Lena gimė ir užaugo Daugpilyje, Latvijoje, o po studijų gyvenimo keliai atvedė į Lietuvą. Daugiau kaip 15 metų Vilniuje gyvenanti moteris daugeliui pažįstama kaip natūralios lietuviškos kosmetikos „Uoga uoga“ įkūrėja. Tik šį kartą su ja kalbamės ne apie grožį ir natūralią kosmetiką, o apie tai, ką pati Lena vadina savo pomėgiu, o aplinkiniai – ekstremaliu sportu, – šuolius parašiutu.
Lenos tėtis – parašiutininkas nuo paauglystės, vėliau su bendraminčiais įkūręs parašiutininkų klubą Daugpilyje ir atgaivinęs šią sporto šaką mieste, tad, kaip pasakoja pašnekovė, jai tai natūraliai tapo sava nuo mažų dienų. Mamos kvietimus padėti kapstytis darže Lena iškeitė į dienas su tėčiu aerodrome.
„Su tėčiu į aerodromą vykdavau nuo vaikystės, dalyvaudavau visokiose šventėse, buvau skraidžiusi su įvairiomis skraidymo priemonėmis: parasparniais, planeriais (sklandytuvas – aut.), deltaplanais (skraidyklėmis – aut.).
Atsimenu, dar mokykloje, būdama 11-os, kai reikėdavo pildyti visokias anketas, parašiau, kad esu parašiutininkė, nors dar nė karto nebuvau šokusi, bet tėtis man vis žadėdavo, kad leis. Laukti teko iki 14 metų, kai atsirado tandemo šuolis, tada tėtis leido iššokti iš lėktuvo prisirišus prie instruktoriaus, – kaip šis pomėgis tapo gyvenimo dalimi, pasakoja Lena.
Bet didysis noras buvo iššokti pačiai, o tėtis vis sakydavo, kad esu per maža, per smulki ir per lengva – tais laikais pirmi šuoliai būdavo atliekami su didžiuliais apvaliais kupolo tipo parašiutais.
Vis dėlto būdama 16-os išprašiau ir tais metais pati atlikau porą šuolių. Kitais – dar keletą, taip viskas ir prasidėjo.“
Dar mokykloje, būdama 11-os, kai reikėdavo pildyti visokias anketas, parašiau, kad esu parašiutininkė, nors dar nė karto nebuvau šokusi.
Prieš kelerius metus Lena minėjo savo pirmojo šuolio dvidešimtmetį. Kaip ji pati sako, per tiek metų daug kas pasikeitė: ir parašiutininkų paruošimas, ir technologijos: „Tokių parašiutų – kaip mano pirmasis didžiulis kupolas, paskui raritetinis UT-15, vėliau – PO-17, su kuriais anksčiau šokdavau, dabar jau niekas nebenaudoja, tokių net nebeturi.
Jei reikėtų paaiškinti žmogui, nieko nesuprantančiam apie parašiutus, būtų galima palyginti su vairavimu: įsivaizduokite, kad pradėjau mokytis vairuoti zaporožietį, paskui persėdau į žigulius, tada pavairavau nivą, vėliau – antrą golfuką, o dabar jau normalią šiuolaikinę mašiną (dabar Lena šokinėja su „Crossfire 109“ parašiutu – aut.).“
– Paminėjote, kad nuo paauglystės save pristatydavote kaip parašiutininkę – jau tada tvirtai žinojote, kad šis užsiėmimas – jums?
– Niekada neplanavau tapti profesionale parašiutininke, bet visada į tai žiūrėjau kaip į savo laisvalaikį. Daugelis mano draugų parašiutininkų tai pavertė savo darbu – dirba instruktoriais. Man tai visada buvo pomėgis, tapti instruktore neplanavau, nes bijojau, kad tada dings visas malonumas.
– Kuo jus žavi parašiutizmas?
– Nebuvo taip, kad sėdėjau, galvojau, kuo norėsiu užsiimti gyvenime ir pasirinkau parašiutizmą. Jis, kaip ir minėjau, atėjo labai natūraliai. Būtent dėl šios priežasties, manau, labai sveikai žiūriu į šį sportą. Nes būna žmonių, kurie ateina čia ieškoti kokio nors įkvėpimo po gyvenimiškų krizių ir pan.
Manęs neseniai draugė paklausė, ar dar šokinėju, nes keletą metų tai dariau labai retai, dabar – vėl dažniau. Atsakiau, kad taip, bet to įdomumo kaip jaunystėje – nebėra. Ji klausia, o tai kas tau dabar įdomu? Sakau: pagulėti (juokiasi). Bet kai iššoku, jaučiuosi, kad kažką padariau, išėjau iš savo komforto zonos, kažko siekiu ir jaučiuosi užsidirbusi spurgą.
Anksčiau man labai patikdavo mokytis, nes yra labai daug dalykų, kuriuos reikia išmokti, kad gerai jaustum savo kūną ore. Ir tai labai sunku, nes turi tik 30 sekundžių laisvo kritimo, per kurias turi ko nors išmokti. Iš pat pradžių būni šoko būsenos, nejauti nei kojyčių, nei rankyčių, ir turi susivokti, ką turi padaryti, nes ant žemės gavai užduotį padaryti tam tikrą pozą, gražiai pasisukti ir pan. Tas mokymosi progresas buvo labai lėtas.
Ne taip seniai atsirado aerodinaminiai tuneliai, kuriuose taip pat nemažai skraidžiau ir man tai patiko, nes procesas – kur kas greitesnis. Nėra jokios šoko būsenos, viską supranti, šalia yra instruktorius, kuris viską paaiškina.
Iš pat pradžių būni šoko būsenos, nejauti nei kojyčių, nei rankyčių, ir turi susivokti, ką turi padaryti, nes ant žemės gavai užduotį.
Parašiutų sporte visada ieškodavau kokių nors tikslų, kad turiu ką nors išmokti, dalyvauti varžybose, grupinėse formacijose – kai keletas arba daug žmonių suskrenda į kokią nors figūrą.
– Kokioje didžiausioje grupinėje formacijoje esate dalyvavusi?
– Mano didžiausia yra buvusi iš 104 žmonių – iškritome iš penkių ar šešių lėktuvų ir suskridome į vieną figūrą. Kiekvienas žmogus turi užimti savo poziciją, įsikibti kitam žmogui į būtent tą ranką ar koją, kaip repetavome dar būdami ant žemės.
Iš pradžių padarėme vieną žvaigždę, po signalo persigrupavome ir padarėme kitą figūrą. Tokios formacijos – jau aukštasis pilotažas. Kad tai pasiektume, mums prireikė 20 šuolių.
Pasaulio rekordas yra 400 žmonių formacija, atlikta Tailande. Tam kariuomenė ir karalius paskolino savo didžiulius lėktuvus, kuriuose telpa didesnis skaičius žmonių, nei įprastai šokinėjant. Ar bus kada pasiektas dar didesnis rekordas, nežinia, nes kitų šalių kariuomenės nėra suinteresuotos savo lėktuvus naudoti tokiems renginiams.
– Visi ekstremalūs sportai turi savo rizikų. Kokios didžiausios rizikos čia?
– Parašiutizme yra daug disciplinų, kiekviena turi savo rizikų. Kalbant apie manąją, jei šokinėji daug, žinai, ką darai ir atsargiai elgiesi, viskas dažniausiai būna gerai. Jei neišsiskleidė parašiutas, visada turi antrą – atsarginį. Atvejų, kad neišsiskleistų parašiutai, būna labai mažai.
Daugiausia nelaimingų nutikimų įvyksta, mano manymu, prieš pat nusileidžiant. Būna, kad leidiesi per greitai, padarai klaidą, galbūt du žmonės vienas kito nepamato, susistumdo ir kartu nukrenta. Arba koks smarkus vėjo gūsis užpučia. Dabar daugelis turi labai greitus parašiutus, kurie netoleruoja grubių klaidų.
Kiti užsiima šuoliais nuo statinių, uolų, tiltų, kitų objektų. Ten šokama su vienu parašiutu, vadinasi, turi tik vieną šansą. Gali papūsti smarkus vėjas ir ploti tave į uolą. Čia kaip su motociklais – gali pasirinkti bet kurį modelį, bet viskas priklausys nuo to, kaip važiuosi.
Beje, yra tekę skaityti statistiką, kad daugiausia nelaimių nutinka ne pradedantiesiems parašiutininkams, o kaip tik labai patyrusiems. Gal dėl to, kad per daug atsipalaiduoja, gal dėl to, kad surizikuoja labiau, nei leidžia technika.
– Ar per šuolių parašiutu karjerą jums yra nutikę kokių rizikingų situacijų?
– Taip, esu nuo savo parašiuto atsikabinusi tris kartus. Pirmus du kartus atsikabinau būdama dar labai jauna: pirmą kartą, atlikdama 16 šuolį, netyčia ištraukiau ne tą žiedą – ne pagrindinio parašiuto, o atsarginio; kitą kartą, per 36 šuolį, man užsisuko stropas, ir užuot tiesiog jį atsisukusi, pamaniau, kad negalėsiu nusileisti, ir atsikabinau, nusileidau su atsarginiu, ant žemės gavau velnių.
O trečias kartas buvo išties rimtas. Šokau greitu parašiutu, jis kreivai išsiskleidė ir pradėjo mane labai stipriai sukti. Kuo toliau, tuo greičiau suko. Supratau, kad negalėsiu jo sustabdyti ir reikia atsikabinti vieną parašiutą, kad jis nuskristų, ir antras su juo nesusipainiotų.
Šokau su greitu parašiutu, jis kreivai išsiskleidė ir pradėjo mane labai stipriai sukti. Supratau, kad negalėsiu jo sustabdyti.
Nebuvau niekad naudojusi tos pirmo parašiuto pagalvėlės, kuri jį atkabina, ji buvo taip mirtinai prilipusi, kad negalėjau jos pajudinti. Bandžiau, bandžiau, nepavyko, vieną akimirką jau buvau pasidavusi, kad viskas. Bet paskui staiga susiėmiau, dviem rankomis ją išroviau, atkabinau pirmąjį parašiutą, išsiskleidžiau atsarginį.
Šis įvykis mane privertė pergalvoti savo gyvenimą, ar viską darau teisingai. Kad ir kaip būtų keista, po šio nutikimo nemečiau parašiutų, bet mečiau savo gerai apmokamą darbą, kuris man neteikė jokio džiaugsmo. Buvau nutarusi porą metų tiesiog pagyventi, pakeliauti, o per tą laikotarpį gimė ir idėja mano dabartiniam natūralios kosmetikos verslui.
– Sakoma, kad niekas niekada nevyksta be priežasties. Jūsų nutikimas tarsi irgi tai patvirtina. Lena, o jūs pati save vadinate ekstremale? Jums reikia adrenalino?
– Ne, aš šiaip esu visiška bailė. Kas kartą, kai išsiskleidžia parašiutas, atsidūstu, kad, ačiūdie, viskas gerai. Su treneriu net turime ženklą, reiškiantį „nebijok“. Taip kad turiu baimės pakankamai, suprantu, kad ji stabdo mano progresą, bet taip pat manau, kad turėti baimės yra sveika, nes ji tave apsaugo nuo kai kurių dalykų.
– Nepaisant to baimės jausmo, savo gyvenime turėjote 965 šuolius ir esate dalyvavusi įvairiose varžybose ir čempionatuose. Papasakokite, kokiuose?
– Paauglystėje dalyvaudavau klasikinėse tikslumo varžybose, kur leidiesi su klasikiniu dideliu kupolu, o nusileidus kulniuku reikia pataikyti į ant čiužinio esančios dviejų eurų dydžio monetos centrą. Marijampolėje esančiame Sasnavos aerodrome ši klasikinė disciplina labai populiari, jie rengia savo varžybas, berods, pasaulio čempionatuose ši disciplina privaloma kariškiams.
Dalyvaudavau ir vis dar dalyvauju grupinėse formacijose, tik jos – vienkartiniai renginiai sezono pabaigoje. Šią vasarą taip pat dalyvavau Lietuvoje – surinkome 27 žmonių komandą, Latvijoje – 30.
Juokinga tai, kad esu latvė, o atstovavau Lietuvai, nes tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje daug merginų, norinčių tuo užsiimti, nebuvo.
Dalyvaudavau ir Lietuvos bei Latvijos čempionatuose, kurie rengiami beveik kasmet. Ir šią vasarą dalyvavau Latvijos čempionate, kur tiesiog vietoje surinkome komandą ir laimėjome sidabrą.
Priklausiau ir Lietuvos rinktinei – buvome keturios merginos, mūsų tikslas buvo per laisvą kritimą padaryti kuo daugiau tam tikrų figūrų. Juokinga tai, kad esu latvė, o atstovavau Lietuvai, nes tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje daug merginų, norinčių tuo užsiimti, nebuvo.
Gal priežastis ir ta, kad federacija skiria pinigų tik varžyboms, o didžiausios išlaidos yra treniruotės, kurias turi apsimokėti iš savo kišenės. Ir, aišku, tam reikia atrasti laiko: turi tam skirti ir savaitgalius, ir į varžybas važiuoti, ir aerodinaminiuose tuneliuose treniruotis.
Mūsų ketveriukei teko sudalyvauti ir dviejuose pasaulio čempionatuose – Bosnijoje ir Čekijoje (2014 m.), nes kitos moterų komandos šalyje nebuvo. Ten garbingai užėmėme paskutinę vietą, bet truputį pasivaržėme ir dėl priešpaskutinės (šypsosi).
Lietuvoje turėjome gerą kariuomenės vyrų ketveriukę, kuri pasiekdavo puikių rezultatų ir nuolat dalyvaudavo čempionatuose. Na, bet jie – kariškiai, profesionalai, o mes viską darėme savo jėgomis ir iš savo biudžeto, manau, irgi neblogai pasirodėme.
Dalyvaudavome tarptautiniuose čempionatuose aerodinaminiuose tuneliuose – Lenkijoje, keletą kartų Anglijoje. Tiesa, vėliau dėl įvairių gyvenimiškų aplinkybių mūsų komanda iširo.
Įprastiniai mano šuoliai yra ant pilvo, bet, dabar neturiu savo komandos, tad po truputį mokausi kitų šuolio technikų – laisvojo stiliaus. Aišku, galėčiau tiesiog džiaugtis tuo, kad nuvažiuoju į aerodromą, iššoku su parašiutu ir leidžiuosi, ir nebekelti sau tikslų. Bet čia reiktų pakeisti savo mąstymą, manau, tai padėtų ir gyvenime, nes esu rezultatų žmogus, nors jau verčiu save mėgautis ir procesu (šypsosi).
– Užsiminėte apie aerodinaminį tunelį – koks skirtumas skraidyti jame ir šokti su parašiutu?
– Šuolis parašiutu susideda iš dviejų dalių: laisvo kritimo ir pilotavimo. Turi saugiai nusileisti, niekam nesutrukdyti, nesusilaužyti savo kojų ir laikytis drop zonos (aerodromo – aut.) taisyklių.
Tunelyje pilotavimo nėra, jame – tik imitacija laisvo kritimo, bet skirtumas yra. Kai krenti ore, tai krenti, o tunelyje oras tave kelia. Ten oro srautas šiek tiek tankesnis, todėl, pavyzdžiui, sunkiau žemiau laikyti rankas. Judesiams, pasisukimams gali naudoti rankas, kojas arba tiesiog įtempti tam tikras kūno vietas, kažkurią pusę.
Ore sunkiausia, kad dažniausiai neturi orientyro – iškritai iš lėktuvo ir krenti. O tunelyje visada yra orientyras – sienos.
Ore sunkiausia, kad dažniausiai neturi orientyro – iškritai iš lėktuvo ir krenti, nėra šalia medžių ar pastatų, nebent koks debesis, bet negali suprasti, ar prie jo artėji, ar leidiesi šonu. O tunelyje visada yra orientyras – sienos. Taip tu išmoksti būti vietoje ir suktis vietoje.
– Žmogus, kuris niekada nėra leidęsis parašiutu, gali savo jėgas išbandyti tame tunelyje, ar tai per sudėtinga?
– Gali. Tų tunelių yra įvairių: pavyzdžiui, Siguldoje yra tunelis, kuriame – tik vienas variklis. Jis nėra tinkamas mums treniruotis, nes oras pučiamas tik centre. Kituose tuneliuose būna keturi varikliai, oro srautas – tolygus. Mano vaikas (9 metų) šią vasarą pabandė paskraidyti tame Siguldos tunelyje, jį laikė instruktorius ir jis ten per dvi minutes bandė ištiesti kojas, kažką padaryti. Iš šono tai atrodo labai lengva, bet, patikėkit, taip nėra, nes, kai būni tunelyje, iš pradžių net nejauti savo kojų.
Aš pati po valandos treniruotės labai pavargdavau. Skraidant jame dirba visai kiti raumenys, atsimenu, po pirmųjų treniruočių aš tiesiog išsiridendavau rytais iš lovos, ropodavau iki vonios ir vis tiek negalėdavau išspausti dantų pastos tūtelės (juokiasi).
– Fizinis pasirengimas, kaip ir visur sporte, čia tikriausiai irgi reikalingas? Jūs sportuojate?
– Faktas, kad geras fizinis pasirengimas duoda labai daug, ir tie, kurie labai rimtai užsiima šuoliais parašiutu, tikrai labai daug sportuoja. Aš tiesiog lankau sporto klubą, bet nesu ir niekada nebuvau sportininkė, apskritai nesu sportiška, ir, kai visas dienas sėdi ofise, o paskui staiga reikia važiuoti į kokią komandinę treniruotę, tai pasijaučia. Nors pagal savo kvalifikacijas ir dalyvautas varžybas, jau vadinčiausi sporto meistre (juokiasi).
Aš apskritai renkuosi sportą, kur gravitacija viską padaro už mane, todėl žiemą „krentu“ nuo kalnų su snieglente, o vasarą krentu iš lėktuvo su parašiutu. Jei reikėtų į kalną lipti – čia jau ne man (šypsosi).
– Kaip į parašiutizmą žiūri artimieji, ar nesulaukiate raginimų nustoti tai daryti?
– Paauglystėje mama buvo labai nepatenkinta, kad abu su tėčiu tuo užsiimame, aišku, dėl rizikos. Bet per tiek metų jau priprato, nebekomentuoja. Tėtis visada palaikė, ir dabar vis paskatina kur nors sudalyvauti.
Dabartinis draugas mano gyvenime atsirado kaip tik tuo laikotarpiu, kai šokinėjimą buvau sustabdžiusi. Jis žinojo, kad tuo užsiimu, bet, kai realiai susirinkau šmutkes ir išvažiavau į aerodromą, jam buvo daug streso. Bet po kelių tokių kartų pasakė: kai supratau, kad tau nuvažiuoti į aerodromą yra tas pats, kaip man nueiti į salę, kad tai yra tiesiog sportinė treniruotė, aš atsipalaidavau.
– Ką patartumėte žmogui, kuris gal norėtų pamėginti šuolį parašiutu, bet nedrįsta, baiminasi?
– Aš manau, kad jei žmogus nenori, nereikia savęs versti. Nėra tokių privalomų dalykų, kad kiekvienas žmogus turi viską gyvenime išbandyti. Aš bandžiau nardyti, bet mane apima panika. Tada nutariau, kad nebūtinai turiu ir čia pasiekti rezultatų, lipti per save, kad sau ką nors įrodyčiau.
Bet, jei žmogus tikrai nori, tik bijo, kad neiššoks – tai tikrai iššoks, dabar tai galima daryti su instruktoriais, šokti iškart iš aukštai, patirti tą laisvą kritimą, instruktorius prisiima visą atsakomybę, tad šokančiam su juo tereikia šypsotis į kamerą. Ir, jei vis apie tai pasvarstote, bet atidedate vėlesniam laikui, tai turėkite minty, kad bėgant metams vis sunkiau palikti savo komforto zoną. O, kai padarai ką nors tokio, jauti, kad gyveni, gali save pagirti, savimi didžiuotis ir tikrai bus ką prisiminti!
– Ačiū už pokalbį ir tebūnie visi šuoliai sėkmingi!
