Pokalbio pradžioje paklausta, ar laiko save tikra menininke, pašnekovė prisipažino ilgą laiką vengusi tokios „antraštės“, kadangi daugeliui žmonių menininkas asocijuojasi su antgamtiniu, be galo keistu žmogumi, tokiu „iš kito pasaulio“, su kuriuo neįmanoma atrasti bendros kalbos.
„Menininkas – žmogus, kuris gali žmonijai pasiūlyti tai, ko ji dar nėra regėjusi. Aš esu menininkė“, – prisipažįsta pašnekovė.
„Aš žodį „menininkas“ suvokiu kaip unikalią, norinčią veikti ir kurti asmenybę, kuri nuolat keičiasi, nestovi vietoje, diktuoja pasauliui idėjas ir nuolat yra pastebima. Menininkas – žmogus, kuris gali žmonijai pasiūlyti tai, ko ji dar nėra regėjusi. Aš esu menininkė“, – tvirtai ištaria ji ir ima pasakoti apie pirmuosius žingsnius meno pasaulyje.
– Aušrine, kada pasireiškė jūsų polinkis į meną?
– Jau ankstyvoje vaikystėje. Nepabudau vieną dieną manydama, kad galiu kurti. Gimiau manydama, kad esu sutverta kurti! Pirmieji mano kūriniai gimdavo bet kur ir ant bet ko. Dar šiandieną mama prisimena, kaip suspėdavau per tą laiką, kol ji išgerdavo puodelį kavos, ant popierinės servetėlės nupiešti smulkiausius kūrinėlius su vieninteliu mamos rankinėje rastu pieštuku ar tušinuku.
– Užuot baigusi 12 klasių gimnazijoje, po 10 klasių išvykote mokytis į profesinę mokyklą. Kas lėmė tokį apsisprendimą?
– Į Klaipėdą išvykau sulaukusi vos 16 metų. Nusprendžiau, jog gimnazija neturi galimybių man duoti tai, ko trokštu: visišką laisvę, kryptingą judėjimą ir laiką. Tam, kuris žino, ko trokšta gyvenime, labai sunku užsiimti kitomis veiklomis ar domėtis svetimais dalykais, kurie net nesusiję su to asmens ateities planavimu. Išvykau mokytis anksčiau, nes buvau užtikrinta, jog ten galėsiu iškart eiti pasirinktu keliu.
Be galo dažnai susimąstau apie laiką. Man kiekvieni metai reiškia labai daug. Taigi sutaupiau trejus metus savo brangaus gyvenimo. Dabar, kai buvę klasės draugai tik pasirinko studijų kelią, galiu didžiuotis šį etapą jau baigusi ir galinti judėti toliau.
– Kodėl pasirinkote specializuotis interjero dizaino srityje?
– Dar pradinėje mokykloje rašėme laišką „ateičiai“ ir visus užrašus, patalpintus stiklainyje, užkasėme. Pamenu, jog svajojau būti žinoma dizainere. Praėjus gal dešimčiai metų, pastebėjau, jog niekas nepasikeitė. Privalėjau apsispręsti ir atrasti tą dizaino sritį, kurioje galėčiau suderinti ir įpinti daug mėgstamų veiklų ir savybių: fotografiją, skonio pojūtį, tapybą, o drauge ir norą padėti žmonėms.
Interjero dizainas – labai platus dalykas. Tu gali projektuoti kaip architektas, nuspėdamas žmonių ateitį, dirbti kaip statybininkas, konsultuoti kaip specialistas arba įnešti šviežumo ir kitoniškumo kaip tikras menininkas. Šiuo metu nesu tikra, kur esu geriausia, bet kol kas nepalikau nė vieno įrengto būsto be savo meno kūrinio.
Interjero dizainas – labai platus dalykas. Tu gali projektuoti kaip architektas, nuspėdamas žmonių ateitį, dirbti kaip statybininkas, konsultuoti kaip specialistas arba įnešti šviežumo ir kitoniškumo kaip tikras menininkas.
– Ar esate savamokslė dailininkė? Kaip tobulinote savo įgūdžius?
– Iš dalies – taip. Žinoma, lankiau menų mokyklą, tačiau iki šiandien teigiu, jog mano miestelio meno mokykla man, mažytei mergaitei, davė tiesiog erdvę kurti ir laiko, skirto kūrybai. Pamokos prasidėdavo po pietų, o išeidavau jau visai sutemus. Taigi turėjau galimybę lavinti savo gebėjimus kitoje erdvėje.
Tačiau tai, ką darau šiandien, tai, kaip kuriu šiandien, ir tai, koks šiandien mano stilius – išmokau visiškai pati. Tobulinti savo gebėjimus nėra sudėtinga, kai tai darai beveik kasdien. Tai ne tik mano pomėgis, bet ir darbas bei gyvenimo būdas. Galiu teigti, kad tobulėju kasdien.
– Iš kur semiatės įkvėpimo?
– Įkvėpimas ir mano visi darbai gimsta iš pačios išgyvenimų. Ne vienas menininkas tai galėtų patvirtinti. Iš tiesų esu sukūrusi unikalių darbų vedina tamsių išgyvenimų, blogos nuotaikos ir liūdesio. Tačiau lygiai taip pat įkvėpimas mane gali apimti vidurnaktį, kai nesimiega dėl pernelyg didelės energijos ar geros nuotaikos.
Prancūzų dainininkė Patricia Kaas yra pasakiusi: „Būti menininku reiškia tą patį, ką ir būti ekstremalu. Tu arba skrajoji padebesiais, arba draskai kraujuojančią širdį. Tiesiog nėra vidurio.“ Tai visiška tiesa.
– Esate iš mažo miesto, kurio vieta Lietuvos žemėlapyje žinoma nedaugeliui. Kaip manote, ar sunkiau būti pastebėtam, jei esi kilęs iš provincijos?
– Priešingai – manau, jog asmenys, kurie kilę iš mažo miesto, savyje turi daugiau jėgų, motyvacijos ir noro kažką veikti, ieškoti naujovių. Galbūt dėl to, kad mažame miestelyje nėra daug galimybių. Ar dėl to, kad mes tarsi laukiame tinkamos progos ištrūkti, todėl ruošiamės ir siekiame kažko tam, jog ištrūkę galėtume lengviau išgyventi pilname negirdėtų ir nematytų dalykų pasaulyje. Mūsų ateities nelemia gyvenamoji vieta, jeigu nesustojame ir užsibrėžę tikslus judame ten, kur būtume norėję gimti.
– Kas turėjo didžiausios įtakos jūsų asmenybės formavimui? O gal ji vis dar formuojasi?
– Mūsų asmenybė, manau, nesusiformuoja iki kažkurių metų. Pasaulis keičiasi labai sparčiai, o su pasauliu keičiamės ir mes. Nežinau, ar mano asmenybei formuotis padėjo kažkokie asmenys. Ateities nesuplanavo ir tėvai, kaip daugumai pažįstamų. Visuomet žinojau, ko noriu. Ir kryptingai judėjau link to. Tikriausiai tokio troškimo ir visiško žinojimo vedina mano asmenybė nebeturėjo kur trauktis ir pasirinko būti būtent tokia.
– Ar kas nors padeda įgyvendinti jūsų idėjas?
Prancūzų dainininkė Patricia Kaas yra pasakiusi: „Būti menininku reiškia tą patį, ką ir būti ekstremalu. Tu arba skrajoji padebesiais, arba draskai kraujuojančią širdį. Tiesiog nėra vidurio.“
– Gali atrodyti, jog viską darau pati ir savo tikslų link judu viena. Tačiau iš tiesų šalia manęs visuomet kas nors yra, kas slapčia padeda ir skatina nesustoti. Žinau, gali nuskambėti keistai, tačiau, domėdamasi dvasiniais dalykais, pasąmone, tikslo siekimo principais ir minčių galia, tvirtai žinau, jog siekiantis žmogus niekuomet nėra vienas. Bent jau dvasiškai.
Puikus pavyzdys – šis interviu. Prieš savaitę vartydama žurnalą paklausiau savo pusseserės, ar ji niekuomet nesvajojo, jog apie ją parašytų koks nors žurnalas ar portalas. Ši nusijuokė, kadangi niekuomet apie tai nebuvo pagalvojusi. O aš apie tai nuolat svajodavau. Mąstydavau, kaip atrodytų nuotraukos, ką aš papasakočiau, kokia antraštė puikuotųsi ir apskritai, ar mano sėkmės istorija galėtų ką nors sužavėti. Ir štai po dviejų dienų gavau pasiūlymą atsakyti į keletą jūsų užduotų klausimų. Tai negali būti sutapimas. Mintys ir svajonės materializuojasi.
– Prieš metus sukūrėte vienos abiturientės išleistuvių suknelės eskizą, pagal kurį pasiūtas puošnus rūbas sulaukė garsiosios Lietuvos stilistės Agnės Jagelavičiūtės pagyrų. Galbūt ketinate plačiau užsiimti ne tik interjero, tačiau ir mados dizainu?
– Labai gera draugė paprašė pagalbos vizualizuoti jos mintis. Ir aš tiesiog tai padariau. Štai ir viskas. Agnės Jagelavičiūtės komentaro tikrai nesitikėjau. Nuostabu būti pastebėtai, bet dar nuostabiau – būti pastebėtai žinomos asmenybės. Nežinau, ar tokie žmonės kaip Agnė įsivaizduoja, ką reiškia ir kiek kainuoja jų komentarai bei komplimentai. Nepraleidau progos pasidaryti screenshot‘ą.
Drabužių dizainas ir interjero dizainas – dvi labai skirtingos sritys. Man patinka piešti drabužių eskizus, bet aš labai prasta siuvėja. Dažnai esu prašoma žmonių sukurti drabužio eskizą, jų prekinio ženklo etiketę ar logotipą. Ir dažniausiai sutinku.
– Kuris meno kūrinys, kurtas pačios, yra pats mėgstamiausias?
– Labai sunku išskirti, kadangi kiekvienas kūrinys turi savą istoriją. Vis dėlto mylimiausias tikriausiai yra paveikslas „Mergina ir svetimi kaktusai“. Nutapiau jį laikotarpiu, kai teko susidurti su daug dvasinių problemų, užsiimti veikla, kuri nebeteikė džiaugsmo, būti tarp žmonių, kurie netiko mano būdui. Taip gimė šis kūrinys, perteikiantis labai elementarią ir aiškią mintį: ilgą laiką būnant ten, kur mums ne vieta, su žmonėmis, kurie netinkami, anksčiau ar vėliau, neiškentę skausmo, viduje mirsim. Dvasinė mirtis yra kur kas baisiau.
– Šiuo metu esate žinoma kaip makiažo meistrė. „Facebooke“ jūsų puslapį „Aube’s Make-up“ seka daugiau nei 9 000 žmonių. Ar pati kas dieną naudojate makiažą?
– Makiažo puslapis išpopuliarėjo dėl prieš metus įkelto šmaikštaus, visai neapgalvoto filmuko pavadinimu „Netikėčiausi klienčių klausimai ir pageidavimai“. Jame parodijavau paprastas situacijas, su kuriomis susiduria kiekviena aktyviai dirbanti vizažistė. Sakoma, kad socialinius tinklus reikia išnaudoti tinkamai. Manau, jog man pavyko paprastu, visiškai nepašiepiančiu ir ne blogo linkinčiu filmuku išreklamuoti savo makiažo paslaugas.
Taip, man patinka dažytis ir išbandyti vis kažką naujo. Tokią galimybę suteikia kompanijos, su kuriomis bendradarbiauju. Neabejoju, jog daugelis tikisi kasdien mane išvysti pasidažiusią ryškiu lūpdažiu, priklijuotomis blakstienomis, tačiau nevengiu žmonėms parodyti, jog esu visapusiška, tad dažnai pasirodau ir be makiažo. Žinoma, kaip ir bet kokia reklama, ji privalo būti ryški ir atkreipianti dėmesį. Makiažas nuotraukose man padeda surasti naujų klientų ir bendraminčių.
– Kaip apibūdintumėte gražią merginą?
– Žmonės per daug susikoncentravę į išorę ir dirbtinį grožį. Graži mergina yra ta, kuri turi kažką, ko tiksliai negali įvardyti aplinkiniai. Suprantate? Iš bet kurios merginos ar moters kūno turi trykšti pasitikėjimas savimi, natūrali šypsena ir noras gyventi kokybišką, tikrą gyvenimą. Tai ir yra visa paslaptis, kas žmogų padaro labai gražų.
Graži mergina yra ta, kuri turi kažką, ko tiksliai negali įvardyti aplinkiniai. Suprantate?
– Ar jau galite valgyti duoną iš savo amatų?
– Anksčiau tai būdavo beveik neįmanoma, tačiau šiandien jaučiu, kad galiu su daugeliu finansinių įsipareigojimų susitvarkyti viena. Pradžioje daugiau darbuodavausi makiažo srityje, kuri ir leido susikurti šiokį tokį pamatą. Dabar, manau, galėčiau šią sritį drąsiai palikti ir užsiimti tik tuo, kas mane labiausiai „veža“ – skleisti savo meną į įvairius pasaulio kampelius.
– Ką laikote didžiausiu savo pasiekimu?
– Sudėtingas klausimas. Sakykime, kad didžiausiu pasiekimu laikau tas dienas, kurios susiklosto būtent taip, kaip suplanavau, o tai, kas įvyksta neplanuotai – vis tiek lieka atminty kaip nepaprasti dalykai. Šiuo metu galiu džiaugtis vieninteliu pasiekimu, kuris aprėpia visą mano pasaulį – aš išmokau klausytis savo širdies ir darau tik tai, ką jaučiu turinti daryti. Linkėčiau to kiekvienam žmogui.
– Kokie jūsų artimiausios ateities planai?
– Planų ir tikslų turiu begalę! Tereikia veikti. Šiuo metu didžiausias tikslas – keliauti aplink pasaulį, o keliaujant – dirbti ir palikti savo meną netikėčiausiose pasaulio vietose.
Jau rudenį nusprendžiau, jog, baigusi interjero dizaino studijas, privalau judėti toliau. Seniai svajojau apie tolimą užsienį. Variantų turėjau be galo daug: Jungtiniai Arabų Emyratai, JAV, taip pat mano svajonėse ilgai „gulėjo“ Indonezija ir garsioji Balio sala.
Likimas, o galbūt mano pozityvios mintys, į mano gyvenimą atnešė dar vieną stebuklą – netikėtai internete užtikau architektūros ir interjero dizaino studijų programą išsvajotame Balyje. Nieko nelaukusi pradėjau kurti planus ir ruoštis tam, kad ten patekčiau. Ir štai – liko vos keletas dienų iki ilgai lauktos kelionės. Rugpjūčio 29 d. išvykstu į tolimąją salą.
– Kas, jūsų manymu, yra didžiausias talentingo žmogaus priešas?
– Baimė. Baimė pabandyti, nors žinai, kad gali. Kartais net baimė pagalvoti, jog sugebėtum. Pradžia visuomet baisi, bet kai tai peržengi, atsiveria daug neregėtų dalykų, kurie verčia kilti aukščiau.
Antras dalykas, su kuriuo nepatarčiau susidurti talentingam žmogui – savęs numenkinimas. Kartais ir pati tai patiriu. Tai labai blogas dalykas, nes „talentų medžiotojams“ tavęs visuomet reikės, tačiau jeigu tu pats savęs tinkamai neįvertinsi, vargu ar jiems tai rūpės.
Žmonės nori įsigyti meno kūrinius kuo pigiau ir slapčia džiaugiasi nusiderėję, kol tu, tuo tarpu, smarkiai save nuskriaudi. Ne tik finansiškai, bet ir morališkai. Tačiau, jei asmuo žino, jog yra talentingas, jis tikrai žinos ir tai, ko jis yra vertas. Talento nerasi parduotuvių lentynose. Nebijokite parodyti kitiems, kad talentas gimė tuomet, kai gimėte jūs. Žmonės privalo tai žinoti ir tinkamai įvertinti.
