Didžiąją metų dalį Karolis praleidžia treniruodamasis Ispanijoje. Kokias emocijas išgyvenate, kai susitinkate ilgai nesimatę?
Egidijus: „Jetau, kaip tu užaugai!“ – kartais ištariu garsiai, kartais mintyse, bet atrodo, kad laikas tarsi sustojęs, nes sūnus man visada – vaikas, paauglys, kuris, regis, dar tebeauga ir tvirtėja. Realiai taip jau nėra: Karoliui dvidešimt devyneri, jis subrendęs sportiškas vyras. Kad sūnus nebemažas, pajutau jau anksčiau, per vieną nedidelį buitinį konfliktą: tada ant jo užrikau, nes kažką netinkamoje vietoje padėjo. „Ko tu čia rėki ant manęs?“ – išgirdau sodrų vyrišką balsą. Tai buvo kaip signalas: atėjo metas, kai bendrauju jau su suaugusiu žmogumi ir pakeltas balso tonas niekaip nedera, kad ir koks emocingas iš prigimties būčiau.
EGIDIJUS: Mūsų bendravimas niekada nebuvo konservatyvus, greičiau liberalus, jokiomis primetamomis tiesomis nemanipuliuodavau.
Apskritai Karolio paauglystė buvo šiek tiek pasišiaušusi: „Jūs čia nieko nesuprantat...“ Sykį mėginau su juo pasišnekėti apie merginas. Kalbėjau, kad jas patraukia ne vyro grožis, ne prabangus kabrioletas, o dėmesys, kartais net visai paprastas: komplimentai, gebėjimas išklausyti ir išgirsti. Viskas yra tarsi tavo ginklai, padedantys užkariauti širdį ir išsaugoti mylimą žmogų. „Tėti, ką tu čia kalbi... Dabar viskas kitaip...“ – išgirdau atsainų pasakymą. Bet po kurio laiko iš sūnaus supratau, kad to „kitaip“ lyg ir nėra. Mūsų bendravimas niekada nebuvo konservatyvus, greičiau liberalus, jokiomis primetamomis tiesomis nemanipuliuodavau. Stengdavausi, kad liberalumas būtų priimamas kaip pasitikėjimas, o ne kaip gyvenimas paleidus vadžias.
Karolis: Treniruotis į Ispaniją išvykau prieš porą metų. Nuo to laiko namie pasirodau maždaug kas pusmetį, kartais dažniau. Net ir ilgiau tėčio nematęs nepastebiu radikalių išvaizdos ar charakterio pokyčių. Džiaugiuosi, kad vis dar nesensta: jam nebūdingas bambėjimas, nuolatinis piktinimasis, perdėta naujų gyvenimo reiškinių kritika. Jeigu iš tėvų dar nesi girdėjęs frazės: „O mūsų laikais tai buvo...“, vadinasi, su jais gali bendrauti kaip su bendraamžiais. O dėl dėmesio merginoms, akivaizdu, kad tėtis buvo teisus, tik argi paauglys gali tiesmukai priiimti viską, kas jam sakoma? Turėjau galimybių patirti beveik visas gyvenimo spalvas ir išragauti visus skonius, tačiau prieš darydamas kokias nors nesąmones visada pagalvodavau, ar nesukelsiu jiems daug skausmo ir nusivylimo. Nuvilti žmogų man atrodo labai negarbinga. Dauguma bendraamžių skubėjo palikti tėvų namus ir nuomojo butus; man poreikio pabėgti nebuvo, nes jaučiausi visiškai nevaržomas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Dinastija: Du užsispyrėliai
Egidijau, esate dviejų dukrų tėvas iš pirmosios santuokos, o Karolis dar turi sesę iš jūsų antrosios santuokos. Ar jautėte didelį skirtumą augindamas dukras ir sūnų?
Egidijus: Žinoma. Manau, tas skirtumas natūralus. Panelės emocingesnės, reikalauja daugiau dėmesio, labiau reaguoja į smulkmenas. Karolis atsainesnis, savo norus ir lūkesčius argumentuotai išdėsto. Taip pat ir nenorus. Jo užsispyrimas turi ir pliusų, ir minusų. Kažkada koncertavau Olandijoje, Italijoje, o vaikas, pirmokas, buvo paliktas pas senelius. Tačiau jau antrą dieną paprašė, kad į mokyklą jo niekas nelydėtų: sėdo į troleibusą pats... Sūnus turi unikalų gebėjimą visu šimtu procentų susikoncentruoti ir pasinerti į vieną kokį nors darbą, žinoma, jei šis patinka. Prisimenu, stūmėm Karolį į plaukimą, mėginom įtikinti, kad tai pats geriausias sportas, nes treniruojamas visas kūnas, susiformuoja puiki vyriška laikysena. Vaikas vis priešgyniavo, tačiau mūsų valiai pasidavė ir lankė be didelio ūpo, tarsi iš inercijos. Tik vėliau supratau, kad šis sportas – ne jo. Kai ėmėsi burlenčių, maniau, kad užsidegė laikinai. Labai norėjau, kad atsidėtų mokslams, nes iš prigimties gana gabus ir turi puikią atmintį, įsivaizdavau, kad gali įgyti puikų išsilavinimą ir tam skirs visą gyvenimą. Deja, mano lūkesčiai neišsipildė – burlentės jį užvaldė ir ši aistra, regis, tik auga. Netikėjau, kad taip įsikabins. Laimei, nedraudžiau, nesmukdžiau. Tiesa, ir nepadėjau, kaip galbūt derėjo dėmesingam tėvui, žinančiam, kad profesionalus burlenčių sportas gerokai patuština piniginę.
Karolis: Iš pradžių baseiną lankiau be didelio džiaugsmo, tačiau vėliau ištisus metus nuoširdžiai treniravausi. Savo laiką pagerinau gal dešimčia sekundžių, tačiau vis tiek buvau toli nuo lyderių. Baisiausia, kad plaukikai, pradėję sportuoti vėliau už mane, pasiekė kur kas geresnių rezultatų, tad supratau, kad nesu talentingas, ir motyvaciją dar intensyviau dirbti praradau. Sykiu tai buvo pamoka: nedaryk to, kas neina iš širdies, kam nesijauti gabus. Tėčio pavyzdys akivaizdžiai liudija, kad jis visu šimtu procentų realizuoja savo pašaukimą. Nepasakyčiau, kad didžiai susidomėjęs seku jo muzikinę karjerą: domiuosi gana santūriai ir saikingai, galbūt panašiai, kaip tėvo veikla domėtųsi bankininko, gydytojo, inžinieriaus ar kitos profesijos atstovo atžala. Skirtumas tik tas, kad tėtis – viešas asmuo ir manęs negali visiškai neveikti „Sipavičiaus sūnaus sindromas“: nuo visuomenės vertinimo nepabėgsi. Laimei, tėtis niekada nebuvo įsivėlęs į jokius skandalus, kurių rezonansas būtų paveikęs ir mane. Aktorių vaikai su nostalgija pasakoja, kaip jie užaugo grimo kambariuose, jausdami nuo užuolaidų sklindantį pudros kvapą, kalba apie sceną, kur repetuodavo ir vaidindavo jų tėvai. Aš tuo pasigirti negaliu. Mano santykis su muzika gana epizodinis, ryškesnis su elektronine, netgi esu „didžėjavęs“.
Egidijus: Sūnus retsykiais pasipainiodavo įrašų studijoje, koncertuose, bet kad būtų užaugęs su mano muzikavimu, tikrai nepasakyčiau. Pamenu vieną atvejį: nebuvo kur palikti Karolio, vežiausi į koncertą, o prieš pat išeidamas į sceną pasigedau jo – dingo kaip į vandenį. Po akimirkos girdžiu salėje juoką, plojimus – žiūriu, vaikas su labai populiaria grupe traukia „perestroikos“ tema dainą, kurios žodžius parašė poetas Gintaras Patackas ir kurią sūnus, pasirodo, mokėjo mintinai... Pianinas, smuikas, akordeonas, saksofonas? Stumti vaiko į garsų pasaulį niekada neketinau, nes savo kailiu buvau patyręs, kad ten gyvenimas per brangus: už viską reikia mokėti – ir dar su kaupu. O didelės sėkmės ir stulbinamos karjeros prognozė, pavadinkim tai dividendais, be galo miglota. Akivaizdu, kad į muzikos mokyklas savo atžalas dažniau grūda ne muzikų šeimos. Aš, atvirkščiai – saugojau, kad vaikas ten nepasineštų. Kai paauglystėje Karolis paprašė išmokyti groti gitara ir pareiškė, kad nori steigti savo grupę, pamaniau: „O velnias...“ Daviau savo seną sovietinę dvylikastygę gitarą, parodžiau kelis akordus – mokykis. Žinojau: tuo instrumentu pradėti neįmanoma – jis skirtas jau patyrusiems. Taigi planas, laimei, neišdegė. O burlenčių sportas Karoliui nebuvo atsitiktinumas – jaunystėje, tiesa, su primityviomis burinėmis vandens priemonėmis esu išraižęs visą Platelių ežerą: vaikas ant lentos sėdi, aš stoviu ir mėginu bure gaudyti vėjo gūsius... Mėgindavo vienas – nepavykdavo, nes burei nulaikyti trūkdavo jėgos ir svorio. Paaugo, sutvirtėjo, išmoko neprarasti pusiausvyros – pirmyn... Pradingdavo Platelių platybėse jis visą dieną: pietų metas – mojuojam rankomis krante ar skambinam pakabintu gelžgaliu; jei sutemsta, o Karolio dar nėra, įžiebiam deglą, kad orientuotųsi, į kurią pusę buriuoti.
Nėra tokio vaiko amžiaus tarpsnio, kad tėvai neturėtų rūpesčių. Kai atžalos dar mažos, saugo jas nuo ligų, buitinių traumų, vėliau – mokyklos nerimas, paskui – paauglystė...
Egidijus: Sūnaus aplinkoje niekada nepastebėjome abejotinos reputacijos draugų, o baliai festivaliai – neišvengiami. Paauglystėje ir man jie rūpėjo, tad nebuvau naivuolis, kad Karolis juos apeis ir vakarėliai ar vadinamieji plotai jam nebus svarbūs. Nemaniau, kad jis bus toks šventas ir lauks 21-ų, kai galės legaliai įsigyti alkoholinių gėrimų. Jei su antrąja puse kur nors išvykdavau ir namie likdavo laisvas plotas, su sūnumi tardavomės taip: „Daryk, kaip liepia širdis, bet pasistenk susitvarkyti, kad nė šuo nesulotų: grįžę neturime rasti nė menkiausio ženklo, kad čia buvo vakarėlis.“ Ir jis stengdavosi sunaikinti visus „įkalčius“, tiesa, kartais nepavykdavo ir vejoje aptikdavome vieną kitą nuorūką, tačiau iš esmės jo pastangos buvo gerbtinos. Suaugę dažnai pamirštam, kas mums patiems vaikystėje ar paauglystėje buvo draudžiama. Man mama ir kaimynai (gyvenome Šančiuose, turėjome didelį kiemą ir sodą) neleisdavo karstytis po medžius, tad dar mažas būdamas prisiekiau, kad jau savo vaikams šio malonumo tikrai niekada neužginsiu. Taigi mano moto: leisk kitam džiaugtis tuo, kuo pats kažkada džiaugeisi. O kiek smulkių konfliktų dėl apsirengimo: kuris vaikas nori būti apmuturiuotas nuo galvos iki kojų? Man irgi nepatikdavo, kai per daug prirengdavo, todėl augindamas savo vaikus žmonos ir senelių primygtinai prašydavau nepersistengti.
KAROLIS: Iš tėčio niekada negirdėjau nemotyvuoto draudimo, nejutau, kad mąstytų nesuprantamais stereotipais.
Karolis: Daugelis mano bendraamžių tėvų gana santūrūs – net švęsdami šeimos šventes jie nemoka iki galo atsipalaiduoti. To nepasakyčiau apie saviškius. Netgi vaikystės gimtadieniai būdavo kupini veiksmo, neapsiribodavo tik tuo, kad vaikas apkraunamas dovanėlėmis, už tai svečius pradžiugina išmoktu eilėraščiu ar dainele, o galiausiai užpučia žvakutes ant torto. Tėvai visada leisdavo pajusti, kad gimtadienis – mano ir draugų šventė, o ne proga susitikti suaugusiesiems. Gal tėčio liberalumas eina iš jo prigimties, o gal tam įtaką padarė anksti, vos geležinei uždangai atsivėrus, atsiradusios galimybės išvykti į Vakarus (Olandijoje, Italijoje, Šveicarijoje teko dirbti beveik šešerius metus), tačiau iš jo niekada negirdėjau nemotyvuoto draudimo, nejutau, kad mąstytų nesuprantamais stereotipais. Mudu skiria tik šiek tiek kitoks požiūris į muziką: jo karta į koncertą eina įsikrauti, manoji – išsikrauti. Bet gal čia net ne kartų – tiesiog skonio skirtumai?
O ką judviem reiškia „turėti“ ir „būti“?
Egidijus: Požiūris į vartojimo kultūrą irgi iš esmės nesiskiria. Galimybės įsigyti norimą daiktą susiniveliavo. Prisimenu, mano mama, pokario vaikas, pasakodavo, kaip prieš eidama į šokius savo medžiaginius batelius, kad būtų gražesni, baltindavo kreida. Dabar tai atrodytų nesuvokiama. Mūsų nebekankina daiktų alkis, nebereikia dantimis ir nagais įsikabinti į vieną kurią nors materialią vertybę. Taip, stačiau namą: jis man garantavo tam tikrą stabilumą, pirmiausia – psichologinį. Karolis, matau, dėl to dar nesuka galvos, nes pasaulis taip atsivėrė, kad žmogus net nežino, kur ir kokie vėjai jį nublokš rytoj. Butas ar namas jam būtų tik kliūtis ir vargas įdomiai gyventi. Sūnus, regis, kur kas ilgiau išgyvena periodą „būti“, nei „turėti“. Kažkada patariau: „Karoli, baik mokslus, turėsi darbą, užtikrintų pajamų, galėsi pasitaupęs gerą automobilį nusipirkti.“ O jis: „Aš noriu ne rytoj, o šiandien įdomiai gyventi.“ Ir jį suprantu. Juk kokia nauda, jei vaiką smaugsi ir versi daryti tai, kas galbūt bus naudinga ateityje, bet tos naudos nesulauksi? Mane mokytojai irgi rėmė prie sienos: „Sipavičiau, tu toks gabus. Bet kodėl esi tinginys?“ Ritausi šiaip ne taip tais trejetukais, įstojau į KPI (dab. KTU), pasimokiau metus, mečiau. Ir kas iš to? Esu muzikantas. Ir neįsivaizduoju, koks inžinierius šiandien galėčiau būti. Taigi negali užsidaryti kiaute, nes nežinai, ką tau iškrės rytojus.
Karolis: Daiktams, ypač drabužiams, niekada nebuvau reiklus: nors visko turėjau per akis, bet užaugau tik su keliais mėgstamiausiais bluzonais ir džinsais. Labiausiai norėjau kompiuterio: su tėčiu sutarėm, kad pusę sumos turiu užsidirbti ir susitaupyti, o kitą pusę jis duos. Stengiausi išnaudoti visas progas ir imdavausi visokiausių darbų. Tačiau kai užsinorėjau panašiomis sąlygomis pirkti automobilį, tėtis pareiškė: „Mašiną vyras privalo įsigyti pats, nes tai – ne tik ratai, bet ir servisas, žieminės padangos, degalai...“ Taigi taisyklė „per pusę“ nebegaliojo, bet gelbėjo banko išperkamoji nuoma. Nelaikyčiau savęs šykščiu, kad merginai neparneščiau gėlių ar kvepalų, bet kad esu ganėtinai taupus, tą turiu pripažinti. Man atrodo, kvaila kasmet keisti telefono aparatą nauju, kad ir kaip toli būtų pažengusios mobiliosios technologijos. O kaip leisime pinigus, kur keliausime, ką pirksime, su mergina aptariame kartu ir dažniausiai mudviejų prioritetai nesiskiria.
Egidijus: Karoli, grįžkime prie to, nuo ko pradėjome: dėmesys moteriai būtinas, nes tik jis išsaugo santykius. Tą dėmesį sukuria ne vien gėlės ir kvepalai, bet ir nuoširdūs atviri pokalbiai, o svarbiausia – pastabumas: naujo drabužio, pasikeitusios šukuosenos, plaukų spalvos – net mažos kita spalva padažytos sruogelės. Ir nereikia laukti iš moters klausimo: „Na, kaip mano plaukai šiandien?“ Užbėkime tam už akių. Tik taip mylimam žmogui parodysime, kad nesame abejingi.
