– Mokote, kad reikia išsigryninti savo norus bei tikslus ir susidaryti planą, kaip jų siekti. Tačiau labai dažnai mes tiesiog nežinome, ko norime labiausiai, neretai to, ko norime vieną dieną, jau nebenorime kitą. Kaip patarsite apsispręsti?
– Geras sprendimas visus savo norus tiesiog užsirašinėti. Vien pagalvoti apie tai neužtenka, nes mūsų sąmonės laikmena – labai nepatikima, joje tiek visko daug, kad svarbiausi dalykai pasimeta. Be to, rašydami mes „užrašome“ savo pasąmonę. Tai jau įrodyta mokslo.
Taigi siūlau porą savaičių kasdien surašyti visus norus, kurie ateina į galvą, visiškai nevertinant, kiek jie racionalūs ar įgyvendinami. Pastebėsite, kad vienas ar keli norai kartojasi. Būtent jie ir yra jums svarbūs, jie nėra momentiniai, kurie trumpam atėjo į galvą, bet greit juos pamiršote.
Aš pats, būdamas 20-ies, pasirašiau gyvenimo planą 10-iai metų. Pasirinkau tris skiltis – mokslai, darbas ir šeima. Tuomet dirbau mokytoju mokykloje, bet ankstesnius mokslus buvau metęs. Taigi užsirašiau, kad iki 24 metų turiu baigti bakalauro studijas, iki 26-erių – magistro, įvardijau mokslus, kuriuos norėčiau studijuoti, o jeigu nepavyks, parinkau alternatyvą.
Karjeros skiltyje pasižymėjau, kad 26 metų tapsiu mokyklos direktoriumi. Kadangi mokykloje dirbau nuo 19-os metų, pasvarsčiau, kad tam laikui jau būsiu prikaupęs patirties, kad galėčiau užimti šį postą.
Linksmesnė dalis buvo šeima. Įrašiau, kad 25 metų vesiu, po metų gims dukra Gabija, o 28-erių susilauksiu sūnaus.
– Labai konkretus ir ambicingas planas! Kaip pavyko jį įgyvendinti?
– Mokslus baigiau 27-erių, nes po bakalauro padariau metų pertrauką, kadangi pakeičiau darbą – iš mokyklos išėjau į turizmo sferą, nes buvau skaitęs, kad ši sritis labai augs ir taps prioritetinė. Taigi būdamas 24-erių pradėjau dirbti kelionių agentūroje ir 26-erių tapau kelionių agentūros direktoriumi. Vedžiau 25-erių, taigi pagal planą. Po metų gimė dukra Gabija...
– Pastaruoju metu labai populiari teorija, kad tereikia susidėlioti labai aiškų ir konkretų gyvenimo planą, nuolat apie jį galvoti, įsivaizduoti, ir jis išsipildys? Jūsų pavyzdys tai patvirtina?
Linksmesnė dalis buvo šeima. Įrašiau, kad 25 metų vesiu, po metų gims dukra Gabija, o 28-erių susilauksiu sūnaus.
– Iš tiesų, ši teorija man pasitvirtino: jeigu žmogus ko nors labai nori, nuolat apie tai galvoja, jis save programuoja, jo pasąmonė ima dirbti šia kryptimi ir ieško variantų, kaip to pasiekti. Taigi labai svarbu, kokią programą įsijungi. Jeigu sau kartosi, kad esi nevykėlis ir nieko tau neišeis, taip ir bus.
Per vienus mokymus prie manęs priėjo vyrukas ir pradėjo skųstis, koks jis nelaimingas gyvenime: darbas nepatinka, kolegos – kvaili, namuose – ragana... Atsargiai jam patariau išsigryninti, ko jis nori, ir pradėti veikti.
Nebūtina viską iš karto mesti. Jei norisi kitokios veiklos, reikia po truputį kaupti žinias, pasimokyti, įgauti kvalifikaciją, o tuomet ieškoti naujo darbo. Kalbant apie žmoną – pirmiausia reikėtų apie save pagalvoti, gal ir pats nesi Dievas. Kita vertus, Lietuvoje vienam vyrui tenka šešios moterys, taigi pasirinkimas yra.
Vyras pamąstė ir sako – jei pakeisiu darbą, visko reikės mokytis iš naujo, o čia viską žinau. Žmona gal irgi ne tokia jau bloga... Iš tiesų tai aš esu, žinok, komforto zonoje.
Taigi žmogus pirmiausiai pats su savimi turi susitarti, ar pasiryžęs dėl savo norų ką nors daryti. Kai to susitarimo nėra, veiklos planas nuolat atidėliojamas ateičiai.
Tačiau geriausias laikas yra dabar.
Galiu papasakoti savo pavyzdį. Jaunystėje buvau sportininkas. Vėliau šį užsiėmimą užmečiau. Vis pagalvodavau, kad reikia vėl pradėti bėgioti, tačiau vis nerasdavau laiko – šeima, darbai. Nebuvo laiko, net kai apsigyvenau aplinkoje, kurioje aplink buvo pušynai. Idealios sąlygos – tik bėgiok.
Taip besiruošiant pradėti praėjo 15 metų. Galiausiai vieną dieną, tai buvo rugpjūčio pabaiga, griežtai nusprendžiau, kad nuo rugsėjo 1-osios pradedu bėgioti. Tačiau netrukus įsivertinau, kad tą dieną vaikai eis į mokyklą, o ir man pačiam bus universiteto renginiai. Tikrai neturėsiu laiko.
Planetoje yra per 7 mlrd. žmonių, todėl mes niekada neliksime vieni su savo norais, visada atrasime bendraminčių.
Ir tuomet toptelėjo mintis – o kas man trukdo pradėti šiandien? Kad būtų įdomiau, feisbuke sukūriau įvykį ir pakviečiau visus norinčius prisijungti Vingio parke, bėgsime 3 km. Apie 10–12 žmonių užsirašė ateisiantys, todėl nuvažiavau anksčiau, persirengiau, žvilgtelėjau į telefoną, o jo ekrane rodo 32 laipsnius. Daug metų nebėgiojęs, taigi dabar bėgti – visiška savižudybė.
Greitai susitariau su savimi, kad nesikankinsiu. Taigi aš jau nebebėgu, bet šeštą valandą ateina dar penki žmonės. Klausiu su viltimi, kad jie pasakys „ne“ – tai ką darome? O jie – bėgam. Mano argumentai jų neįtikino, taigi neliko nieko kita, kaip bėgti. Nuo tos dienos pradėjau bėgioti reguliariai.
Kartais, kai sudėtinga save priversti ką nors daryti, reikia paieškoti kompanijos. Planetoje yra per 7 mlrd. žmonių, todėl mes niekada neliksime vieni su savo norais, visada atrasime bendraminčių.
– Ar iki šiol bėgiojate?
– Šiuo metu bėgioju mažiau, nes nesu sugalvojęs naujo tikslo. Pradėjęs bėgioti nusprendžiau bėgant palei Nerį pirmyn ir atgal sujungti Vilniaus tiltus. Pasimatavau atstumą – per 40 km, susidėliojau veiksmų planą – kiek man reikia treniruočių, kiek kilometrų turiu nubėgti per mėnesį, kiek laiko man reikės pasiruošimui. Prieš maratoną nusipirkau vandens, paslėpiau tam tikruose taškuose, į pagalbą pasikviečiau ultramaratonininką, su kuriuo gana sėkmingai nubėgome, nors tai buvo daugiau nei maratonas.
Dabar mąstau apie tikslą nubėgti iš Vilniaus į Kauną. Kai bėgioji tik savo malonumui, taip nesistengi, o kai yra tikslas, susitelki jo pasiruošimui, ir viskas vyksta daug intensyviau.
Ar neapribojame savęs nieko nedarydami dėl to, ko trokštame? Juk tuomet mes tiesiog plaukiame pasroviui su minia.
– Daug kas man turbūt pritartų: jeigu vien tik keliame sau tikslus ir jų siekiame, rizikuojame netekti laisvės tiesiog būti. Ar tai nėra apribojimas, dėl kurio galime prarasti sugebėjimą mėgautis tuo, ką turime?
– Galima sakyti, kad taip iš tiesų save apribojame, bet ar neapribojame savęs nieko nedarydami dėl to, ko trokštame? Tuomet mes tiesiog plaukiame pasroviui su minia. Turbūt visi yra patyrę jausmą, kad nežinia kur dingsta laikas. Dažnai jis susijęs su tuo, kad žmonės nesugeba išsigryninti, kas jiems yra svarbiau, todėl didžiąją dalį laiko iššvaisto. Tuomet ir atsiranda tokie posakiai, kaip „žmogus planuoja, o Dievas juokiasi“. Tarsi neturėtų Dievas, ką veikti: sėdi ant debesies ir juokiasi iš tiek milijardų žmonių.
Tai silpnų žmonių pasiteisinimas. Jeigu nori, darai. Aišku, planą galima keisti, koreguoti, tam tikrų dalykų jame atsisakyti, nebūtina trūks plyš laikytis įsikibus plano. Bet svarbu būti aktyvioje pozicijoje su savo gyvenimu.
Kai žmogus įgyja daugiau pozityvios patirties, atsiranda nuojauta, kada laikas atsitraukti, nes pernelyg susitapatina su savo tikslais. Susitapatinimas siaurina akiratį, žmogus gali tapti nebeįdomus aplinkiniams. Kai mes per daug savęs įdedame į vieną veiklą, nebelieka laiko ir energijos kitai sričiai, ir ji pradeda griūti. Aišku, darbas yra svarbus, bet reikia ne tik parnešti maisto, bet ir su šeima pabendrauti, jeigu norime ją išsaugoti.
Kita vertus, kuo daugiau veiklų vienu metu apimame, tuo mažiau galimybių į jas visas įsigilinti, todėl krenta kokybė. Taigi reikia rasti optimalų viduriuką.
Nėra blogai, kai žmonės turi per aukštus tikslus, kurių nepasiekia. Daug blogiau, kai jie turi mažus tikslus ir juos pasiekia.
– Verta iš karto išsikelti aukštus ir sunkiai pasiekiamus tikslus ar visgi geriau pradėti nuo mažesnių?
– Viešbučių imperijos įkūrėjas C.Hiltonas yra pasakęs, kad nėra blogai, kai žmonės turi per aukštus tikslus, kurių nepasiekia. Daug blogiau, kai jie turi mažus tikslus ir juos pasiekia.
Manau, nėra teisinga mūsų liaudies išmintis, kad geriau žvirblis rankoje nei briedis girioje. Žmonės pasiima tą žvirblį, susikuria savo komforto zoną ir nebejuda toliau. Iš tiesų, eidamas tolyn nebūtinai pamatysi briedį, bet gali sutikti stirną, ežiuką, kiškutį... Taigi vis tiek išmoksi daugiau nei stovėdamas vietoje.
– Koks yra jūsų paties gyvenimo kelias? Kokie įvykiai suformavo tokį kryptingą jūsų požiūrį?
– Mano tėvas išėjo iš gyvenimo, kai man buvo treji su puse. Tai įvyko mano akyse. Šis įvykis, aišku, paliko gilų įspaudą. Kai buvau septynerių, mamai griežtai pasakiau, kad ji nesikištų į mano gyvenimą, nes viską, ko man reikės, aš pasidarysiu pats. Po tėvo mirties mes likome su jaunesniu broliu, ir aš pasąmonėje buvau prisiėmęs atsakomybę jį užauginti.
Vėliau mama ištekėjo dar kartą ir susilaukė daugiau vaikų, tačiau aš buvau vyriausias, ir mama dėl įvairių šeimos sprendimų tardavosi su manimi. Dvylikos metų jaučiausi savo sesėms ir broliams ne tik broliu, bet ir tėvu, nes mama labai daug dirbdavo, jos nebūdavo, o patėvis turėjo kitų dalykų, dėl kurių neskirdavo daug laiko šeimai.
– Taigi neturėjote vaikystės?
– Tuo metu man taip neatrodė. Labai daug laiko skyriau mokslams, nes žinojau, kad gyvenime turėsiu prasimušti pats. Taip pat aktyviai dalyvavau mokyklos užklasinėje veikloje. Buvau vienas iš dviejų mokinių, kurie dalyvaudavo beveik visuose būreliuose.
Man iš tiesų norėjosi įvairios veiklos, kad suprasčiau, kas man patinka. Be to, man patikdavo būti mokykloje, nes ten galėdavau užsiimti tuo, kuo noriu, būti labiau savimi, o namuose laukė reikalai, pareigos.
Beje, tuo metu turėjau didžiulę scenos baimę. Dėl baimės viešai kalbėti pabėgdavau iš pionieriškų susirinkimų ir sueigų. Kartą vienas mokytojas mane pasigavo ir liepė nešti vėliavą. Nuo tos įtampos, kad visi į mane žiūri, aš nualpau. O man nieko nereikėjo daryti, tik žygiuoti su vėliava.
Tuomet tas mokytojas susirūpino manimi. Esą aš gerai mokausi, taigi užaugęs būsiu viršininku ir turėsiu sakyti kalbas partijos susirinkimuose (tuo metu buvo sovietmetis). Jis rekomendavo man eiti į dramos būrelį. Ten gavau pagrindinį vaidmenį ir prieš kiekvieną repeticiją viduriuodavau, mane pykindavo, bet prasilaužiau. Šiandien mano darbas susijęs su viešu kalbėjimu.
Dramos būrelyje gavau pagrindinį vaidmenį ir prieš kiekvieną repeticiją viduriuodavau, mane pykindavo, bet prasilaužiau.
Džiaugiuosi, kad mano gyvenime tam tikrais etapais vis atsirasdavo žmogus, kuris man patardavo, padėdavo, pastumdavo. Pavyzdžiui, ir sportuoti pradėjau todėl, kad treneris pamatė mane mokyklos varžybose ir pasiūlė ateiti į treniruotes. Taip prasidėjo mano sportinis gyvenimas. Būdavo, atsikeli ryte, skubi į treniruotę, tada vyksti į mokyklą, po pamokų paruoši namų darbus ir leki į vakarinę treniruotę. Net tomis dienomis, kai treniruočių nebūdavo, treniruodavausi savarankiškai, nes buvau išsikėlęs tam tikrus tikslus.
Matyt, dėl tėvo buvau sau griežtai pasakęs, kad nevartosiu alkoholio. Todėl draugams, su kuriais žaisdavome krepšinį paauglystėje, nekildavo klausimų, kad po treniruotės man reikia pirkti ne alaus, o giros.
– Mokykloje pradėjote dirbti neturėdamas aukštojo mokslo diplomo. Kaip ten atsidūrėte?
– Mano mama norėjo, kad aš tapčiau gydytoju, tačiau padirbėjęs traumatologijos skyriuje ir pamatęs visą virtuvę iš arti – perrišinėjau žaizdas, išmokau suleisti vaistus, - supratau, kad gydytoju būti nenoriu.
Šiandien sunkiai įsivaizduočiau, kaip sudaryti 10 metų planą, nes per daug viskas greitai keičiasi.
Tuo metu mano svajonių darbas buvo tapti mokytoju, tačiau mokytis įstojau Kaune į Žemės ūkio akademiją, kadangi man buvo patogu ten mokantis dirbti. Baigus mokyklą iškilo klausimas, iš ko gyvensiu, todėl pirma susiradau darbą, o tada jau galvojau, kur mokytis. Tiesa, iš pradžių bandžiau stoti į ekonomiką, bet nepavyko.
Po pirmojo kurso grįžti atgal į akademiją nebenorėjau. Išgirdau, kad mokykla, kurioje mokiausi, ieško kūno kultūros mokytojo. Man pavyko – priėmė metams, o užsilikau daugiau nei ketverius. Tuomet sumaniau važiuoti į Vilnių, nes tai buvo mano svajonių miestas, ir pradėjau dirbti turizmo sferoje.
– Ar dabar esate patenkintas tuo, ką veikiate ir ką turite?
– Naujų norų ir tikslų yra visada. Tik šiais laikais labai toli į ateitį planuoti sudėtinga, nes per daug viskas greitai keičiasi. Šiandien sunkiai įsivaizduočiau, kaip sudaryti 10 metų planą. Aš asmeniškai pirmiausia visada susidėlioju metų planą, tuomet – ketvirčio. Apimu visas sritis – ne tik karjerą, bet ir šeimą, namų ūkį, laisvalaikį ir pan.
Šiuo metu turiu tikslą susimažinti darbo valandų skaičių iki šešių per dieną ir daugiau laiko skirti sau ir vaikams.
– Tai daugelio žmonių svajonė.
– Tai ne svajonė, o tikslas. Svajoti galima daug, bet reikia ką nors ir daryti. Pavyzdžiui, mano darbas susijęs su mokymais ir konsultacijomis. Man reikia taip viską susidėlioti, kad mano valandos būtų šiek tiek brangesnės ir per šešias valandas uždirbčiau tiek pat, kiek per septynias ar aštuonias. Šiam tikslui lankau papildomus kursus, mokausi, keliu savo kvalifikaciją, be to, atsirenku darbus, neimu visų iš eilės užsakymų, kaip darydavau anksčiau.
Buvo laikas, kai dirbdavau po 10–12 val. per dieną. Pavyzdžiui, buvo laikotarpis, kai dieną dirbdavau viešbučio direktoriumi, vakare – paskaitos, savaitgaliais – seminarai, mokymai. Tačiau kai supratau, kad viešbučio direktoriaus funkcijoms atlikti man užtenka trijų valandų, o visą kitą laiką esu priverstas tuščiai sėdėti, užuot laiką panaudojęs naudingiau, pradėjau ruošti dirvą išėjimui. Kai jau pakankamai pasitikėjau savimi, kad galiu uždirbti iš savo mokymų, išėjau.
Nereikia visko nukirsti ekstremaliai. Naujai veiklai reikia ruoštis po truputį. Tačiau tikrai nereikia bijoti ką nors keisti gyvenime.
