Neringa Kurapkaitienė – Mykolo Romerio universiteto Edukologijos ir socialinio darbo instituto lektorė, knygos „Darbas su savanoriais pagrindai“ autorė bei savanorystės konsultantė. Apie savanorystės prasmę, formas bei ištakas Lietuvoje ją kalbina Laura Kešytė.
– Koks yra savanorystės apibrėžimas? Kada neatlygintina veikla nėra ir neturi būti laikoma savanoriška?
– Nors yra daug skirtingų savanorystės formų, vieningai sutariama, jog kiekviena savanoriška veikla turi turėti tris aspektus. Pirma, ji turi būti neatlygintina finansiškai. Antra, atliekama laisva valia. Trečia, vykdoma ne sau ir savo artimiesiems, bet kitam, su kuriuo nesi susisaistęs mainų ar įsipareigojimų ryšiais. Tarkime, ar mokytojai, dirbantys viršvalandžius, yra ar nėra savanoriai? Greičiausiai, ne. Galbūt jie dirba ilgiau todėl, kad tokia mokyklos kultūra, arba vadovai liepia, o gal tai jiems suteikia geresnį statusą. Papildoma veikla savo darbovietei nėra laikoma savanorystės forma, net jei tai ir nėra atlyginama finansiškai.
Visgi, nerimą kelią 2019 metais atlikta atviro tipo gyventojų apklausa, kurioje tik 7 proc. respondentų nurodė, jog savanorystė – tai darbas, pasirenkamas laisva valia. Daugelis pirmiausia įvardino, jog tai – neatlygintina veikla. Peršasi išvada, jog savanoriais Lietuvoje mes vadiname žmones, kuriems galime nemokėti atlyginimo. Beje, tuo sėkmingai naudojasi pelno siekiantis verslas, pavyzdžiui, festivaliai, kurie neva buria savanorius. Būkime atviri, tai – ne savanorystė, o žmonių išnaudojimas, kadangi neatlyginta veikla versle suteikia didesnį pelną tik tam, kuris jo siekia.
– Kada Lietuvoje pradėjo kurtis pirmosios savanoriškos organizacijos–iniciatyvos?
– Jau tarpukario Lietuvoje buvo labai daug savanorystės iniciatyvų. Pavyzdžiui, moterų judėjimo pradininkė, rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė buvo surinkusi per tūkstantį savanorių moterų visoje Lietuvoje, kurios padėdavo kitoms moterims įgyti profesiją ir pasitraukti iš prostitucijos. Tai buvo labai šviesus laikotarpis, kurį, deja, pertraukė sovietmetis.
Sovietmečiu savanorystė buvo susiskaldžiusi, kontraversiška. Viena vertus, turėjome daug socialinės pagalbos, solidarumų išraiškų, orientuotų į vargstančius žmones, tačiau jos buvo siejamos su ideologiniu paklusnumu. Apie galimybę inicijuoti veiklas laisva valia be valdžios sutikimo nebuvo nė kalbos.
Kita vertus, vyko rezistenciniai, o vėliau – ir disidentiniai judėjimai, nukreipti prieš sovietinę valdžią. Jų dėka atkūrėme nepriklausomybę – būrėmės į mitingus, solidarizavomės su kitais, kurie priešinosi komunistinei diktatūrai. Tuomet kilo poreikis apginti, išsaugoti nepriklausomybę, ir šio judėjimo pagrindu susikūrė pirmieji nepriklausomos Lietuvos krašto apsaugos savanoriai.
– Kuo skiriasi trumpalaikė savanorystė nuo ilgalaikės?
– Trumpalaikė savanorystė trunka iki dviejų–trijų mėnesių ir dažniausiai nereikalauja labai didelių apmokymų. Ji gali būti orientuota į rezultatą, pavyzdžiui, kultūrinio paminklo restauraciją arba pagalbą ekstremaliose situacijose, kai vykstama į karštus taškus, likviduojami karo ar stichinių nelaimių padariniai. Skirtingos organizacijos turi savo specifiką, tarkime, „Raudonasis kryžius“ daugiau reaguoja į krizes, o „Caritas“, „Maltiečiai“ yra daugiau kasdienės savanorystės įgyvendintojai. Organizacijų specifika tarsi nukreipia savanorius į trumpalaikę ar ilagalikę savanorystę, tačiau tose pačiose organizacijose galima savanoriauti ir trumpai, ir ilgai.
Šiandien galvoju, kad vienas pagrindinių dalykų, ką žmogus gauna, tai naują savęs suvokimą per santykį su kitu žmogumi.
Ilgalaikėje savanorystėje žmonės gauna specialius apmokymus. Norėdamas savanoriauti tokiose organizacijose, kaip „Niekieno vaikai“, „Vaikų linija“ ar „Jaunimo linija“, turi būti įgijęs tam tikrų kompetencijų. Baigęs apmokymus savanoris į veiklą įsitraukia pusmečiui, metams ar ir daugiau.
Esminis skirtumas tarp ilgalaikės ir trumpalaikės savanorystės yra psichologinis įsitraukimas. Tarkime, vienoks potyris pusdienį pilstyti sriubą, visai kitoks – metus laiko lankyti tą patį senyvo amžiaus žmogų, bendrauti su juo, patirti jo gyvenimo krizes, kartu išgyventi emocijas, galbūt netgi jį palaidoti. Dėl šios priežasties ilgalaikėje savanorystėje svarbus savanorio pasiruošimas ir buvimas šalia, kalbėjimas apie tai, su kokiais klausimais, problemomis jis susiduria, kaip jam sekasi reflektuoti savo emocijas, būti su tuo, ką pats išgyvena.
Savanoriai, kurie atrado autoritetus, savanorystę įvardino kaip gyvenimą perkeitusią patirtį.
– Kokia yra savanorystės grąža pačiam savanoriui?
– Šiandien galvoju, kad vienas pagrindinių dalykų, ką žmogus gauna, tai naują savęs suvokimą per santykį su kitu žmogumi. Savanoris kuria santykį, kuris pradeda kurti jį patį. Dažniausiai turime troškimą matyti save labiau žmogiškus, priimančius, atjaučiančius, atvirus kitiems. To negalime padaryti be santykio, kuris neretai gali būti gąsdinantis. Pamenu vienos iš tyrimo dalyvių citatą: „Aš mačiau tą žmogų su negalia priešais save ir aš negalėjau į jį žiūrėti, ir man buvo baisu ne jo, o savęs, kad aš taip reaguoju.“ Mums baisu praleisti laiką su susivėlusiu, purvinu, netvarkingai apsirengusiu žmogumi, nes bendraudami tarsi patys su juo susitapatiname.
Tačiau kaip tik apsispręsdamas susitikti su visokiais žmonėmis aš tarsi legitimuoju tas asmenybės dalis, kurias neigiu, bandau nuslėpti. Tokiu būdu savanorystė tampa keliu į savęs priėmimą ir buvimą geresniu žmogumi. Įdomu pastebėti, jog daugelis savanorių savanoriaudami išsprendžia tuo metu jų gyvenimo tarpsnyje aktualius klausimus. Jaunuolis ilgalaikėje savanorystėje neretai išgrynina savo profesinius pasirinkimus, nes pradeda norėti to, ko nori, o ne ko turėtų norėti. Vyresnio amžiaus žmonių gyvenimas tampa sveikesnis ir laimingesnis, kadangi jie patenkina tai, ko jiems labiausiai tuo metu reikia.
– Ko reikia, kad savanorystės taptų gyvenimą keičiančia patirtimi?
– Savanorystė pavyksta tada, kai savanoriaujant yra autoritetų. Kas yra autoritetas? Tai žmogus, kuris žino, supranta, turi daugiau kompetencijos savanoriškos veiklos srityje nei savanoris. Įdomu tai, kad savanoriai laisvai pasirenka savo autoritetus – jų neįbruksi per prievartą.
Visgi, jeigu savanorystėje trūksta autoritetų, savanoris nesijaučia savanoriaujantis pilnavertiškai. Pasitikėjimo santykis su autoritetu ilgalaikėje savanorystėje yra būtinas kaip garantas to, kad yra palaikantis asmuo, kuris supras, išgirs ir padės savanorystės kelyje išgyventi, susitaikyti su tuo, kas įvyko, buvo patirta. Savanoriai, kurie atrado autoritetus, savanorystę įvardino kaip gyvenimą perkeitusią patirtį.
Paradoksalu, šiandien dažnai girdime, jog mūsų visuomenė išgyvena autoritetų, hierarchinio santykio krizę. Tuo tarpu savo akademiniame tyrime atrandu, kad savanorystėje autoritetas yra labai svarbus. Būtent jauni žmonės ieško autoritetų, su kuriais galėtų kurti stiprų abipusį ryšį ir pasitikėjimo grįstą santykį ir tame santykyje gauti pripažinimą.
– Dėkoju jums už pokalbį.
