Apie visa tai kalbamės su katalikiško mėnraščio šeimai „Artuma“ vyr. redaktoriumi, diakonu Dariumi Chmieliausku. Būtent šiame leidinyje birželio ir liepos-rugpjūčio mėnesio numeriuose pasirodė kunigų straipsniai, kuriuose keliami žegnonės, Krikšto formulės klausimai ir pateikiami paaiškinimai, kas verčia manyti, jog mums įprasta formulė vis dėlto turėtų skambėti kitaip.
Lietuviškojoje tradicijoje – arijonizmo erezijos pėdsakai?
Diakonas D.Chmieliauskas, pradėdamas pokalbį pajuokavo, kad vienas trumpas sakinys, o net dvi problemos, ir pridūrė, kad tai išties yra du mums labai svarbūs teologiniai dalykai, nes esame bene vieninteliai pasaulyje žegnonėje vartojantys „Dievo“ sąvoką:
„Esame labai unikalūs, nes vos ne vieninteliai pasaulyje likome, kurie žegnojamės ar laiminame tokiu būdu. Paprastai ir lotynų, ir kitomis kalbomis yra sakoma: „Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios.“
Kodėl taip nutiko?
Birželio mėnesio „Artumos“ numerio straipsnyje „Vardan Dievo Tėvo...“ kunigas Laimonas Nedveckas aptarė „Dievo“ atsiradimo žegnonėje klausimą. Jo aiškinimu, „Dievas“ lietuviškojoje tradicijoje yra arijonizmo padarinys.
Pasak L.Nedvecko, IV a. iš Aleksandrijos kilęs kunigas Arijus pradėjo mokyti, kad Kristus nėra Dievas, kad jis – tik žmogus, ir kad, anot Arijaus, Kristui tik suteiktas Dievo Sūnaus titulas. Arijaus sekėjai, kaip rašė L.Nedveckas, Šventąją Dvasią laikė ne dievišku Asmeniu, o tik Dievo galia.
„Vėliau į žegnonės ir Krikšto žodžius arijonai įterpė žodį „Dievas“ pabrėždami, kad Švč. Trejybės nėra, kad Sūnus nėra Dievas, bet tik titulas, ir kad Šventoji Dvasia nėra Asmuo, o Dievas – tik Tėvas. Taip trumpai ir supaprastinus, be įmantrių teologinių terminų, galima paaiškinti, kas yra arijonizmas“, – leidinyje rašė kunigas L.Nedveckas.
Priėmę Krikštą, prūsai, latviai ir lietuviai, versdami vokiškas maldas į savąsias kalbas, perėmė ir arijoniškus intarpus, neturinčius nieko bendra su per krikštą gautu tikėjimu.
Europoje, pasak L.Nedvecko, arijonizmas labiausiai buvo paplitęs germanų tautose, išsilaikė iki VII a., o su įvairiais Reformacijos sąjūdžiais Arijaus doktrina vėl atgijo XVI a.
„<...> baltų tautų krikštytojai vokiečiai katalikai savo maldose dar nebuvo ištaisę užsilikusių arijoniškų klaidų. Tad priėmę Krikštą, prūsai, latviai ir lietuviai, versdami vokiškas maldas į savąsias kalbas, perėmė ir arijoniškus intarpus, neturinčius nieko bendra su per krikštą gautu tikėjimu“, – rašė kunigas ir pridūrė, kad „vokiečiai iš savo maldų tuos arijoniškus priedus pašalino jau prieš kelis šimtmečius, o mes vis dar kalbame arijoniškas maldas, bet skelbiamės esą katalikai“.
Diakono D.Chmieliausko teigimu, ar tai yra tiesioginis arijonizmo palikimas, ar kiti dalykai, gal ir nėra taip svarbu, bet istoriškai taip susiklostė.
„Dabar mums klausimas ne tiek istorinis, kiek esminis – o ką mes iš to suprantame? Nes kaip meldžiamės – taip tikime. Kaip tikime – taip gyvename. Nėra visiškai tas pats, kokius žodžius tariame liturgijoje – melsdamiesi, nes tai išreiškia mūsų tikėjimą. O tai, kuo tikime, turi įtakos mūsų gyvenimui.
Todėl ir svarbu suprasti, kodėl mes čia tokie unikalūs: ar tai yra teologinės klaidos, ar tik kultūriniai ypatumai. Daug istorikų, kalbos tyrinėtojų, tarp jų ir Zigmas Zinkevičius, mato istorinį, kultūrinį ypatumą.“
Vatikanas pasiūlė padėti kablelį
Diakono D.Chmieliausko teigimu, tai nėra pirmas kartas, kai šie klausimai keliami. Kad šiuo atžvilgiu problemą lietuviai matė ir prieš 100 metų, pasak pašnekovo, liudija tai, kad tuomet buvo kreiptasi į popiežių su klausimu, ar gerai, kad mes lietuviškai šitaip žegnojamės: „Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“?
Kaip meldžiamės – taip tikime. Kaip tikime – taip gyvename.
„Gerai suprato, kur yra problema: ar mes suprantame Dievą tik kaip Tėvą, ar suprantame Dievą tokį, kurį krikščionys išpažįsta ir tiki kaip vieną Dievą trijuose asmenyse – t. y. Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Mums tai yra labai svarbi, viena pamatinių tikėjimo tiesų, į kurią remiamasi. Tą patį kartojame laimindami, šlovindami: „Garbė Dievui Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai.“
Taigi prieš tą 100 metų Vatikanas, atsižvelgdamas, kad čia toks mūsų kultūrinis ypatumas, pasiūlė: „Po „Dievo“ padėkite kablelį ir paskui išvardykite: „Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios“. Taip ir liko“, – aiškino D.Chmieliauskas.
Kelti klausimus paskatino rengiamas Mišiolas
Paklaustas, kas po šimtmečio nuo tada, kai šiuo klausimu buvo kreiptasi į Vatikaną, paskatino vėl apie tai kalbėti, diakonas D.Chmieliauskas sakė, kad Lietuvos Biblijos draugija jau keletą metų yra pradėjusi Šventojo Rašto naujo vertimo didžiulį projektą. Jis yra ekumeninis – t. y. įvairių krikščioniškų denominacijų bendras darbas. Dabar rengiama Naujojo Testamento dalis. Prie šio projekto prisidedantys kunigai Algirdas Akelaitis, L.Nedveckas mintimis ir naujienomis dėl vertimų dalijasi „Artumos“ žurnale.
Kita priežastis – šiuo metu, tiksliau pastarąjį dešimtmetį, rengiama Mišiolo – pagrindinės katalikų maldų knygos – nauja redakcija po to, kai Vatikane buvo publikuotas naujas tipinis leidimas.
„Ir tai yra tas momentas, kai vėl yra peržiūrimos visos maldos. Mes, kaip žurnalas, aptariantis pirmiausia katalikams svarbius dalykus, matėme reikalą apie tai kalbėti ir iškelti tą patį klausimą: ar mes teisingai viską darome. Nes ir vokiečiai, ir latviai turėjo įterpę „Dievą“, bet jau yra paredagavę ir išėmę. Mes likome tokie vieninteliai mohikanai.
Juk žegnodamiesi, melsdamiesi mes to kablelio, kurį prieš šimtmetį Vatikanas paprašė padėti, negirdime.
Juk tikime tą patį Dievą – vieną trijuose asmenyse, bet tada ir mūsų malda turėtų būti „apvalyta“, tie dalykai išgryninti, kad būtų aišku. Dabar numanoma, kad katechezėse kunigai paaiškina žmonėms, jog tikime ne Dievą Tėvą, o vieną Dievą trejybėje, bet nebūtinai tai yra savaime aišku. Juk žegnodamiesi, melsdamiesi mes to kablelio, kurį prieš šimtmetį Vatikanas paprašė padėti, negirdime. Net ir nesenos sociologinės apklausos liudija, kad mūsiškių katalikų tikėjimas tikrai dar labai miglotas, o neretai ir eretiškas.
Beje, prieš keletą dešimtmečių, kai buvo leidžiamos maldaknygės, tas kablelis buvo pakeistas brūkšneliu – juo atskiriama „Dievas“, o paskui išvardijama, kad tai yra „Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia“. Na, bet vartodami to dažniausiai negirdime. Taigi yra pavojus, kad žmonėms formuojamas supratimas, jog apie Dievą kalbame tik apie Tėvą. O Jėzus Kristus ir Šventoji Dvasia tarsi yra kiti personažai. Dėl to šį klausimą ir keliame“, – paaiškino D.Chmieliauskas.
Kodėl „vardan“ turėtų būti keičiamas „vardu“?
Mėnraščio „Artuma“ liepos-rugpjūčio mėnesio numerio straipsnyje „Ar vertimas pakankamai tikslus?“ kunigai A.Akelaitis ir L.Nedveckas aiškina, kodėl liturginėje kalboje prigijusi forma „vardan“ nepakankamai tiksliai išreiškia biblinę frazės reikšmę.
Pasak jų, Biblijoje esančių hebrajiškų „be-Šem“ / „le-Šem“ ir graikiškų „eis to onoma“ / „en to onomati“ posakių lietuvišku „vardan“ versti negalima.
„Šventajame Rašte „vardo“ sąvoka neretai vartojama perkeltine prasme – kaip nuoroda į patį asmenį, jo veikimą, netgi galią. Todėl ypač dažnai vartojamos ir prielinksninės konstrukcijos su daiktavardžiu „vardas“ (gr. onoma, heb. šem), kuriomis nurodoma, kokio asmens atžvilgiu, su kokiu asmeniu siejant, kokio asmens įgaliojimu bei dėl kokio asmens atliekamas koks nors veiksmas, siekiama kokio nors tikslo, ar esama kokios būklės. Graikiškoje Biblijoje tokios konstrukcijos dažniausiai sudaromos pasitelkiant prielinksnius eis (liet. „į“) ir en (lietuviškojo vietininko linksnio atitikmuo)“, – savo straipsnyje rašo kunigai.
A.Akelaičio ir L.Nedvecko teigimu, šventuosiuose tekstuose esančios frazės „eis onoma“ (liet. „į vardą / dėl vardo“) ir „en onomati“ (liet. „vardè / vardu“) reiškia ryšį su Dievu, laikyseną Dievo atžvilgiu, elgesio, būsenos priežastį, autoritetingą įgaliojimą, reiškiantį, kad daroma, veikiama yra to asmens vardu.
Kunigai, vyskupai supranta, ką daro, kad tikrai ne savo vardu veikia, krikštija, tačiau žmonės tai nebūtinai supranta.
Kalbėdami apie Krikšto formulę, kunigai aiškina, kad „frazė „eis to onoma“ čia pirmiausia išreiškia tikslą – žmogus priskiriamas Dievui, Krikšto slėpiniu suvienijamas su Dievu“:
„Kita vertus, būtent pats Dievas ir padaro Krikštą įmanomą. Todėl <...> nepakankamai tikslu šią frazę versti suprielinksnėjusia vietininko atmaina (ji vadinama iliatyvu) vardan. Juk taip išreikštume tik Krikšto tikslą, bet nuslėptume patį Krikšto Steigėją! Tiksliausiai ir pilniausiai graikiškos frazės turinį išreikšime pasitelkdami įnagininko linksnį: „Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu.“
Kaip sakė D.Chmieliauskas, šiuo atveju problema nėra vien tik žodinė. Tai susiję su paties Jėzaus, kurį mes tikime, kad tai irgi yra Dievas, o ne koks pranašas ar šiaip personažas, reikšme:
„Jis pats sakė: „Kur du ar trys susirenka mano vardu – ten ir aš esu“, arba „Eikite ir krikštykite mano vardu.“ Tai, ką daro Bažnyčios įgalioti asmenys, jie tai daro ne savo vardu, ne popiežiaus ar vyskupo, bet Jėzaus vardu. Kunigai, vyskupai supranta, ką daro, kad tikrai ne savo vardu veikia, krikštija, tačiau žmonės tai nebūtinai supranta. Ir tai yra gera proga jiems priminti ir paaiškinti, kas tai yra, nes tai juk – labai svarbūs mūsų tikėjimo dalykai.“
Kiekviena tauta verta savo kartos Šventojo Rašto vertimo
Mums įprasta žegnonės formulė, net jei ir yra netikslaus vertimo padarinys, yra tapusi tradicija, o jas keisti, žinome, nėra labai lengva. Su tuo sutiko ir diakonas D.Chmieliauskas, tačiau pridūrė, kad laikui bėgant kinta kultūra, kalba, tad natūralu, jog tam tikri dalykai yra permąstomi iš naujo:
„Bažnyčioje, o ir šiaip kultūroje, tradicijos yra labai svarbios ir labai sunku jas keisti. Visa Bažnyčios istorija yra Tradicijos istorija. Tradicijos, pagal kurią suformuotas Bažnyčios mokymas, kurio mes nebegalime keisti. Maldelės, apeigėlės nėra esminiai dalykai, kurie gali kisti. Bet ir jie dažnai būna svarbūs žmonėms, jie prie jų prisirišę, o kadangi tai susiję su tikėjimo dalykais, gana jautriai į juos žiūri.
Todėl reikia ir jautrumo, ir kantrybės, ir išaiškinimo, kodėl vieni ar kiti dalykai turėtų būti „apvalomi“, sutvarkomi. Juolab kad keičiasi kultūra, kalba, ir visai normalu, kad tie dalykai vis iš naujo permąstomi.
Bažnyčios atsakingieji neskubės daryti tokių judesių drastiškai, bet lygiai taip pat svarbu to nekišti po kilimu, neapsimesti, kad mes neturime šitų klausimų.
Sakoma, kad kiekviena tauta verta savo kartos Šventojo Rašto vertimo. Mes džiaugiamės, kad mūsų kalba yra viena seniausių indoeuropiečių kalbų, bet ji labai pasikeitė, palyginti su tuo, kokia buvo prieš 600 metų, kai į Lietuvą atėjo krikščionybė, ir net su tuo, kokia buvo prieš 100 ar 50 metų. Todėl ir kalbama, kad kiekviena save gerbianti tauta, karta, bando iš naujo išversti, suvokti ir iškomunikuoti, ką skelbia Dievo žodis – Šventasis Raštas.
Dėl to tų vertimų didesnės tautos turi labai daug. Ir tai nėra sumaištis. Priešingai – tai yra turtas, kad tikrai žmonės bando geriau suprasti, ieško geresnių komunikavimo būdų šiandienos žmogui, patikslinti dalykus.
Tad ir dabar, po 100 metų, visai verta paklausti paties Vatikano, ar „Dievas“ turi būti įterptas į mūsų žegnonę? Ar tas „vardan“ yra pakankamai tikslus ir nereikėtų jo keisti? Manau, tai būtų vaisingas mums patiems iššūkis, ar jau subrendome imtis tokių sprendimų.
Bet, kaip ir sakiau, sunkiausia yra dėl tradicijos, esame jautrūs žmonės, prie jos prisirišę, tai reikia suprasti ir gerbti. Todėl ir Bažnyčios atsakingieji neskubės daryti tokių judesių drastiškai, bet lygiai taip pat svarbu to nekišti po kilimu, neapsimesti, kad mes neturime šitų klausimų.“
Vargu ar artimesniu laiku formulės bus keičiamos
Paklaustas, ar yra tikimybė, kad tiek Mišiolo, tiek Šventojo Rašto naujame leidime jau galėtų atsirasti pakitimai, apie kuriuos čia kalbame, diakonas D.Chmieliauskas sakė, kad vargu ar šiais klausimais galėtume tikėtis tokių staigių pokyčių:
„Priimti sprendimus tokiais klausimais yra labai sudėtinga, nes žmonės yra įpratę – taip meldėsi mūsų seneliai, proseneliai. Tai susiję ir su tuo, kad žmonėms reikėtų paaiškinti, kodėl taip, o ne kitaip. Todėl Bažnyčia Lietuvoje šiuo klausimu neskuba, bet labai gera, kad apie tai kalbamės.
O keisis ar nesikeis tai naujuose Šventojo Rašto ir Mišiolo leidimuose, tikrai nežinau. Dabar ten vyksta darbai ir nežinau, kiek komisija nusiteikusi siūlyti vyskupams tuos dalykus keisti.“
Su klausimais dėl Krikšto, žegnonės formulių galimų pakitimų kreipėmės į Lietuvos vyskupų konferencijos Liturgijos komisijos, kuri atsakinga už Mišiolo rengimą, pirmininką – vyskupą Rimantą Norvilą. Jo teigimu, šiai dienai sprendimų dėl žegnonės ar Krikšto formulės keitimo nėra.
„Diskusijų terminologijos, vertimų, kitais liturginiais klausimais tarp dvasininkų, vertėjų, kalbininkų nuolat kyla. Tai tiesiog pastovus, gyvas procesas. Pastarųjų dvejų metų laikotarpiu panašias diskusijas kiek judino ir pamažu ruošiamas naujas Mišiolo (Šv. Mišių knygos) vertimo procesas. Bet šiai dienai Vyskupų konferencija nieko nėra nusprendusi keisti jūsų minimuose dalykuose. Mišiolo rengimo procesas dar nėra baigtas, tai kelerių metų darbas, bet nemanau, kad šios formuluotės būtų keičiamos artimesniu laiku.
Beje, Krikšto apeigos į Mišių knygą neįeina. Suaugusiųjų Krikšto apeigynas išleistas 2016 m. ir kol kas naujas leidimas neplanuojamas“, – atsakymo laiške rašė vyskupas R.Norvila.
Visuomenei turėtų būti svarbu
Pasiteiravus, kaip mano, kiek visuomenei svarbu būtų pakeisti tas formules, nes veikiausiai yra nemažai, o gal ir daug, žmonių, kurie apskritai nesusimąsto, ką reiškia žegnonės, maldų žodžiai, kodėl sakome „vardan“, o ne kaip nors kitaip, atskiriame „Dievą“ kableliu, brūkšniu ir ką tas atskyrimas reiškia, ir tiesiog gerai yra taip, kaip yra, – nes juk taip įprasta, diakonas D.Chmieliauskas teigė manantis, kad tai būtų labai svarbu:
„Iš tiesų, ir kaip pati sakėte, kad tik rašant šia tema kilo minčių, jog sakome tai, kas įprasta, bet ką tai iš tiesų reiškia – nesusimąstome. Kunigai ir visa Bažnyčios katechezė tam ir yra, kad geriau suprastume, ką mes tikime. Bažnyčia niekada nereikalavo, kad tik tikėk, bet į tai nesigilink, ir tik kartok formules. Kaip tik tai yra smerkiama Bažnyčios.
Dievas taip myli ir gerbia žmogų, kad nori jo sąmoningo atsiliepimo, dalyvavimo bendraujant su Dievu, lygiai taip pat ir Bažnyčios gyvenime.
O kad atrandame, jog ir žegnonėje turime neatsakytų klausimų, kad meldėmės vienaip, o ten turinys – visai kitas, tai yra gerai. Kunigai, vyskupai visada drąsino ir drąsins gilintis ir suprasti. Jei kartojame maldas nesąmoningai, tikriausiai truputį nesąmoningai ir tą krikščionišką gyvenimą gyvename.
Bažnyčia niekada nereikalavo, kad tik tikėk, bet į tai nesigilink, ir tik kartok formules. Kaip tik tai yra smerkiama Bažnyčios.
Jei manome, ai, dėl šventos ramybės tai padarysiu – tai viena. Bet jei kieno nors vardu darysi – tarkime, prašė tėvas, motina ar mylimasis, mylimoji, kad padarytum ką nors jo (jos) vardu, visai kitaip žiūrėsi.
Čia irgi yra apie tai. Ką reiškia elgtis Dievo vardu? Ar Jėzus prašė savo mokinių, kad eitų ir krikštytų jo vardu, ar kitų dalykų prašė? Jis tikrai neprašė būti fanatikais, kurie neturi savo nuomonės, tik eina ir aklai daro. Ne. Čia labai stiprus tas abipusės meilės santykis. Aš tave taip myliu, kad dėl tavęs padarysiu viską – taip, kaip tu nori, kaip mane mokei. Štai dėl ko tai yra svarbūs dalykai. Ne tik žodžiai, ne tik kultūrinė istorija, bet ir teologija, tikėjimo turinys.
Beje, po mūsų publikuotų tekstų pasiginčijo istorikai, ar tikrai čia arijonizmas, nes jis prasidėjo IV–V a. po Kr., tad ar gali būti, kad mes lietuvių kalboje turėtume prieš 1500 metų gimusios erezijos pėdsakų? Sunkiai tikėtina. Bet šiandien tai nėra svarbiausias dalykas, ar nuo arijonų turime tą „Dievą“ įterptą, ar tai kitaip atėjo. Mums svarbiau tai, ką mes skelbiame, ką girdime, suprantame, kai tariame tuos žodžius „Vardan Dievo“.
Aišku, kartais gal gražu, kad turime savo kalbos ypatumų, bet juos kartais reikia keisti, patikslinti pagal tikėjimo turinį, o ne atvirkščiai – kad kultūriniai ypatumai iškraipytų esmę.“
Žmonės lengvai nepriprastų
Paklaustas, galbūt ta pakoreguota žegnonės formulė Katalikų Bažnyčioje jau yra kur nors vartojama, diakonas teigė, jog ne, nes tai nėra patvirtinta Vatikano: „Dabar vartojame taip, kaip yra, buvo, bet sakome, kad tai kada nors gali pasikeisti.“
Paprašytas pasvarstyti žvelgiant į ateitį, kaip matytų procesą, jei žegnonės formulės pakeitimai kada nors būtų priimti, kaip apie tai būtų informuojami žmonės ir kaip, paties manymu, sektųsi žmonėms naujoves priimti, D.Chmieliauskas sakė:
„Žinoma, kad ne visi lengvai priprastų, ypač tai sunku vyresnio amžiaus žmonėms. Todėl tokie pokyčiai greitai nevyksta. Bet visa tai įmanoma.
Nepraėjo nė 50 metų, kai Lietuvoje pasikeitė Mišių kalba, nes viskas buvo lotyniškai. Dabar ji tapo lengviau suprantama. Šiuo atveju kalbame ne apie svetimą, o apie savą kalbą, bet vis tiek gali būti, kad žmonės tai sunkiai priims.
Pirmiausia mums patiems sau yra svarbu tiksliai pasakyti, ką mes tikime, kodėl mes taip meldėmės ir kodėl taip gyvename.
Kunigų, diakonų ir vyskupų užduotis bus padėti paaiškinti, kodėl tai daroma. Ne dėl to, kad žmonėms sukeltų blogus jausmus, atimtų iš jų vaikystės prisiminimus ir visą gyvenimą mokėtą poterį, bet dėl to, kad geriau supratę, ką čia sakome, galėtume atrasti ką nors labai svarbaus savo tikėjime. Pavyzdžiui, kad Dievas nėra vien tik Tėvas, bet Dievas, kurį mes tikime, yra ir Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia.
Tai irgi keičia mūsų gyvenimą, nes žinome, kad mums labai svarbi yra ir Šventosios Dvasios figūra, o Jėzus Kristus irgi yra ne tik labai geras humanistines idėjas skelbęs ir už jas miręs istorinis personažas, o įsikūnijęs Dievas. Atrodo, kad tai prieštarauja protui, bet mano tikėjimui tai suteikia naują jėgą.
Skelbti ir aiškinti tai – nėra lengva, niekad ir nebuvo. Pirmiesiems krikščionims irgi nebuvo lengva, nes iš jų atvirai juokėsi, tyčiojosi, sakė, kad skelbia nesąmones. Ir šiais laikais gali būti tokia reakcija, ir tai nebūtinai yra kristianofobija, kad kažkas mus už tai atmes, persekios. Ne. Mes turime paaiškinti tai, ką mes tikime.
Taip, mus gali atmesti, persekioti, visa tai mes matėme jau ne kartą, bet pirmiausia mums patiems sau yra svarbu tiksliai pasakyti, ką mes tikime, kodėl mes taip meldėmės ir kodėl taip gyvename.“
