Doc. dr. Antanas Kairys, kurio viena iš mokslinių interesų sričių – vyresnio amžiaus žmonių gerovė, teigia, kad jei nesikeis visuomenės požiūris į priešpensinio ir pensinio amžiaus asmenis, neaišku, kaip ateityje valstybė funkcionuos.
15min GYVENIMUI mokslininkas kalba apie diskriminaciją dėl amžiaus, jaunystės kultą ir pokyčius, reikalingus šiandieninėje darbo rinkoje bei visuomenėje apskritai, kalbant apie efektyvesnę vyresnio amžiaus žmonių integraciją.
– Jūsų manymu, ar žmogus, artėjantis prie pensinio amžiaus ribos, šiandien yra „nurašomas“ darbo rinkoje?
– Čia turbūt svarbus vienas niuansas – žmogus nelygus žmogui. Ir tai labai priklauso nuo kelių dalykų: tiek nuo paties žmogaus sveikatos būklės, finansinės padėties, norų, tiek nuo darbo, kurį jis dirba, pobūdžio.
Tikrai yra žmonių, kuriems pagal amžių jau laikas išeiti į pensiją, bet jie yra visiškai pajėgūs dirbti bei išlieka naudingi darbo rinkai, o ir darbas naudingas jiems patiems.
Bet pasitaiko atvejų, kai žmogus, nors ir nepasiekęs pensinio amžiaus, dėl sveikatos būklės ar kažkokių kitų priežasčių nenori arba nebegali dirbti.
Šioje vietoje atkreipčiau dėmesį, kad pensinio amžiaus riba vertintina su labai dideliu klaustuku. Mes nustatome pensinį amžių, tarsi jis visiems tiktų vienodai, bet taip nėra. Juk vieni žmonės gali ir nori išeiti į pensiją vėliau, kiti – anksčiau.
– Taigi - kaip žvelgiama į vyresnio amžiaus darbuotojus?
– Vienas iš svarbiausių dalykų, su kuo susiduriame, yra jaunystės kultas. Mes iš tikrųjų bandome visus žmones vertinti pagal kažkokį stereotipinį jauno žmogaus idealą: veiklų, energingą, dievinantį naujoves.
Ir kai lyginame darbuotojus netgi su ne tikru, o stereotipizuotu jauno žmogaus įvaizdžiu, prasideda tam tikras vyresnio amžiaus žmonių diskriminavimas; pasireiškia stereotipizuotas požiūris į juos. Bet ar tikrai taip yra?
Pirmas dalykas, galiu lažintis, kad rastume pensinio amžiaus žmonių, kurie yra energingesni už kai kuriuos jaunesnius žmones. Antra, nemanau, kad visi privalo būti vienodi, ar kad visi darbai reikalauja to tokio didelio jaunatviškumo.
Man atrodo, kad kartais tiek darbdaviai, tiek visuomenė pakliūva į stereotipizuoto vyresnių žmonių vertinimo ir diskriminacijos dėl amžiaus spąstus. Ir tuomet pradedama neatsižvelgti į realybę; į tai, ko iš tikrųjų reikia darbovietei, koks yra darbo kolektyvas ir kokie darbuotojai būtų naudingi. Tiesiog daug nemąstant nusprendžiama: „Samdysime tik jaunus.“
– Sakote, kad jaunystės kultas darbo rinkoje vis dar stipriai įsigalėjęs?
– Jis tikrai labai stiprus. Ir čia yra viena iš diskriminacijos formų, apie kurią mes labai mažai kalbame. Mes kalbame apie diskriminaciją rasės, tautybės, seksualinės orientacijos pagrindu, bet kažkodėl ignoruojame diskriminaciją dėl amžiaus, kuri pas mus labai gaji.
Žinoma, kuo aukštesnė vyresnio amžiaus žmogaus padėtis visuomenėje, profesijoje, tuo turbūt mažiau jam rūpi bet kuris iš stereotipų, nes jis turi sukauptą asmeninį kapitalą, ryšių tinklus, finansinius išteklius, dėl ko galbūt yra ir labiau vertinamas, ir labiau savimi pasitiki.
Mes nustatome pensinį amžių, tarsi jis visiems tiktų vienodai, bet taip nėra.
Bet nepaisant visuomenėje užimamos padėties, anksčiau ar vėliau kažkokiais būdais žmogų pasiekia tie stereotipiniai vertinimai. Tik čia jau kitas klausimas, kiek jie kenks.
– Ir kaip, jūsų nuomone, vyraujantis jaunystės kultas paveikia vyresnio amžiaus žmones?
– Žinant tai, jog tikrai ne vienas darbdavys pakankamai atvirai deklaruoja: „Mes esame jaunatviškas kolektyvas“, ir kartais vos ne tiesiogiai pasako, kad nesamdo per keturiasdešimties metų amžiaus žmonių – žmogui, kuriam 55–60 metų, labai sumažėja galimybių įsidarbinti vienoje ar kitoje vietoje.
Išskirčiau ir tokį labiau psichologinį aspektą, kuris vadinamas stereotipo grėsme – jis gali pasireikšti įvairiose situacijose, gyvenimo srityse.
Pavyzdžiui, tradicinis pavyzdys – vyresnio amžiaus žmogus ir informacinės technologijos. Stereotipas sako, kad vyresnio amžiaus žmogus yra nepajėgus taip gerai naudotis kompiuteriu ar bet kuria kita šiuolaikine technologija, kaip jaunas asmuo. Ir kai vyresniam žmogui reikia atlikti darbą naudojantis tam tikra technologija, jis patiria nerimą ne tik dėl to, kad jam galbūt nelabai sekasi, bet ir dėl to, kad, pagal vyraujantį stereotipą, jam turi nesisekti. Taigi to žmogaus padėtis labiau pablogėja, nei ji iš tikrųjų yra.
Beje, neretai jaunam ar vidutinio amžiaus žmogui negebant atlikti kažkokio darbo, pasakome, kad jis neturi kompetencijos, bet kai kažkokių lūkesčių neatitinka vyresnio amžiaus žmogus, sakome, kad jis jau per senas.
Tad galbūt kai kurie vyresnio amžiaus žmonės net nesiima kažko daryti vien dėl to, kad visuomenėje į tai žvelgiama skeptiškai. Arba bando daryti, bet dėl padidėjusio nerimo, papildomo spaudimo, aplinkinių dėmesio susiduria su didesnėmis problemomis, nesėkmėmis.
– Galbūt pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai besivystančios informacinės technologijos bei dėl to pakitęs darbo jėgos poreikis ir nulemia tai, kad didelė dalis vyresnio amžiaus žmonių kaip ir nebereikalingi arba tam tikra prasme „nurašyti“ darbo rinkoje?
– Iš vienos pusės – taip, kadangi dabartiniai vyresnio amžiaus žmonės mokslus baigė tada, kai informacinės technologijos dar nebuvo paplitusios, todėl jiems yra šiek tiek sunkiau persikvalifikuoti.
Bet, kita vertus, ar visi darbdaviai, kurie tuo skundžiasi, padarė kažką dėl to, kad būtų kitokia situacija; kad ir vyresnio amžiaus žmonės būtų integruoti į pakitusią darbo rinką?
Ypač svarbu keisti požiūrį į vyresnius žmones – jei mes to nedarysime, klausimas, kaip toliau funkcionuos mūsų valstybė.
Daug vyresnio amžiaus žmonių tikrai nori ir gali dirbti, tik galbūt jiems reikia lankstesnių ir pagal amžių pritaikytų darbo sąlygų, papildomų mokymų, persikvalifikavimo galimybių.
Juk realybė tokia, kad darbo jėgos trūksta, ir tą turbūt pripažins didžioji dalis darbo rinkos dalyvių. O šiandien priešpensinio ir pensinio amžiaus žmonės yra didelis resursas. Tai – visuomenės ir darbo rinkos galimybė, kurios mes kol kas neišnaudojame.
– Kaip manote, kokios to jaunystės kulto ištakos? Kodėl jis gajus iki šiol?
– Sunku pasakyti, kokios tiksliai yra jaunystės kulto ir vyresnių žmonių diskriminacijos ištakos. Skirtingi tyrimai ir teorijos siūlo visą eilę priežasčių.
Pavyzdžiui, tai gali sietis su universaliu žmonių polinkiu įtariai žiūrėti į kitokius (šiuo atveju – vyresnius). Yra mokslininkų, kurie kalba apie biologines priežastis, kodėl mes palankiai žiūrime į jaunus. Dar viena teorija teigia, kad vyresnių žmonių diskriminacija siejasi su neįsisąmoninta mirties baime.
Bet kuriuo atveju, galime manyti, kad tai sudėtingas reiškinys, kuris neturi vienos aiškios priežasties.
– Kalbant apie jaunystės kultą – ar jis kažkokiu būdu paveikia vyresnio amžiaus žmonių ne tik karjerą, bet ir asmeninį gyvenimą?
– Manyčiau, tikrai taip. Pagalvokime, kiek kartų patys priėmėme kažkokį sprendimą pagalvoję: „Jis/ji per senas/sena, kad tai darytų“; arba – kiek kartų vertindami vyresnio amžiaus žmogų, suformulavome mintį: „Ko iš jo ir tikėtis...“
Tokie pamąstymai ar ištariamos frazės yra absoliutus jaunystės kulto arba vyresnių žmonių stereotipizavimo pasireiškimas – ir mes tai darome automatiškai. Mat kai visuomenėje įsigali vieni ar kiti stereotipai, juos dažnai imame taikyti net nesusimąstydami.
Ir kartais tiesiog reikia sąmoningumo, sustojimo ir gebėjimo „pagauti“ save, kai tam tikroje situacijoje galbūt be jokio pagrindo nusprendžiame, kad vyresnio amžiaus žmogus gali nenorėti, nemokėti ar nepajėgti kažko.
Iš tikrųjų, toks vyresnio amžiaus žmonių stereotipizavimas yra persismelkęs visose gyvenimo srityse. Galime pažiūrėti į tą pačią žiniasklaidą: pamatysime, kad kai kuriuose žurnaluose ar TV laidose vyrauja žmonės iki 35–40 metų amžiaus, o vyresnio amžiaus žmonių gyvenimas tam tikruose kontekstuose neįdomus niekam. Arba bent jau sudaromas toks įspūdis.
– Ar vyresnio amžiaus žmonių diskriminavimas, apie ką kalbate, yra tik Lietuvos problema?
– Išties kai kuriose visuomenėse vyresnio amžiaus žmonės yra vertinami kaip patarėjai, išminties šaltiniai, jiems reiškiama daug pagarbos.
Tačiau minėtieji stereotipai tikrai nėra tik Lietuvos problema. Jeigu pažvelgtume į europietiškas kultūras – bent jau esamuoju laiku, – daugelyje jų panašiai žvelgiama į vyresnio amžiaus žmones, ten taip pat vyrauja jaunystės kultas.
Bet svarbu tai, kad bent jau Vakarų Europos valstybės anksčiau pradėjo atsižvelgti į visuomenės senėjimą ir dėl to taikyti palankesnes darbo sąlygas vyresnio amžiaus žmonėms. Pavyzdžiui, Vokietijoje buvo daryti pakeitimai, kad asmuo galėtų lanksčiau išeiti iš darbo rinkos, o pačios darbovietės būtų labiau pritaikytos vyresnio amžiaus žmonių poreikiams ir galimybėms.
– Jūs minėjote, kad labai svarbu, jog keistųsi visuomenės požiūris į vyresnio amžiaus žmones, kad jie labiau integruotųsi į darbo rinką. Sakykite, kokių gi veiksmų reikia, kad tas vyktų?
– Manau, jog mes neišvengiamai kažką turėsime keisti savo mąstyme ir darbo rinkos struktūroje. Nes turbūt Lietuva yra viena iš tų šalių, kurioje artimiausiu metu darbo rinka patirs kraštutinai stiprų poveikį dėl senstančios visuomenės. Ir dėl to ypač svarbu keisti požiūrį į vyresnius žmones – jei mes to nedarysime, klausimas, kaip toliau funkcionuos mūsų valstybė.
Viena teorija teigia, kad vyresnių žmonių diskriminacija siejasi su neįsisąmoninta mirties baime.
Iš kitos pusės, tam, kad vyktų pokyčiai, mums paprasčiausiai trūksta tyrimų ir duomenų. Lietuvoje mes neturime jokios informacijos apie vyresnio amžiaus žmonių padėtį ir poreikius; apie tai, kaip turėtų būti jiems pritaikomos darbo vietos.
Mes nesuprantame, kas šiuo klausimu vyksta Lietuvoje. Kita vertus, įstaigų ir įmonių vadovai galėtų patys tiesiog imti inicijuoti tokius pokalbius.
Atkreipčiau dėmesį ir į tai, jog stereotipai apie senyvo amžiaus žmones gajūs ir dėl to, kad mes nekalbame apie tai. Mes turime žiniasklaidoje, šeimose, ugdymo įstaigose, darbovietėse kalbėti apie diskriminaciją dėl amžiaus; patiems save „pagauti“ ir sustabdyti, kada pradedame taikyti stereotipus. Tokiu būdu visuomenė po truputį keisis.
