susilaukti bendro vaiko. Aš buvau atsargesnė, dvejojau: patirta išdavystė paliko didelę nuoskaudą. Tačiau Paulius darėsi vis atkaklesnis: vis dažniau ir dažniau girdėjau jo „noriu „savo“ vaiko“. Aš, lyg jausdama kažką negero, vis sakydavau, kad dar ne dabar.“
Visgi Jovita pastojo. Nėštumas buvo lengvas ir sklandus, gimdymas – taip pat. Gimė sveikas, tvirtas kūdikis: „Nebuvo nieko, kas keltų bent kokį nerimą. Pavadinome Pijumi – Paulius norėjo, kad sūnaus vardas prasidėtų ta pačia raide.
Jūs neįsivaizduojate, kokioje palaimoje gyvenau: vyras aplinkui šokinėja, sauskelnes keičia, maudo. Darbe ėmė „tėvadienius“, kad tik ilgiau pabūtų su sūnumi.“
Pamažu ryškėjo, kad Pijus labai „kitoks“
Pirmuosius ženklus, kad su sūnaus sveikata kažkas yra ne taip, pastebėjo Jovita: Pijaus vystymąsi lygindama su pirmagimio Igno.
„Man buvo keista, kad Pijus nesišypso, neguguoja, kalbinamas nereaguoja jokia veido išraiška. Raminau save – na, šis vaikas tiesiog kitokio charakterio, kitokios prigimties. Bet pamažu ryškėjo, kad jis labai „kitoks“: būdamas dvejų metukų, dar nebuvo ištaręs nė vieno žodžio. Visiškai nereagavo į savo vardą.
Mylimiausiu jo žaislu tapo kepurytė, arba tiksliau – kepurytės raištukas: niekada nepaleisdavo iš rankų. Ir – tai man buvo keisčiausia – niekada, iki dabar, nežiūri į akis. Atrodo, kad sąmoningai vengia bet kokio akių kontakto“, – pasakoja mama.
Net ir specialistai pripažįsta, kad autizmui būdingi vaiko sutrikimai paprastai nepasireiškia staiga ir vieną dieną. Neretai tėvams sunku pamatyti ir pripažinti, kur vaiko elgesys dar atitinka vaiko „sunkaus charakterio“ ar „kaprizų“ kategoriją, ir kur prasideda riba, kai jau reikalinga specialistų konsultacija.
„Ar savo nuogąstavimais dalinausi su vyru? Taip, tikrai mėginau sakyti, kad kažkas yra ne taip. Jis mano pastebėjimus vadino „sapalionėmis“: apie ką tu kalbi, ką, tu nori pasakyti, kad mano sūnus yra nenormalus? Taip pirmą kartą išgirdau, kad pati aš „nenormali“, kad „jo“ vaikui ieškau nesamų ligų“, – pasakoja Jovita.
Sužinojęs sūnaus diagnozę, vyras dingo savaitgaliui
Pijaus „kitoniškumas“ progresavo: vaikui užeidavo niekuo nepagrįsti pykčio, net įniršio priepuoliai: „Pasireiškė keisti judesiai: linguoja pirmyn-atgal, vaikšto tik pasistiebęs ant pirštų galiukų. Mano įtarimus, kad Pijaus raida neatitinka būdingos jo amžiui, patvirtino šeimos gydytoja. Iš jos lūpų pirmąkart ir išgirdau žodį „autizmas“. Pediatrė nusprendė, kad sūnų būtinai reikia parodyti vaikų psichiatrui.“
Tai įvyko prieš metus, kai Pijui buvo kiek daugiau nei dveji metai.
„Išgirdęs žodį „psichiatras“, mano vyras tiesiog pasiuto. Trenkė durimis ir dingo visam savaitgaliui. Gėrė pas draugą. Grįžo pagiringas ir apkaltino mane visomis pasaulio nelaimėmis. Tada dar mėginau jį teisinti: žinia netikėta, skaudi, reikia laiko apsiprasti, susitaikyti su ja“, -skausmingas šeimos akimirkas prisimena moteris.
Moteris tikėjo, kad, praėjus pirmam šokui, Paulius suims save į rankas ir jie visi gyvens toliau: meilė sūnui juk negali imti ir paprasčiausiai dingti. Be to, būta stiprios vilties, kad pirmieji įtarimai nepasitvirtins.
Tačiau psichiatro diagnozė buvo vienareikšmė: autizmo spektro sutrikimas: „Skaičiau tyrimą, atliktą Amerikoje. Mokslininkai yra nustatę, kad stresas, kurį nuolat patiria autistų vaikų tėvai, prilygsta stresui, kurį jaučia karo zonoje esantys žmonės.
Mums išeiti į gatvę, parduotuvę ar žaidimų aikštelę – didžiausias iššūkis. Niekada nežinai, kaip Pijus reaguos. Vaikas bet kada, bet kur gali pradėti klykti, griūna ant žemės, jokiomis priemonėmis ar būdais jo nenumaldysi. Daugelis atsisuka, žiūri smerkiančiai: kokia bloga motina, vaiką skriaudžia.“
Šeimos namuose – nuolatinė įtampa
Moteris sako, kad visuomenė vis dar yra labai nepakanti psichinei negaliai: „Žmonės įtariai vertina tai, ko iki galo nesupranta. Neįgalusis vežimėlyje sukelia užuojautą ir gailestį. Psichikos negalia – ypač, jei ji nėra itin pastebima – kelia daugybę klausimų. O juk kiekvienam sutiktam nepulsi aiškinti, kas ir kaip.
Norėjau užrašyti Pijų į darželį – Vilniuje, Vaiko raidos centre, patarė, kad kolektyvas gali turėti sūnui teigiamos įtakos. Vyras tam kategoriškai priešinasi – jis neleisiąs “tokios gėdos„. Dirba ūkvedžiu valstybinėje įstaigoje: žmonės, esą, jam į akis drėbs, kad „nenormalų“ vaiką augina. Klausiu: ar taip ir ketini neigti, slėpti? Atsako, kad čia ne jo problema.“
Jovita atvira – santykiai su vyru ritasi į bedugnę: „Iki šiol nėra pagrįstų įrodymų, kas sukelia autizmą, yra tik hipotezės. Tačiau Paulius mato vieną kaltą – mane. Žiauru, bet pasakysiu: vardo “Pijus„ jo žodyne nebeliko. Tik “tas tavo debilas„. Vis dažniau girdžiu: pasigimdei durnių, tai ir auginkis viena. Apie Pauliaus santykį su Ignu nėra ką ir pasakyti: Paulius Igną visiškai ignoruoja. Ignas manęs vis klausia, kas ne taip, ką jis blogo padaręs. Kenčiame visi.“
Moteris jau apsisprendė: pažįstamas teisininkas rengia skyrybų dokumentus.
Šeimos namuose – nuolatinė įtampa: „Ji tokia užaštrinta, jog kartais bijau, kad gali prasiveržti smurtu. Paulius sykį jau yra grubiai pastūmęs Pijų. Kai Pijus pratrūksta riksmu – o tai nutinka dažnai – mano vyras trenkia durimis. Kalbėtis neįmanoma – girdžiu tik kaltinimus.“
Moteris jau apsisprendė: pažįstamas teisininkas rengia skyrybų dokumentus: „Kitos išeities neturiu. Negaliu sakyti, kad susitaikiau su situacija. Mano vaikas – ne “situacija„.
Kodėl aš visa tai jums papasakojau? Tiesiog labai slogi nuotaika prieš šventes: visi aplinkui džiaugiasi, puošiasi, ruošiasi, o aš jaučiuosi visiškai viena su savo bėda. Nelinkiu niekam...“
