Ką slepiame už linksmų šypsenėlių?
D.Vaitiekūnas kažkada žurnalistams yra prisipažinęs, jog savo 25-ajam gimtadieniui atšvęsti teturėjo 25 minutes – po repeticijų dar laukė šokių projektas. O kokia situacija šiandien – jei jau kalbamės apie tai, kaip svarbu kalbėtis su artimiausiais ir rasti laiko socialiniam gyvenimui, ar paties Dominyko dienotvarkėje atsiranda laiko pokalbiams?
Pasitaiko – vedi renginį ir staiga prieina žmogus pabendrauti. Jei kelias minutes – tai dar nieko... Visi ateina su gerais ketinimais, bet pasitaiko įkyrokų.
„Trumpai atsakant – taip. Mano dienotvarkė yra labai įvairi: kartais šeštadienis nuo šeštadienio skiriasi kaip diena nuo nakties. Tačiau dabar visuomet susiplanuoju laiką gyvam pokalbiui su žmogumi. Be to, jau gana daug skiriuosi nuo žmogaus, kuris savo gimtadienį šventė 25 minutes“, – sako jis.
Kodėl būtinai – gyvai? Juk tiek priemonių „susimojuoti“ socialinio tinklo ar „Skype“ ekrane, o dar ir kojos šaltą dieną iš namų kelti nereikėtų.
„Aš dažniausiai nevertinu internetinio „palialiakinimo“ su draugais kaip visaverčio bendravimo. Vis dėlto, bent jau mano gyvenime, tie tikrieji ryšiai mezgasi ir egzistuoja tikroje realybėje. Elektroninė erdvė suteikia galimybę nenutraukti ryšių su žmogumi. Tačiau jei tu su juo niekuomet nesusitinki gyvai – tie santykiai tiesiog nesivysto“, – svarstė D.Vaitiekūnas.
Pašnekovas pridūrė, kad nenuvertina ir elektroninio bendravimo.
„Man regis, elektroninė erdvė yra tikrovė, tik bent jau kol kas bendravimas gyvai turi gerokai daugiau privalumų. Mat žmogus turi žymiai daugiau būdų pasiųsti ir gauti informaciją neverbaline kūno kalba. Todėl gyvą pokalbį vertinu kur kas labiau. Bet palialiakinti internete irgi smagu“, – šypsojosi D.Vaitiekūnas.
Bendraujant gyvai žvilgsnis, gestikuliacija, netgi pašnekovo išsiblaškymas ar susijaudinimas jau gali suteikti papildomos informacijos.
„Kartais tu, susitikęs su žmogumi, kuris socialiniame tinkle prisiuntė šypsenėlių ir visokių juokingų „GIF“ paveiksliukų, supranti, kad jo emocinė būklė toli gražu neatitinka tų simbolių“, – pabrėžia aktorius.
Po atviro prisipažinimo – gerbėjų maldos
D.Vaitiekūnas penkerius metus vedė LRT laidą „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“. Paprašytas įvertinti, kiek šiuolaikiniai vaikai ir paaugliai yra linkę bendrauti, D.Vatiekūnas teigė, jog jie netgi drąsesni ir atviresni nei dabartinių 30-mečių karta mokyklos laikais.
„Jei bendravimas internetinėje erdvėje susiaurėja iki „labukas“, „ikiukas“, „ai, nieko, normaliai“ – jis nėra turtingas, tampa mažasluoksnis. Bet negali kaltinti elektroninės erdvės, kad žmogus neturi ryšio su žmogumi – juk atsiradus internetui nepasikeitė mūsų prigimtis. Manau, kad elektroninis bendravimas jau yra tapęs mūsų gyvenimu, realybe ir reikia išmokti su tuo gyventi, palaikyti socialinius įgūdžius ir elektroninėje erdvėje, ir realybėje“, – svarstė D.Vaitiekūnas.
Tie tikrieji ryšiai mezgasi ir egzistuoja tikroje realybėje. Elektroninė erdvė suteikia galimybę nenutraukti ryšių su žmogumi. Tačiau jei tu su juo niekuomet nesusitinki – tie santykiai tiesiog nesivysto
Prieš pusantrų metų aktorius filmavosi vaizdo klipų cikle „išgir̃stì“, kur patirtimi dalijosi homoseksualūs, biseksualūs, translyčiai žmonės ar jų artimieji. Kartu atlikėjas prisipažino, kad ir pats nėra heteroseksualus. Lietuviai įprastai tokio tipo žinias priima aštriais komentarais – ar jam niekuomet neteko gailėtis savo sprendimo taip atvirai „pasikalbėti“ su visuomene?
„Niekada nesigailėjau savo sprendimo. Dėl komentarų, tai aš į anoniminius komentarus nereaguoju – nes jei žmogus negali komentuoti savo vardu, vadinasi, jis kažko bijo. O jei bijo – tuomet jo nuomonė nėra autoritetinga.
Gyvenimas pasikeitė tik tiek, kiek pasikeitė mano santykis su pačiu savimi. Tačiau jokių rimtų socialinių pasekmių nepatyriau. Vienintelis pokytis: anksčiau sulaukdavau daug skambučių iš įvairių kultūros centrų, esančių ne Vilniuje – per pastaruosius pusantrų metų tokio sulaukiau tik vieno. Net nežinau, ar tai galima pagrįsti, ar tai kažkaip susiję? Mano nuojauta kužda, kad taip...“ – sakė D.Vaitiekūnas.
Aktorius su šypsena prisimena, kad tarp tų kelių nepažįstamų žmonių reakcijų į jo prisipažinimą buvo ir laiškas nuo „padėti“ nusiteikusio žmogaus.
„Tai buvo religinio fanatizmo persmelktas laiškas, žmogus rašė, kad labai meldžiasi už mane, net užpirks mišias, kad tik persigalvočiau, sugrįžčiau į doros kelią. Na, bent jau jis turėjo gerų ketinimų“, – šypsojosi atlikėjas.
Populiarus pašnekovas: visi vedami gerų ketinimų, bet pasitaiko įkyrokų
Ankstesniame interviu Merūnas Vitulskis paragino žmones nebijoti užkalbinti nepažįstamų žmonių. Tačiau žmonės iš televizijos ekrano ar nuo miuziklo scenos – tarsi jau pažįstami, ar ne?
D.Vaitiekūnas prisipažįsta, jog norinčių su juo pabendrauti atsiranda netikėtose situacijose ir vietose. Tokiais atvejais iš tiesų reikia sukaupti visą kantrybę, kad „rastum laiko pokalbiui“.
„Aš – socialus žmogus. Jei bendravimas yra mandagus, manęs tai neerzina. Tik klausimas, kokiu metu tas pokalbis vyksta. Pasitaiko – vedi renginį, ir staiga prieina žmogus pabendrauti. Jei kelias minutes – tai dar nieko... Visi ateina su gerais ketinimais, bet pasitaiko įkyrokų, – prisipažįsta aktorius. – Aš juos matau pirmą kartą, o jie išties su manimi bendrauja taip, tarsi pažinotų jau 15 metų.
Dažniausiai tai – 30–35-erių metų vyrai ir man panašu, kad tai yra tiesiog vienatvės išraiška. Visai neseniai turėjau atvejį, kai išėjęs pavakaroti su draugais sutikau žmogų, kuris netikėtai pradėjo man berti savo tikrai asmenišką gyvenimo istoriją. Vidury nakties. Negali tokiais atvejais kažkaip stačiokiškai reaguoti: išklausai ir tada žmogui paaiškini, kad na, aš negaliu dabar su tavim nagrinėti tavo gyvenimo peripetijų. Žinote, lengviau atsikvepiu, kad kai su miuziklo „Čikaga“ kolegomis išeiname į miestą, Vaidą Baumilą žmonės užkalbina dažniau“.
Man atrodo, kad atpažinti savo ir kitų jausmus yra daug svarbiau, nei mokėti Mendelejevo lentelę. Tuomet peržiūrėsime savo nuostatas ir galbūt mumyse atsiras daugiau empatijos.
Kartais vos trumpas pokalbis ar netgi viena išmintinga frazė gali ne tik pakreipti nuotaiką, bet ir pakeisti mūsų profesinį ar asmeninį gyvenimą. Ar D.Vaitiekūnui yra tekę tokių išgirsti?
„Man, atsimenu, vieno žmogaus frazė. Kai visi susirinkome į pirmą LMTA kursą, egzistavo kažkokia trintis. Juk kiekvienas savo kaime buvo genijus, o staiga čia atvažiavo – ir tų genijų aštuoniolika! Vienas žmogus mums pasakė: „Atsiminkite – šiuo metu jūs turite kabintis vienas į kitą. Nes nieko daugiau, išskyrus vienas kitą, neturite.“
Tai buvo pokalbis, pakeitęs visų kurso draugų santykius. Nuo tos dienos iš tiesų kursas tapo labiau šeima. Žinoma, ambicingumas ir noras aplenkti neišnyko – tačiau sveika konkurencija, mano nuomone, nieko blogo“, – prisimena D.Vaitiekūnas.
Dominykas netgi džiaugiasi, jog kasdienybėje emocingų dramų kartais ne mažiau nei teatro scenoje.
„Neseniai teko stebėti vieno režisieriaus iškeltą sceną, kad jis buvo paminėtas ne pirmas, o kaip antras svarbus spektaklio kūrėjas. Spektaklio premjeros vakarą jis pasiėmė mikrofoną, skėlė kalbą, kaip baisiai su juo buvo pasielgta, tada trenkė durimis ir išėjo. Ak, kaip man patinka tokie momentai! Be jų būtų liūdna gyventi!
Taigi žmogus, kuris neva „pavogė“ visų dėmesį ir režisierių nustūmė į antrą planą, visiems pasakė kalbą apie tai, kaip ambicijos kartais užgožia meilę profesijai. Jo nuomone, scenoje svarbiausia yra meilė žmogui, meilė medžiagai ir meilė temai. Kai leidi meilei dominuoti aukščiau ambicijų, tuomet viskas gerai. Hmm, nežinau... Aš sakyčiau, kad kai meilė ir ambicijos „susišneka“ ir tarp jų įsivyrauja pusiausvyra, taip pat gimsta gražūs dalykai“, – svarstė D.Vaitiekūnas.
Atsakymas į klausimą, kodėl kai kurie neįžvelgia seksualinio priekabiavimo problemos
Visai neseniai turėjau atvejį, kai išėjęs pavakaroti su draugais sutikau žmogų, kuris netikėtai pradėjo man berti savo tikrai asmenišką gyvenimo istoriją. Vidury nakties.
„Vis tik po maisto, vandens ir miego poreikių eina artimo kontakto poreikis – mes dažnai nurašome jį. Šis poreikis patenkinamas tik per gyvą bendravimą, empatiją, žmogiškas išraiškas. Elektroninis bendravimas – tik ledkalnio viršūnėlė.
Beje, bendravimo poreikių patenkinimas nepriklauso nei nuo praleisto laiko, nei nuo žmonių skaičiaus. Galime bendrauti su gausybe žmonių ir iš to gauti tik nuovargį. Gyvas bendravimas vertas tiek, kiek mes įsiklausom ir išgirstam, o ne tiek, kiek laiko bendraudami praleidžiam“, – svarstė D.Vaitiekūnas.
Atlikėjas pridūrė, kad geriausia „Idėja Lietuvai“, kurią šiandien ragina pasiūlyti LRT, 15min.lt ir delfi.lt redakcijos, būtų susirūpinti savo emocine sveikata ir ją prilyginti fizinei sveikatai. Kitaip tariant, kad išgirdę, jog draugas lankosi pas psichinės sveikatos specialistą reaguotume taip pat, kaip išklausę informaciją apie naują jo pradėtą sportinę veiklą.
„Man atrodo, kad atpažinti savo ir kitų jausmus yra daug svarbiau, nei mokėti Mendelejevo lentelę. Tuomet peržiūrėsime savo nuostatas ir galbūt mumyse atsiras daugiau empatijos. Man atrodo, visos šiuo metu iškilusios smurto prieš moteris, seksualinio priekabiavimo nesulaukia jautrios reakcijos, nes mes nesugebam jausti empatijos“, – tokia išvada pokalbį užbaigė D.Vaitiekūnas.
