Bahajų tikėjimą priėmusi D.Katzenstein sako, jog gyvenimo prasmė yra savanorystė, o geriausias darbas atlyginamas ne pinigais, o žmonių šypsenomis.
– Doris, kaip atsidūrėte Lietuvoje?
– Mano gimtajame kaime, buvo labai aktyvi bibliotekininkė. Kiekvieną mėnesį ji organizuodavo susitikimus su rašytojais, kurie pristatydavo savo kūrybą, pasakodavo įdomias istorijas apie keliones. Vieną dieną ji lankytojų atsiprašė, jog nerado nieko, kas galėtų apsilankyti ir pristatyti savo darbus, todėl nusprendė paskaityti ką nors iš savo gimtojo krašto. Taip ji mums pristatė Baltijos regiono kultūrą. Tuo metu nieko nenutuokiau apie Lietuvą, žinojau tik tai, jog egzistuoja Baltijos regionas. Tuomet ji mums skaitė tokias nuostabias istorijas, kurios labai palietė mano širdį ir pasėjo joje sėklą – žinojau, kad vieną dieną ten būtinai nukeliausiu. Tai buvo taip seniai, maždaug prieš 66-erius metus, o dabar aš čia gyvenu.
– Galima sakyti, jog tai likimas?
– Tikrai taip, bet yra ir kita priežastis – aš priklausau tai mažumai, kuriems patinka šaltesni orai. Žinau, kad tai neįprasta, nes dauguma žmonių mėgsta saulę ir šilumą, o aš mėgstu šaltį. Be to, aš esu bahajų tikėjimo, tad pasidomėjusi sužinojau, jog Lietuvoje gyvena nedaug mūsų tikėjimo žmonių, taigi, sudėjus visas priežastis, dabar aš čia.
– Iš kur jūs kilusi?
– Aš gimiau Vokietijoje, 7-erius metus gyvenau Afrikoje. Mano seneliai susipažino Vokietijos kolonijoje pietryčių Afrikoje, kur dabar yra Namibija. Senelis buvo inžinierius, kuris dirbo laivų kompanijoje, o močiutė buvo virėja. Tik pagalvokite, kokia tai buvo beprotiška mintis, 1806-aisias metais moteriai palikti savo gimtuosius namus ir iškeliauti dirbti į svečius kraštus. Taigi, mano seneliai susipažino Afrikos uostamiestyje, kur vėliau ir susituokė, ten gimė ir mano mama. Prasidėjus I-ajam pasauliniam karui ir taip susiklosčius aplinkybėms, jiems teko grįžti gyventi į Vokietiją, tačiau mano močiutės brolis gyveno pietryčių Afrikoje, kur praėjus daugybei metų, aš jį ir aplankiau. Ten dirbau ne vienerius metus, tačiau kaip ir minėjau – buvo gerokai per karšta ten gyventi (juokiasi).
– Tačiau būtent Afrikoje atradote bahajų religiją?
– Taip, pirmą kartą keliaudama į Afriką laive susipažinau su vokiečių šeima, kurie buvo bahajai ir vėliau su jais palaikiau šiltus ryšius. Šeimoje buvo šeši vaikai, taigi jiems buvau tetulė Doris. Jie mane supažindino su bahajų tikėjimu, tačiau tuo metu mane tai ne itin domino. Buvo įdomu klausyti, tačiau nemaniau, jog tai man. Visgi, vėliau pradėjau labiau domėtis, apsilankiau bahajų konferencijoje Londone ir sutikau daugybę šiltų ir malonių žmonių, man tai paliko didžiulį įspūdį ir supratau, kad noriu būti šios didžiulės tarptautinės šeimos nariu. Tuo metu dar nebuvau susipažinusi su daugybe bahajų literatūros, tiesiog aplankė stiprus jausmas, jog to noriu, tai buvo sprendimas iš mano širdies gelmių. Dabar esu labai laiminga, jog tai tapo mano gyvenimo keliu.
Dar nebuvau susipažinusi su daugybe bahajų literatūros, tiesiog aplankė stiprus jausmas, jog to noriu, tai buvo sprendimas iš mano širdies gelmių.
– Papasakokite daugiau apie bahajų tikėjimą. Kokie svarbiausi bahajų principai?
– Pagrindinis principas – žmonijos vienybė. Tai reiškia, kad turi mylėti visus. Nesvarbu, kokia oda – šviesi, juoda, geltona – visi mes esame žmonės. Taip pat labai svarbu ne tik kalbėti apie dvasingumą, bet ir tai įgyvendinti praktikoje. Tai reiškia, jog turi daryti kažką gero dėl geresnio pasaulio. Galiu duoti labai paprastus pavyzdžius. Pirmasis – egzistuoja ne tik materialinis pasaulis, žmonės turi ir dvasinę pusę, kuri yra labai svarbi. Kad išgyventume, mes turime kasdien valgyti, mūsų kūnui reikia maisto. Lygiai taip pat mūsų sielos irgi turi būti pamaitintos. Labai gaila, kad ypač dabartiniu metu mes labiau rūpinamės materialiniu aspektu. Kur pasisuksi, kalbama apie pinigus, ekonomiką, tačiau nekalbama apie dvasinius dalykus – kaip žmonėms išgyventi šį sunkų laikotarpį? Man šiuo metu labai svarbu meditacija, maldos, bahajų tekstų skaitymas.
– Kuo bahajų tikėjimas yra išskirtinis?
– Šį tikėjimą skelbia paprasti bahajų bendruomenės nariai, keliaudami, dirbdami ir savanoriaudami įvairiose šalyse. Neturime viršenybės, valdžios, nėra vienuolių, kiekvienas narys turi savo nuomonę ir yra išklausomas, mes patys išrenkame žmones, kurie pateks į asamblėją, tačiau kadencija trunka tik 1-erius metus. Juk namas statomas ne nuo stogo, o nuo pamatų, taigi, kiekvienas narys jaučiasi svarbus. Būti išrinktas asamblėjoje gali tik 21-erių metų asmuo. Tėvai yra prašomi augindami vaikus supažindinti su visomis religijomis, jiems neprimetami jokie įsitikinimai, jie laisvi patys pasirinkti savo religiją. Mes priimame visas religijas, todėl esame progresyvūs.
Pagrindinis principas – žmonijos vienybė. Tai reiškia, kad turi mylėti visus. Nesvarbu, kokia oda – šviesi, juoda, geltona – visi mes esame žmonės.
– Ar sutinkate, kad šiais laikais žmonėms trūksta tikėjimo?
– Dauguma tiki Dievu, tačiau tikėjimas išsivystė į tradicijų ar religinių doktrinų laikymąsi ir nėra tiesiogiai susijęs su tuo, kas iš tikrųjų užrašyta Biblijoje, Korane ar kitose šventose knygose.
– Covid-19 situacija į pasaulį atnešė sumaišties ir nerimo. Kaip reaguojate jūs?
– Labai lengvai – aš klausau, kas sakoma. Dėviu kaukę, laikausi atstumų ir elgiuosi atsargiai. Aišku, kartais jaučiuosi vieniša, kadangi negalima turėti daug kontaktų su žmonėmis. Blogai, jog daug žmonių nesupranta situacijos rimtumo ir nesielgia taip, kaip reikėtų, susitinka su draugais ar rengia vakarėlius. Visgi, tai toks laikas, kai žmonės turi sustoti ir pagalvoti, kad ne viskas visada bus taip pat, turi ateiti pasikeitimai, ypač materialiniame gyvenime, turime daugiau galvoti apie dvasinius dalykus.
– Kaip jums patinka gyvenimas Lietuvoje?
– Laikui bėgant čia susiradau tiek nuostabių draugų ir esu dėl to labai laiminga. Kai lankau savo šeimą Vokietijoje ir grįžusi į Lietuvą atidarau duris Palangoje, visada pasakau – dabar aš namie. Mokydama anglų ir vokiečių kalbų, taip pat suradau daugybę draugų. Kai einu apsipirkti, vienas iš mano mokinių mane lydi ir man padeda. Žinote, kai sutinki žmogų, nesvarbu kaip jis atrodo ir ką veikia gyvenime, pirmiausia, turi jį mylėti, o tada jį pažinus artimiau, viskas atrodo savaime aišku. Mano tėvas taip pat visada buvo su šypsena veide ir, manau, kad iš jo paveldėjau tą meilę žmonėms ir gyvenimui, tai ateina iš širdies.
– Kaip sekasi jūsų studentams senjorams?
– Mano studentai tiesiog nuostabūs ir labai aktyvūs. Jie be galo įsitraukę į mokymąsi ir padaro netgi daugiau nei aš prašau. Palangoje mokau jau nuo 2012-ųjų m. ir nuostabiausia tai, jog pasibaigus kiekvieniems metams ir prasidėjus naujiems, visi studentai sugrįžta vėl ir nei vieno netrūksta. Turbūt tai parodo, jog jiems tai patinka (juokiasi).
Kai lankau savo šeimą Vokietijoje ir grįžusi į Lietuvą atidarau duris Palangoje, visada pasakau – dabar aš namie.
– Ką veikiate laisvu laiku, kai nesavanoriaujate?
– Laisvu laiku tikrai neinu ir nepasakoju apie bahajų tikėjimą, atsakau tik tada, kai manęs to klausia. Be to, lietuviai į mane žiūri gana keistai, nes aš nuolat šypsausi, o lietuviai šypsosi gana retai (juokiasi). Laisvalaikiu aš skaitau, prižiūriu buitį, domiuosi, kas vyksta pasaulyje ir mėgstu kiek neįprastą kortų žaidimą – pasjansą. Tiesą sakant, aš niekada nesijaučiu nuobodžiaujanti būdama viena – visada turiu ką veikti.
– Ką patartumėte kitiems senjorams?
– Nesėdėkite namuose, būkite aktyvūs kiek tik leidžia sveikata, raskite bet ką, kas jus domina ir suteikia malonumą. Čia, Palangoje, tiek daug kultūrinių renginių, parodų, įdomių žmonių ir puikus Trečiojo amžiaus universitetas. Buvimas aktyviu geriausias būdas įveikti visas liūdnas emocijas. Ir žinoma, nereikia sureikšminti amžiaus keliamų padarinių – tai normalu.
Doris Katzenstein yra viena iš „Metų senjoro rinkimų 2020“ dalyvių. Šie rinkimai – nemokamo žurnalo aktyviems senjorams „60+“ iniciatyva, kuria buvo siekiama atkreipti visuomenės dėmesį ir įvertinti tarp mūsų gyvenančius veiklius, inovatyvius bei sveika gyvensena besirūpinančius senjorus.
