Ponas Viktoras iki šiol negali atsistebėti, koks paprastas žmogus buvo laivybos magnatas milijardierius Maerskas Mioleris.
Baigęs tuometinį Kauno politechnikos instituto mechanikos fakultetą, turėdamas šaldymo ir kompresorinių mašinų specialybę, į „Baltijos“ laivų statyklą V.Stulpinas atvažiavo 1975 metais. Joje jis pirmą kartą gyvenime ir pamatė laivą iš arti. Įmonei vadovavo nuo 1991 metų iki 2010 metų, t. y. ilgiausiai iš visų buvusių jos direktorių. „Baltija“ per 50 metų, iki 2002 m., kartu su dokais pastatė 462 laivus. „1970–1980 m. mes per metus pastatydavome po 6 laivus ir 1-2 dokus“, – prisimena pokalbininkas.
Mano mokslas su laivais visai nebuvo susijęs. Teko visko mokytis iš naujo.
– Kaip jūs patekote būtent į laivų statyklą?
– Anksčiau įsidarbinti buvo lengviau nei dabar. Būdavo, kur paskiria, ten ir važiuoji. Grupėje buvome 25. Turėjome tik vieną merginą, kurią labai mylėjome. Prieš tuos skirstymus, prieš tą mandatinę komisiją, sėdime alaus bare su draugais. Mes žinojome, kad vienas iš mūsų grupės, ne itin mėgiamas, pareiškė norą dirbti „Baltijoje“. Į ją tebuvo priimamas tik vienas žmogus. „Chebra“ man sako, kadangi tu neišsirenki, kur važiuoti dirbti, nukonkuruok jį. Jeigu pavyks, pastatysime alaus bokalų. Jis mokėsi už mane blogiau. Komisija, pažiūrėjusi į mano balus, paskyrė mane, taip aš ir atvažiavau į Klaipėdą.
– Kokios buvo pirmos jūsų darbo dienos?
– Atidarau Kadrų skyriaus duris ir sakau „Laba diena“, man atsako: „Dobryj den“, ir viskas. Pradėjau dirbti meistro padėjėju. Prisimenu, kartą vienas nusileidau į laivo mašinų skyrių, kai reikėjo išeiti laukan, gerokai vargau, kol dangų pamačiau. Mano mokslas su laivais visai nebuvo susijęs. Teko visko mokytis iš naujo. Po pusės metų paaukštino – tapau meistru, gaudavau 114 rublių atlyginimą, jeigu neklystu. Paskui buvau vyr. meistru, cecho viršininko pavaduotoju, cecho viršininku.
– Koks buvo statyklos kolektyvas prie Lietuvai atgaunant nepriklausomybę?
– Tuo metu statykloje lietuvių buvo 43–44 proc. „Baltija“ atsirado tais pačiais metais, kai aš gimiau – 1952 m. Tada Sovietų Sąjungai buvo iškilusi maisto problema. Vienas iš būdų greitai ją išspręsti – vystyti žvejybos laivyną. Buvo nuspręsta statyti dvi laivų statyklas: vieną prie Juodosios, o kitą prie Baltijos jūros, iš kurios artimas išėjimas į Atlanto vandenyną. Kadangi įkurti ją Klaipėdoje reikėjo mažiau investicijų, ji čia ir atsirado.
Nenorėjau būti vadovu, bet mane kažkodėl visi agitavo, kad paduočiau pareiškimą. Jo nedaviau iki paskutinės dienos.
Laivų statytojų Lietuvoje nebuvo, specialistai buvo siunčiami iš visos Sovietų Sąjungos. Iki maždaug 1980 m. pas mus inžineriniai kadrai nebuvo ruošiami. Jų gaudavome daugiausia iš tuometinių Leningrado, Odesos, Kaliningrado institutų. Todėl ir formavosi toks kolektyvas. „Baltija“ buvo sąjunginio pavaldumo įmonė, skirta statyti žvejybos laivams, visos komandos ir valdymas ėjo iš Maskvos.
– Statyklos vadovu tapote jau nepriklausomoje Lietuvoje?
– Kadangi nemažai darbuotojų prijautė Maskvai, gana ilgai mes neperregistravome įmonės iš sąjunginio pavaldymo. Įtampa buvo juntama: nes tarp mūsų buvo ir Sąjūdžiui pritariančių, o didžioji dalis – ne. Ateini rytą į darbą ir matai tanketė stovi. Kai perregistravome įmonę ir ji tapo jau Lietuvos, iš pradžių ji buvo priskirta Ekonomikos ministerijai. Iš Vilniaus atvažiavo keli vyrai, davė nurodymus įkurti stebėtojų tarybą ir išrinkti kitus valdymo organus.
Mūsų direktorius Georgijus Krukas paliko gamyklą ir išvažiavo į Maskvą. Stebėtojų taryba turėjo išrinkti kandidatus į generalinio direktoriaus postą. Nenorėjau būti vadovu, bet mane kažkodėl visi agitavo, kad paduočiau pareiškimą. Jo nedaviau iki paskutinės dienos. Stebėtojų tarybos pirmininkas pasakė, jeigu aš nepaduosiu, jie už mane paduos. Buvau įkalbėtas.
Įtampa buvo juntama: nes tarp mūsų buvo ir Sąjūdžiui pritariančių, o didžioji dalis – ne.
Kandidatus vertino iš Vilniaus atvykusi komisija. Mus kvietė po vieną, reikėjo pristatyti, kaip įsivaizduojame tolesnį įmonės gyvenimą. Iš kandidatų buvome likę dviese. Cecho viršininku būdamas vadovavimo srityje tikrai buvau žalias, tvirtai nesijaučiau, bet komisija vairą atidavė man. Vadovu tapau 1991 m.
– Kokios buvo jūsų pirmos jau kaip vadovo darbo dienos?
– Buvo nejauku. Kabinetai dideli, kolegos įeina suglaudę rankas, palenkę galvas. Vakar dar buvai draugas, o šiandien jau laikomasi atstumo. „Baltija“ buvo valstybinė specifinės paskirties įmonė. Pradžia buvo labai sunki. Žiauri infliacija, viskas pradėjo byrėti. Už paskolą tekdavo mokėti 60 proc. palūkanų, o po mėnesio – ir 80 proc. Tuo metu, kai įvyko Sovietų Sąjungos griūtis, mes dar turėjome užsakymų portfelį, statėme laivus, skirtus Kaspijos jūros baseine gaudyti kilkes. Buvo pradėti statyti 7 ar 8 laivai. Kartu statėme ir metalinius dokus. Tai buvo geras „Baltijos“ produktas, nes didžioji jų dalis būdavo skirta eksportui, gaudavome valiutinių pinigų.
Kai subyrėjo Sąjunga, visi užsakovai irgi patyrė didžiulių nuostolių. Kainos kilo žvėriškai, jie nesugebėjo mokėti ir taip nutrūko visi ryšiai. Patys iki tol toje rinkoje nedirbome, viską už mus darė Maskva. Buvo labai sunku surasti patiems užsakovus, apsirūpinti medžiagomis. Labai nelengvi buvo pirmi dveji treji metai.
Po kurio laiko „Baltija“ buvo priskirta Susisiekimo ministerijai. Sunkiu metu mums labai padėjo puikiausias visų laikų susisiekimo ministras Jonas Biržiškis, viską matęs plačiai. Kai nebeturėjome užsakymų, jis rekomendavo tuometinės „Lietuvos jūrų laivininkystės“ vadovui Antanui Anilioniui pažiūrėti į mūsų pusę, nes bendrovė bandė atnaujinti savo laivyną. Tada gavome užsakymą iš jos statyti naujos kartos sausakrūvius laivus „Vytautas“ ir „Gediminas“. Tai buvo 1993–1994 metai. Vėliau „Laivininkystė“ užsakė dar pastatyti šešis vienos serijos laivų korpusus, o patys laivai buvo baigti Ispanijoje. Tas mūsų bendradarbiavimas buvo geras, labai mums padėjęs tais sunkiais laikais.
– Kaip sekėsi dirbti prasidėjus privatizavimo vajui?
– Vilčių patys dalyvauti privatizavimo procese neturėjome. Ir dabar sunku pasakyti, kaip pas mus atklydo koncerno EBSW atstovai. Jie mums neatrodė esą kažkokie sukčiai, kaip vėliau apie juos buvo kalbama. Jie tikrai nebuvo tie kriminaliniai nusikaltėliai, kurie šaudė. Tada jų verslas buvo viršūnėje ir jie – vieni iš privatizavimo lyderių. Manau, kad tada jie nelabai įsivaizdavo, ką su ta gamykla reikėtų daryti. Galbūt juos traukė tai, kad ji yra prie vandens.
Buvo labai sunku surasti patiems užsakovus, apsirūpinti medžiagomis. Labai nelengvi buvo pirmi dveji treji metai.
EBSW nupirko dalį mūsų akcijų, atrodo, 43 proc., kita dalis buvo valstybės ir dar viena dalis priklausė darbuotojams. Iš pradžių viskas buvo normalu. Kai mums buvo labai sunku išgyventi, pats EBSW užsakė vieną laivą pastatyti. Kažin ar jiems jo reikėjo, mums buvo svarbu, kad už jį mokėjo pinigus. Nežinau, gal jie daug ką ir nuskriaudė, bet mus neblogai palaikė sunkiu momentu. Jie iš mūsų nieko negavo, o mes –gana daug.
Taip ir gyvenome porą metų, o paskui koncernas pradėjo byrėti atsiradus problemoms su jų valdomu komerciniu banku. Mes supratome, kad su jais neišgyvensime, pradėjome galvoti, ką reikia daryti toliau. Buvo daugybė ir vakariečių, ir amerikiečių, norinčių iš mūsų už kapeikas ką nors nupirkti, bet prieš juos sugebėjome atsilaikyti. Net juokaudavome, kad reikia imti mokestį už interesantų priėmimą.
Mums reikėjo gerokai modernizuoti įmonę, tam reikėjo daug lėšų. Mes pradėjome ieškoti rimto investuotojo, galinčio mums duoti pagrindą išgyventi ir dirbti.
Nežinau, gal jie daug ką ir nuskriaudė, bet mus neblogai palaikė sunkiu momentu. Jie iš mūsų nieko negavo, o mes - gana daug.
– Ir tada jūs suradote Danijos Odensės laivų statyklą?
– Laivų statybos rinka visais laikais buvo gana sudėtinga. Odensės laivų statykla statė laivus tik savo grupės laivybos kompanijai, bet buvo viena iš geriausių laivų statytojų. Šios statyklos atstovai ieškojo būdų, kaip atpiginti laivų statybą. Tiesiog sutapo mūsų strateginiai interesai.
Su šia laivų statykla mes dirbome 13 metų, nuo 1997 iki 2010 metų. Tai buvo labai geras laikotarpis.
Iš pradžių jie paprašė mūsų pagaminti kelis laivų blokus. Tai buvo tiesiog komercinis kontraktas be jokių turtinių įsipareigojimų. Danams patiko mūsų darbo kokybė. 1997 metais jie pradėjo kalbėti, kad norėtų įsigyti mūsų akcijų. Tada suvedžiau juos su EBSW vadovybe. Tuo metu pastarajai geriausia išeitis buvo parduoti turimas akcijas. Tarp jų prasidėjo derybos, vykusios kelis mėnesius. EBSW konsultantas buvo Aleksandras Abišala.
Kai Odensės laivų statykla tapo mūsų akcininke, pirmame akcininkų susirinkime mes priėmėme sprendimą padvigubinti kapitalą. Visų akcijų pirkimas davė pinigų Odensės statyklai. Tada gal kokius dvejus metus „Baltija“ vėl tapo laivų statybos aikštele. Vykdėme danų užsakymus, statėme laivų blokus ir antstatus ir realizavome savo senąją produkciją, statėme ir laivus. Su šia laivų statykla mes dirbome 13 metų, nuo 1997 iki 2010 metų. Tai buvo labai geras laikotarpis. Sandėris buvo labai naudingas ir danams, ir mums. Tada mes atnaujinome įrangą išmokome dirbti kaip normalios Vakarų laivų statyklos.
– O kodėl danai pardavė savo akcijas?
– Kai 2008–2009 m. prasidėjo krizė, smarkiai sumenko laivų eksploatavimo verslas. Danams pasidarė ekonomiškai nenaudinga patiems statytis laivus, nors jie gamino labai gerą produktą. Japonai, korėjiečiai kepė tada daug laivų konteinervežių, tačiau jų kokybė buvo žymiai blogesnė nei danų. Bet jie statė tik sau, 10–15 metų eksploatuodavo, o vėliau parduodavo. Tačiau tuo metu buvo kur kas geriau pirkti pigesnius laivus rinkoje nei patiems statytis.
M.Mioleris (mirė sulaukęs vos ne 100 metų) kartu su tėvu išvystė konteinerinės laivybos verslą iki pasaulinio lygio. „Maersk“ laivybos kompanija šiuo metu dirba daugiau kaip 100 pasaulio šalių. M.Mioleris mėgo laivų statybą, galima sakyti, tai buvo vienas iš jo hobių ir jis juo labai didžiavosi. Tačiau sprendimas buvo priimtas: Odensės laivų statykla restruktūrizuota, o laivų statyba visiškai nutraukta. Tad ir mes danams tapome nebereikalingi. Jie paskelbė konkursą ir pardavė savo akcijas koncernui „BLTR Grupp“. Ir dabar „Baltija“ jam priklauso ir yra pavadinta Vakarų Baltijos laivų statykla.
– Ar naujieji „Baltijos“ savininkai jus iš karto atleido iš užimamų pareigų?
– Aš su jais dar dirbau trejus metus, bet generalinio direktoriaus pareigų jau nėjau. „Baltija“ tapo vienu iš AB Vakarų laivų gamyklos padalinių. Mano pareigos buvo Vakarų laivų gamyklos laivų statybos direktorius.
– Kuo jūs norėjote būti, apie ką svajojote jaunystėje?
– Mano amžinatilsį tėvas buvo vairuotojas ir aš norėjau būti vairuotoju.
– Ar dabar dar dirbate kur nors?
– Jau užtenka. Dabar „dirbu“ „Sodroje“. Pastačiau šiokį tokį namuką, kad turėčiau kur senatvėje pasislėpti. Dabar visur korona, reikia bėgti iš miesto į kaimą. Dar jame negyvenu, likę paskutiniai štrichai.
– Koks statomas laivas jums paliko didžiausią įspūdį?
– Buvo du įsimintini momentai. Statėme gana dideles laivų serijas. Murmansko, Archangelsko žvejams „Barencovo more“ tipo laivus, atrodo, 66 žvejybos tralerius. Vėliau irgi statėme daugiau kaip 30 laivų, skirtų kilkėms gaudyti. Paskui jie buvo modifikuoti į trasportinius refrižeratorius. Perdarydami žuvies cechą iš vokiečių nupirkome naują šaldymo įrangą. Tada buvau cecho viršininko pavaduotoju. Mes gal tris mėnesius niekaip negalėjome įdiegti tos įrangos. Tai atėmė gana daug jėgų ir sveikatos.
Be to, statėme keturis labai sudėtingus laivus, skirtus aptarnauti naftos ir dujų platformoms atviroje jūroje. Jie turėjo 5 sraigtus, du pagrindinius variklius, privairavimo įrenginiai buvo ir laivo nosyje, ir laivagalyje, ir dar iš laivo korpuso vidurio buvo išleidžiamas azimutinis sraigtas. Žmogus jo nesugebėtų valdyti, tai daryti galima tik GPS signalais. Tie laivai atviroje jūroje esant stipriam bangavimui galėjo nuo taško nukrypti ne daugiau kaip 1 metrą. Tai buvo ir gelbėjimo laivai: turėjo dvi gerves, buvo įrengtos ir medicininės patalpos, operacinė. Mano žmonės sakė, kad geriau jau tris serijinius laivus pastatyti negu vieną tokį. Bet mes labai sėkmingai juos pastatėme: du Jungtinės Karalystės „Maersk“ kompanijai ir du Danijos kompanijai.
