Nuo ko prasidėjo Tomo žygiavimas? Kodėl į žygius neima maisto? Ko niekada nevalgytų žygiuose? Atsakymų į minėtus ir kitus klausimus pokalbyje su Tomu Ruginiu ieškojo Klaipėdos universiteto žurnalistikos studijų studentai Dominykas Juška ir Giedrius Petreikis.
– Dominykas: Laba diena, čia Klaipėdos universiteto kanalas „Studentų langas“. Mūsų šiandienos pašnekovas KU mokslininkas, dirbantis jūrų tyrimų institute dr. Tomas Ruginis, kuris laisvalaikiu tampa žygeiviu ir dalinasi savo nuotykiais internete.
Giedrius: Mes jus pasikvietėm pakalbėti apie užklasinę jūsų veiklą – žygius. Kaip į jūsų gyvenimą atkeliavo idėja žygiuoti?
– Čia turbūt vieno trumpo atsakymo nėra. Žygiai atsiranda su laiku, kai pradeda svoris augti, sportuoti reikia. Sportuoti ne visai įdomu, o žygiai kitaip. Žygiuoji ir kalorijas degini. Pirmieji žygiai buvo sportiniai, kuomet eini daug kilometrų, po to atsirado kitokie žygiai. Su mintimi kažką išsikepti, kažką pagauti, kažką pamatyti. Aš esu kaime augęs. Kaime, kai nebūdavo jokių technologijų, mes praktiškai žygiuodavome: į miškus, į paupius. Žygiai yra tam tikros formos sugrįžimas į vaikystę.
– D.: Pats esate biologas, mokslų daktaras, ar įgytos žinios padeda žygiuose?
– Be abejo. Kaip aš juokauju, 20 metų mokinausi teoriškai, o dabar praktiškai einu į gamtą. Žinote, ir gyvius čiupinėju, ir neretai paragauju, ar tai vabalo, ar tai augalo. Žinios yra pritaikomos.
– G. Kodėl nusprendėte žygiais dalintis su plačiąja visuomene?
– Turiu labai aiškų atsakymą. Žinau, kodėl pradėjau filmuoti. Pradžioje pradėjau su fotografija. Fotografuodavau viską ir bet kaip. Vėliau atsirado idėjų apie šviesą, apie kompoziciją. Laikui bėgant tapo vis sunkiau kažką gero ir gražaus nufotografuoti. Esu daug kartų skaičiavęs, kiek man užtrunka padaryti gerą kadrą. Kiek užtrunka važiavimas, pasiruošimas. Labai nemotyvuoja tas važiavimas. Tu važiuoji ir važiuoji, ir nieko gero neparsiveži. Pagalvojau, kad gal reikėtų pradėti filmuoti. Kai pradėsiu filmuoti, vis tiek jau kažką parodysiu, kaip ir ką darau – visą procesą.
Iš tiesų, nė vieno video apie fotografiją taip ir nesukūriau. Nusprendžiau, kad žygiai būtų įdomiau negu fotografijos procesas. Tokia ir buvo praktika: neiti į žygį tuščiai.
-D.: Jūsų „Youtube“ kanalas jau yra peržengęs 10 tūkst. prenumeratorių ribą. Kokia Jūsų sėkmės paslaptis? Staigiai išpopuliarėjote ar po truputį?
– Sunkus klausimas, nes nežinau su kuo save lyginti. Vieni labai greit išpopuliarėja, o kitiems prireikia ir penkių metų pasiekti 5 tūkst. prenumeratorių. Aš galiu tik pabandyti atsakyti.
Kiek pasikalbu su savo gerbėjais, bandau išsiaiškinti – kas juos patraukė? Daug kam patiko, kad aš gerai suprantu, apie ką pasakoju. Vis dėl to aš turiu labai gilių žinių.
Jeigu ir valgau kažką, kas atrodo šlykštu, bet turiu loginį pagrindimą. Mano mokslininko prigimtis niekur nedingo. Mokslininko argumentuotas pasakojimas, priežastingumas persiduoda žiūrovams.
Galbūt jiems tokio turinio ir trūko, o galbūt tokio ir visai nebuvo. Pats pastebėjau, kad kūrėjų, kurie žygiuotų į gamtą nėra daug. Kūrėjai, dirbdami su „Youtube“ turi kantriai dirbti ir nesitikėti greitos šlovės bei populiarumo. Man pasisekė, nes aš turėjau savo tikslą.
Čia yra sunkus darbas, nes be proto daug laiko užima įrašų redagavimas. Aš nusprendžiau, kad per metus turiu surinkti 5 tūkst. prenumeratorių. Jeigu nesurinksiu, arba darysiu kitu formatu, arba retinsiu intensyvumą. Man pasisekė. Pasiekiau 5 tūkst. per metus. Supratau, kad žmonėms esu įdomus ir jiems patinka mane stebėti.
Bendraudamas su sekėjais išgirstu, kad vieni giria edukacinę pusę, o kiti sako, kad tavo balsas ramina, galiu su tavimi užmigti. Stengiuosi daryti ne šou, o mini realybę.
-G.: Jūsų laidoje pastebimi ir kulinariniai ypatumai – į žygį neimate maisto. Kaip ši mintis jums kilo?
– Mėgstu istoriją. Man patinka Akmens amžius. Mes visi savyje turime gebėjimus kaip išgyventi. Žmonija vystėsi, tobulėjo visose sąlygose. Kadangi esu biologas, žinau, kas yra valgoma. Labai skiriasi, ką valgo skirtingos kultūros: Europa nuo Amerikos ar Afrikos.
Pavyzdžiui, mes nevalgome vabzdžių, nes turime pieno produktus. Likęs pasaulis mielai valgo vabzdžius. Tų vabzdžių yra pilna. Kadangi esu biologas, aš žinau, kas valgoma, kas kaloringa ir kas nepavojinga.
Manau, kad ir žiūrovams įdomu, ką galima valgyti. Pas mus daugiausia žmonės naudoja grybus, žuvis ir uogas. Visi kiti dalykai, tokie kaip vaistažolės, yra jau specifiniai. Man patinka primityvumas, ieškojimas ir žmonėms parodyti visa taip.
-D.: Kokių reakcijų susilaukiate iš žmonių, kai valgote blynus su lervomis, ar varles, ar kitą maistą, kuris nepriimtinas šiuolaikinei visuomenei?
– Dažniausiai parašo „lochas“. Dažnai žmonės sako, kad šlykštu. Mano publika žino, apie ką bus reikalas. Žinau net žmonių, kurie yra vegetarai ir žiūri mane. Aš dažniausiai antraštėje parašau, ką aš valgysiu arba ką valgau.
Buvo reikalas su bebru. Valgiau bebrieną ir parašė, kad atsiprašau, aš nežiūrėsiu.
Lietuvoje su medžiokle yra problemų. Negali tiesiog paimti šautuvo. Turi būti medžiotojas. Medžioklės pas mus yra palyginti mažai ir augalinis maistas sudaro didžiąją dalį. Esu ir augalų, ir gyvūnų mėgėjas. Iš tiesų, tų reakcijų neigiamų yra nedaug.
-G.: Ar yra dalykų, kurių nevalgytumėte, nors kitose kultūrose juos valgo?
– Kaip aš ir mano studentai juokaujame, viskas yra valgoma, jeigu gerai iškepta. Kepimu užmuši visus parazitus. Termiškai apdorotas maistas yra sveikatai saugus. Kiek jis skanus, čia jau skonio dalykas.
Azijoje, kiek žinau, valgo viščiukus gemale. Galbūt šito ir negalėčiau valgyti. Nors iš tikrųjų nesu tikras. Čia gal tik teoriškai taip atrodo. Aš į patį maistą žiūriu ne per skonio prizmę, o per cheminę: baltymai, angliavandeniai. Gamtoje skonių neieškau, žiūriu, kas yra po ranka. Stengiuosi pavalgyti ir parodyti.
– D.: Kodėl niekada neviešinate, kur keliaujate?
– Turiu tokią taisyklę, kad stengiuosi keliauti į valstybinį mišką. Kitas dalykas, laužai Lietuvoje yra draudžiami. Vasarą stengiuosi niekada nekūrenti, nes rizikinga. Žiemą yra šalta, tai kodėl gi ne. Kai kada naudoju ugnį. Nepasakau, kur aš esu ir dėl ugnies naudojimo. Jeigu aš pasakysiu, kas norės, galės su įrodymais lengvai kreiptis. Aš nemanau, kad žmonėms yra labai įdomu, ar aš Stonaičių, ar Lapių miške.
– G.: Žygiuose matome jūsų nuolatinę palydovę kuprinę. Koks jos turinys? Ką ten slepiat?
– Dažnai galvojama, kad mano kuprinė yra sunki. Žmonės įsivaizduoja, kad jeigu keliauja į gamtą, tai nešasi maisto, vandens. Pas mane maisto ir vandens nėra. Sutaupau daug svorio, bet pas mane yra video technika, kuri užima pusę kuprinės. Standartiškai yra miegmaišis, puodas, kirvis, pjūklas, peilis. Kitką surandu gamtoje.
– D.: Paminėjote techniką. Su kuo jūs filmuojate? Su veiksmo kameromis?
– Kaip ir kiekvienas kūrėjas, pradėjau nuo „GoPro“. Mano situacijoje, kuomet aš vaikštau miškais, leidžiantis saulei, su „GoPro“ yra sudėtingiau. Turiu ir normalią kamerą, bet ir dabar, kol einu, kol saulė šviečia, naudoju „GoPro“. „GoPro“ baterijas reikia keisti, papildomai powerbankus (išorines baterijas) nešiesi. Droną dar nešiesi. Viskas sveria. Susidėjus – 5-6kg.
– G: Ar žygiams reikia fizinio ar psichologinio pasiruošimo?
– Visada sakau, kad vienam būna sunku. Gal motyvacijos trūksta? Bet jeigu dviese su draugu susitari, drąsiai galima eiti. Susitari, ką veiksite, pasigaminsite ką nors. Miške labai daug ką galima veikti. Galima susigalvoti maršrutą su upe. Perbristi upę. Turiu net draugų, kuriems patinka karpis keptas ant laužo. Jie tiesiog kartą savaitėje eina į mišką išsikepti karpio. Karpį išsikepę vietoje nevalgo, o nešasi į darbą. Yra žmonių, kuriems patinka orientacija, yra kam patinka nakvynė miške, yra, kurie žvejoja. Kad ėjimas nebūtų vien ėjimas, galima daug veiklų susigalvoti. Galų gale, galima grybus pasikepti. Ypač rugsėjį, kai gausu ne tik grybų, bet ir uogų. Nevalgydamas kirmėlių gali gamtoje rasti gėrybių.
– D.: Koks yra Jūsų svajonių žygis?
– Galbūt ne svajonė, o siekiamybė. Tokių kaip svajonių aš neturiu, nes turbūt dabar viską gali padaryti. Laiko klausimas čia tik.
Iššūkis man pačiam būtų kur nors džiunglėse, ar Azijoje, ar Amazonėje. Iškeliauti kokioms dešimčiai dienų. Na gal be maisto nekeliaučiau, kažką pasiimčiau. Pabandyti išgyventi kur visko daug: gyvačių, vorų ir t.t.
Palyginus mūsų miškus su tais miškai, pas mūsų praktiškai nėra gyvybės. Garsai, paukščiai, beždžionės. Įdomiausia, mano akimis, būtų džiunglėse. Jeigu galėčiau rinktis, tai idealiausia būtų saloje. Kur būtų seklūs vandenys, kur galėčiau žvejoti, krabus gaudyti, nes be proto mėgstu jūros gėrybes. Kur nors prie vandenyno būtų idealiausios sąlygos.
– D.: Ar norėtumėte pabandyti, kaip prieš keletą metų jau bandė keli lietuviai? T.y. pereiti Lietuvą tiesia linija?
– Yra paruoštas planas ir turiu minčių. Tik dar nežinau, kuriuo kampu eiti. Jeigu eiti tiesia linija, reikia gerų atostogų pasiimti.
Aišku, priklauso nuo to, kaip sugalvosi upes kirsti. Gali sugalvoti plaukdamas kirsti, gali apeidinėti, gali naudoti valtį. Aš pats turiu labai lengvą valtį. Galvoju, gal su ja. Reikėtų labai skaičiuoti laiko sąnaudas.
Jeigu žiūrėti iš filmavimo pusės, tai mano publikai grynas ėjimas nėra labai įdomus. Jiems yra įdomu, kai stovyklauju, kai kažką darau gamtoje. Nebent turi labai gerą humoro jausmą, eini, skaldai juokelius, vaidini.
Taigi, tokių minčių turėjau, bet svajonė būtų apeiti aplink Lietuvą. Žinau, kad yra rekordas. Vienas ar du vyriškiai yra praėję visą Lietuvą. Mėnesį gal užtruko. Visa tai buvo labai seniai. Žinau, kad gal prieš metus vienas lietuvis bandė eiti, bet man atrodo, jis tris ketvirtadalius praėjo. Ar sušalo, ar kažkas kito buvo.
– G.: Kokių iššūkių, svajonių dar turite? O gal turite palinkėjimą ar patarimą studentams?
– Studentai dabar gyvena laike, kuriame daugybė galybių ir pasirinkimų. Problema yra, kad kartais užstringame kažkokiose temose. Taip ir aš. Nepabandom naujų dalykų.
Arba ketiname mintyse pabandyti dalykus, bet mes juos nustumiame. Gal vėliau, vėliau, vėliau. Nebijokite tų savo svajonių, kurios galbūt yra crazy (beprotiškos). Arba nebijokite noro pabandyti realizuoti. Nepasiseks, nepavyks, galų gale nepatiks, bet jūs žinosite. Ypatingai, kai esi jaunas, tau nieko nekainuoja rizikuoti.
Pavyzdžiui, perplauki Baltijos jūrą su plaustu. Rizikų gali prisiimti daug, nes pikta žmona nelaukia, vaikai alkani nelaukia. Tu esi laisvas. Aš siūlyčiau, tiems kas turi svajonių – pabandyti, padaryti ir realizuoti jas. Galbūt tai taps jūsų gyvenimo atradimu. Nauja veikla, o galbūt iš to ir gyvensite.
