„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

E.Jakilaitis – apie iniciatyvą „Stiprūs kartu“: sprendėme įvairiausias problemas – nuo sugedusio televizoriaus iki nesumokėtų komunalinių

„Man labai greitai praėjo metai. Žaibiškai prabėgo. Nepasakysiu, kad viskas buvo kaip vakar, bet tikrai atrodo, kad ir ne prieš metus“, – sako žurnalistas ir visuomenininkas Edmundas Jakilaitis.
Edmundas Jakilaitis
Edmundas Jakilaitis / Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr.

„Apsisuko metų ratas. Šiandien „Stiprūs kartu“ savanorių koordinavimo centras sustabdė savo veiklą. Pastarosiomis dienomis pagalbos poreikis žymiai sumažėjo. Tiesa, savanoriai, kuriems priskirtas konkretus senolis ar kitas pagalbos prašantis, tęsia savo veiklą ir rūpinasi žmonėmis.

Beveik 8000 pasiekęs užsiregistravusių savanorių skaičius turi didelę prasmę. Tai parodė, kad Lietuvoje yra tūkstančiai herojų, kurie savo noru pasiryžę aukoti laiką ir pastangas vardan Lietuvos žmonių.

Esame be galo dėkingi ir visiems mūsų bendražygiams – šauliams, skautams, savanoriams, partneriams bei organizacijoms, kurių yra daugybė“, – šią savaitę socialiniame tinkle rašė E.Jakilaitis.

Nacionalinis savanorių pagalbos koordinavimo centras „Stiprūs kartu“ – Lietuvos Šaulių sąjungos Pelėdų būrio iniciatyva, įgyvendinta kartu su Lietuvos skautija ir kitais partneriais.

Beje, sutapimas – pagalbos prašymų sulaukta beveik tiek pat, kiek savanorių prie iniciatyvos prisidėjo – įvykdyta 7914 pagalbos prašymų, o prie iniciatyvos „Stiprūs kartu“ prisidėjo 7734 savanoriai.

– Edmundai, kaip viskas prasidėjo? Nuo kokio žodžio, minties?

– Pati pradžia – labai spontaniška. Buvo pirmoji diena, kai Lietuvoje paskelbtas karantinas, ir bendras jausmas, kad kažką turime daryti. Bet ką tiksliai – nežinojome.

Susirinkome visi ir nutarėme prisidėti tuo, kuo galime lengviausiai. Pasiūlėme Vyriausybei pagalbą informuojant visuomenę, suteikiant tam tikras žinias apie karantiną, apie raginimą likti namuose. Taip pradėjome informacinę kampaniją „Lieku namuose“.

Po to galvojome toliau, ką daryti ir tą patį vakarą – pirmą karantino dieną – pagalvojome, kad yra problema: daugelis vyresnių žmonių Lietuvoje gali būti vieniši, jų vaikai ar artimieji nutolę, kituose rajonuose, o eiti į parduotuves jiems nerekomenduojama. Tada pagalvojome, kad Lietuvoje yra daug jaunesnio amžiaus žmonių, kurie prie visuomenės saugumo galėtų prisidėti tokiu būdu, – suteiktų elementarias paslaugas tiems, kuriems jų reikia. Visų pirma, ligotiems žmonėms, turintiems įvairių lėtinių ligų – jiems patiems nevertėtų eiti į parduotuves pirkti maisto ar į vaistines – vaistų.

Toks ir buvo mūsų pirmas vakaras šaulių būryje. Tą patį vakarą užkūrėme visą procesą. Sukūrėme interneto svetainę, gavome trumpuosius telefonų numerius, sukūrėme visą algoritmą, kaip tai turėtų veikti.

Tuo metu buvo atšaukti visi renginiai, tad mano bičiulio Jogailos Morkūno renginių organizavimo įmonės „Pirmoji kava“ darbuotojai tikrai neturėjo per daug darbo, o Jogaila irgi sutiko jungtis prie mūsų iniciatyvos. Jo darbuotojai buvo pirmieji, kurie, kartu su šauliais, sėdo prie telefono linijų. Iniciatyva startavo praėjus kiek daugiau nei parai nuo to laiko, kai buvo sumanyta.

Tas kelias valandas atrodė, mes čia užkūrėm daiktą, kurio nesugebėsime suvaldyti.

Pirmadienį vakare mes tai sugalvojome, o trečiadienį jau savanoriai važinėjo po Lietuvą ir padėjo žmonėms apsipirkti.

Žinoma, reikėjo padaryti ir daugybę formalių dalykų: parengti savanorio anketą, saugumo instrukcijas (kaip turi savanoriai elgtis, kaip perduoti maistą, kaip bekontakčiu būdu paimti pinigus), reikėjo sukurti ir tam tikrą sistemą, kad nebūtų piktnaudžiaujama. Pavyzdžiui, kad kas nors, apsimetęs „Stiprūs kartu“ savanoriu, nebandytų iš žmonių vilioti pinigų už neegzistuojančius pirkinius.

Nežinau, kam galim dėkoti – likimui ar laimei, ar tiesiog gerai sukūrėme sistemą jau pačią pirmą dieną. Ji iš esmės ir nebuvo tobulinama visus metus.

Buvo daugybė dalykų, kurie nepatenka į kasdienybę, kurie iškrenta iš tos rutinos. Pavyzdžiui, gyvūnų vedžiojimas ar neveikiančių buitinių prietaisų pakeitimas. Visokių dalykų. Tai, ką savanoriai darė, netelpa į paprastą apibrėžimą maisto ir vaistų. Jie daug ką darė.

– Jūsų pasakojimas apie „Stiprūs kartu“ pradžią telpa į keletą sakinių. Tačiau sukurti visą sistemą per tokį trumpą laiką yra didelis darbas.

– Taip, bet tai ir yra mūsų, kaip šaulių, jėga – vienu metu prie proceso gali stoti daug žmonių. Vienas geriausiai supranta komunikacijos planavimą, kitas gali filmuoti ir gaminti klipus, trečias programuoja, ketvirtas kuria dizainą, kitas organizuoja trumpuosius numerius ir taip toliau.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Edmundas Jakilaitis
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Edmundas Jakilaitis

Kai veikia daug savarankiškų žmonių, kurie turi įvairias kompetencijas, viskas susijungia ir per labai trumpą laiko tarpą galima padaryti labai daug darbų. Čia ir yra Šaulių sąjungos pagrindinis privalumas – tai yra organizacija, kuri vienija įvairiausių sričių profesionalus.

Ir niekas nieko neprašo mainais, visi daro neatlygintinai. Niekas nebūtų tiek padaręs, jei už tai būtų mokama – tai man buvo vienas iš pandemijos atradimų. Žmonės iš idėjos padaro dažnai geriau ir daugiau, nei tai būtų jų kasdienė profesinė veikla.

– Kai pradėjot „Stiprūs kartu“, nežinojot, koks bus realus pagalbos poreikis, kiek žmonių kreipsis. Nežinojot ir to, kiek savanorių prie iniciatyvos prisijungs. Nebuvo nerimo, kad tiesiog skaičiai nesusieis? Tai yra, kad pagalbos prašančių bus daugiau, nei galinčių ją suteikti?

– Buvo. Baisiausia buvo pirmas kelias valandas, kai LRT radijas pradėjo transliuoti klipus ir įjungėme telefono linijas.

Iniciatyva buvo sugalvota pirmadienį, antradienį klipas jau buvo eteryje. Centras pradėjo darbą trečiadienį, 9 valandą ryto. Tik įjungėme (telefonus), iš karto visi jie pradėjo skambėt. O savanoriai dar tik ėmė registruotis. Tad tas kelias valandas atrodė, mes čia užkūrėm daiktą, kurio nesugebėsime suvaldyti.

Bet, tiesą sakant, viskas vyko gana sklandžiai. Vieni priiminėjo skambučius ir duomenis suvesdavo į duomenų bazę, kiti jau sėdėjo prie duomenų bazės, ieškodami savanorių. Viskas automatizuota: žmogus tik užpildo anketą – ir jo duomenys iš karto patenka į duomenų bazę.

Tada per keletą dienų pasidarėme tokį virtualų Lietuvos žemėlapį, kur galėjome matyti, kiek žmonių yra miestuose, miesteliuose, kurie aktyvuoti, kurie dar be darbo. Penktadienį jau buvom atidirbę iki galo sistemą.

O pirmos dienos iš tiesų buvo tokios, kad tai vieno, tai kito buvome neapmąstę. Buvo, kad ir trečią valandą ryto žmonės susirašinėjo apie tai, kas neveikia. Ketvirtą ryto dar kažkas neveikė, o 9 valandą ryto reikėjo startuoti. Bet kažkaip spėjom.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Renginio akimirka
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Renginio akimirka

– Kaip atsirado pavadinimas „Stiprūs kartu“?

– Tai buvo vieno iš mūsų būrio kolegos pasiūlymas. Tiesą sakant, turėjome daug įvairių pasiūlymų, bet „Stiprūs kartu“, man atrodo, geriausiai atspindi reikalo esmę – kad po vieną nelabai ką ir padarysi. Reikia, kad visi vienas kitam padėtų. Stiprūs kartu. Apie tai ir buvo iniciatyva.

– Atsiliepti į skambučius teko ir jums pačiam. Kokios buvo situacijos, kurios įsiminė?

– Aš tiesiogiai prie telefono linijos per visą šį laiką esu dirbęs kokias 5–7 dienas. Mano patirtis nėra pati didžiausia, nes labiau norėjau matyti visą procesą. Darbas tiesiogiai (prie telefonų) buvo dėl to, kad tu pats geriau suprastum poreikius.

Pirmas dalykas, kas kas įsiminė, jog žmonės netiki. Netiki, kad taip būna. Gyvenu aš Radviliškio rajone, kažkur šalia miesto. Ir tikrai atvažiuos žmogus, nupirkęs tai, ko man reikia, jis dėl to važiuos keliolika kilometrų, paliks maisto produktus, ir tai nieko nekainuoja? –Taip, ponia, tai nieko nekainuoja.

Dažnas po to pradeda verkti, dažniausiai – vyresnio amžiaus žmogus, kuris matęs ir gerų, ir blogų laikų. Jis turi vienokį ar kitokį įsivaizdavimą apie žmones, kurie jį supa.

Žmonės negali patikėti, kad tai vyksta. Toks pirmasis įspūdis.

Tačiau išgirdus, kad nepažįstamas žmogus dėl nepažįstamo žmogaus gali nuvažiuoti, nupirkti maisto produktų, skirti savo laiką, atvežti ir viską perduoti, o užtenka tik ačiū, ašarų būdavo. Ir padėkos žodžių daugybė. Žmonės negali patikėti, kad tai vyksta. Toks pirmasis įspūdis.

Buvo ir specifinių situacijų. Pavyzdžiui, kai reikia nuvažiuoti specialių vaistų iš vieno Lietuvos galo į kitą. Arba reikia kažkokius daiktus nuvežti ligoninėje gulinčiam žmogui.

Reikia gyvūną išvesti, surasti meistrą sugedus televizoriui. Mes suprantame, kad jei vienišam žmogui sugedo televizorius ir jis nebus sutaisytas – toks žmogus dar labiau jausis vienišas.

– Esate pasakojęs, kad viena moteris norėjo paaukoti bažnyčiai. Tada savanoris paėmė iš jos vokelį bei perdavė dvasininkams, kita moteris norėjo priimti sakramentą, tad savanoriai jai atvežė Kristaus Kūno.

– Taip, ir negalėjo nueiti į bažnyčią. Susitarėm su klebonu, klebonas pašventino, davė šv. Komuniją, kurią savanoris nuvežė. Ir tai moteriai dėl to geriau – jai pandemija lengvesnė.

– Ši istorija puikiai iliustruoja, kad žmogaus poreikiai tikrai didesni, nei tik maistas.

– Žinoma, absoliučiai taip. Buvo ir tokių, kurie sakė: aš jau viską perskaičiau, visas knygas, ir jau po kelis kartus. Ką man daryti? Surandam knygų, atvežame, kad žmogus turėtų ką veikti. Manau, kad mūsų skambučių centro vadovė papasakotų šimtus įvairiausių atvejų.

– Teko bendrauti ir su ministerijom, savivaldybėm. Ar sklandus buvo bendravimas?

– Geriausiai susitaria visuomenininkai su visuomenininkais – toks mano įspūdis. Nors mes šioje veikloje esame naujokai, bet jeigu tu bendrauji su Raudonuoju Kryžiumi, „Caritu“, maltiečiais, „Gelbėkit vaikus“ ar su „Maisto banku“ – paprastai susikalbi iš pusės sakinio. Kalbant apie kai kurias institucijas, taip, užtrunka laiko.

Kai kurie vyresnio amžiaus žmonės nerimauja, nes jie nemėgsta būti skolingi, nemoka naudotis interneto banku ir yra nepratę nesumokėti už komunalines paslaugas. Jiems stresas, nes dar nesumokėjo už elektrą, o buvo įpratę mokėti tik fiziškai nueinat. Buvo ir tokių klausimų, kuriuos spręsdavom.

Arba dėl seniūnijos, savivaldybės teikiamų paslaugų, kai žmonėms reikia patekti į kokį nors sąrašą, registrą ar panašiai. Jei jau žmogus paskambino mums ir jam reikia ne maisto ir ne vaistų, o kažko specifinio, nesvarbu – tai savanoriui užtrunka penkis ar dešimt skambučių – bet tą problemą reikia išspręsti.

Tą darydavo koordinavimo centre esantys savanoriai. Jie skambindavo iš vieno valdininko kitam, iš vienos institucijos kitai. Tol, kol to konkretaus žmogaus problema būdavo išspręsta. Tai taip pat užtrunka laiko.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Karantinas Lietuvoje
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Karantinas Lietuvoje

– Šią savaitę feisbuke parašėte, kad iniciatyva „Stiprūs kartu“ stabdo veiklą, nes pagalbos poreikis sumažėjo. Kokia emocija jus patį apėmė, rašant šį tekstą? Kokie buvo tie metai?

– Man labai greitai praėjo laikas. Žaibiškai prabėgo. Tai buvo labai intensyvus laikas. Juk be visuomeninių dalykų mes turime ir savo profesines veiklas. Aš pats dirbu prodiuseriu, kuriu laidas, tad tie dalykai niekur nedingo, o visos šios veiklos buvo šalia. Man tai turbūt buvo patys intensyviausi metai.

– Neseniai viešoje erdvėje išsakyta kritika jūsų kurtai viešinimo kompanijai „Petys už laisvę“. Kaip priėmėte kritiką? Suerzino?

– Ne, nė kiek. Aš ir tada sakiau, ir dabar galiu pasakyti: žinoma, kad galima padaryti geriau. Aišku, kad Lietuvoje yra daugybė žmonių, kurie padarytų geresnius ar kitokius dalykus. Bet mes darėm, padarėm, niekam tai nekainavo. Kol valstybės viešųjų pirkimų sistema užsikurs, kol viskas įvyks – tam buvo dvi alternatyvos. Viena iš jų – eteryje tyla, kita – ne tyla.

Turbūt sunku suskaičiuoti, bet per visą šią pandemiją „Stiprūs kartu“ ir mūsų šaulių būrys sukūrėm arti 50 įvairiausių klipų. Tai klipai, kurie ir dabar sukasi eteryje. Tarp jų – vieningo pagalbos numerio klipas, „Vaikų pagalbos“ linijos ir kiti. Be to, sukūrėme įvairios metodinės medžiagos, videofilmukų, kaip teisingai užsidėti kaukę, pirštines ir panašiai. Supratome, kad to žmonės nežino, ir reikia daryti – tą ir darėm. Tarp mūsų kurtų klipų buvo ir trijų prezidentų kreipimasis į Lietuvos žmones, ir tai tikrai turėjo poveikį.

Jei kažkas kritikuoja, tai jų šventa teisė. Mes nesakome, kad esame genialūs. Tik tiek, kad mes tiesiog darome.

Ačiū Dievui, kad kritikuoja, juk čia ir yra visa esmė. Vienas iš dalykų, dėl ko darome – kad kiekvienas galėtų laisvai išsakyti savo nuomonę ir kuo garsiau – tuo geriau. Tad viskas tvarkoje.

– Jūsų nuomone, jei per tuos metus nebūtų visuomeninių iniciatyvų – jūsų, Andriaus Tapino ir „Laisvės TV“, kitų – kokie būtų tie metai? Ar visuomeninės iniciatyvos prisidėjo suvaldant situaciją?

– Aš manau, kad be jų akivaizdžiai būtų sunkiau. Pradžioje mes matėme, kad trūksta ne vien medicininių priemonių, bet ir tam tikro dėmesio. Visi buvo labai pasimetę ir, tiesą sakant, aš nesu tikras, ar savivaldybių socialinės globos skyriai, seniūnijos būtų galėję be savanorių pagalbos teikti tas paslaugas.

Tikrai daugybė valstybės, savivaldybių tarnautojų darė tą patį – vežiojo maistą, rūpinosi.

Mes nebuvome tie, kurie konkuruotų su valstybe ar su valstybės paslaugomis, jos yra būtinos, reikalingos. Tikrai daugybė valstybės, savivaldybių tarnautojų darė tą patį – vežiojo maistą, rūpinosi.

Bet be tų tūkstančių savanorių – mūsų, „Carito“, maltiečių, Raudonojo Kryžiaus ir kitų – būtų gerokai sudėtingiau. Mes – „Stiprūs kartu“ – tik fiziškai turėjome patį didžiausią žmonių kiekį. Bet visi darė, ką galėjo.

Man atrodo, jeigu ne visuomeninės iniciatyvos, tai mirčių skaičius Lietuvoje tikrai būtų buvęs didesnis. Nes dauguma tų žmonių būtų ėję, rizikavę, susirgę, o atsižvelgiant į jų amžių – ir mirę. Tad savanoriai labai daug prisidėjo.

Dar reikia atsižvelgti į tai, kad žmonės Lietuvoje yra kuklūs, pagalbos prašymas kai kuriems yra tarsi paskutinė priemonė. Prisimenant ir viešus laiškus, pranešimus, kuriuos rašydavo mūsų savanoriai, pavyzdžiui, Aistė Stonytė. Ji rašė, kad močiutė dar turi ketvirtadalį kruopų pakuotėje ir sako, kad jai viskas gerai, bet jūs pas mano kaimynę nuvažiuokite, nes ji jau visai nieko neturi. O jai to likusio maisto užteks likusiai savaitei.

Žmonės yra tokie – jie kuklinasi skambinti, ir kai jau ryžtasi, tai jiems šis žingsnis yra svarbus – paprašyti pagalbos. O kai išgirsta, kad pas juos tikrai atvažiuoja, susikaupęs krūvis ir virsta nuoširdžiomis ašaromis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs