Haris Poteris įtraukė į paauglių literatūrą
Eglė neatrodo kaip trečią dešimtį bebaigianti moteris, veikiau kaip paauglė – liekna, auskaras nosyje, apsirengusi patogiais laisvalaikio drabužiais, vaizdingai ir greitai kalba, išraiškingai reaguoja.
Tačiau, skirtingai nei šiuolaikiniai paaugliai, ji daug skaito. Visada daug skaitė, ypač kai Lietuvoje atsirado knygos apie Harį Poterį. Eglė tuomet kaip tik buvo šio herojaus amžiaus, gal 11–12 metų. Nuo tada įklimpo į paauglių literatūros žanrą ir tikina niekada jo neišduosianti.
Esu visiška introvertė. Atsidūrusi būryje žmonių esu ta, kuri sėdi kampe ir viską stebi. Man patinka vienai būti namuose, vienai eiti į filmą.
Ji perskaitė kalnus užsienio autorių kūrinių paaugliams, o su lietuvių rašytojais turi atskirą santykį: „Skaitau juos „priverstine tvarka“, kad žinočiau, kas rašoma. Paauglių literatūra Lietuvoje dar tik skverbiasi kelią pas savo skaitytoją. Leidyklos žiūri skeptiškai, skaitytojai irgi nesidomi taip aktyviai. Visai kitokios pasaulinės tendencijos – čia paaugliams skirtos knygos itin vertinamos“, – aiškina Eglė, parašiusi ir išleidusi pirmąją knygą „Tarp gyvenimo ir vilties: tam, kuris supranta“, kuri skirta visiems, besidomintiems paauglių literatūra.
Knygą dedikavo nuo vėžio mirusiai mamai
Knygos siužetas: 16-metė Klėja gyvena mažame miestelyje. Ji yra Datinė – jau nuo ketverių metų žino datą, kada mirs, – bet kada iki 18-ojo gimtadienio. Ji neturi daug draugų, tačiau gyvena vienintele svajone – kad kas nors ją suprastų.
Ji pakviečiama į Niujorką, kur susitinka su ta pačia data sergančiais vaikais – Datiniais. Jie eina savanoriauti – padėti vaikams, kurie serga vėžiu bei kitomis sunkiomis ligomis, t. y. pakelti jų vilties lygį. Datiniai mėgina įrodyti tiems sunkiai sergantiems vaikams, kad jų padėtis geresnė, kad jų gyvenimas dar gali tęstis, skirtingai nei Datinių, kurie tiksliai žino, kada mirs. Jei vilties lygis padidėja, įmanoma išsikapstyti...
– Atrodai linksmas, bendraujantis žmogus, skleidžiantis pozityvią energiją. Iš kur knygoje mintys apie mirtį?
– Mano mama mirė nuo vėžio. Mačiau, kaip tai vyko, labai išgyvenau. Tuo metu buvau 22-ejų. Taigi tas mirties motyvas knygoje nėra svetimas. Aš ir knygą dedikavau mamai.
Ką norėjau savo kūriniu pasakyti? Kad mirtis nėra romantiška, o paaugliai, beje, dažnai taip galvoja. Iš tiesų mirtis yra siaubinga – tu netenki žmogaus. Todėl tie, kurie pažįsta mane, žino mano šeimos istoriją, tikrai atras paralelių, nes rašiau ne įsivaizduodama, o tai, ką išgyvenau, ką pajaučiau ir supratau.
Daugelis pažįstamų mano, kad esu aktyvi, ekspresyvi ir bendraujanti, bet iš tiesų esu visiška introvertė. Atsidūrusi būryje žmonių esu ta, kuri sėdi kampe ir viską stebi. Man patinka vienai būti namuose, vienai eiti į filmą. Turiu patirties sutelkti mintis, eiti į save, į žmogų, perprasti, kaip jis jaučiasi, būdamas vienas, nujausti, kada jis nepritampa.
Tai padėjo rašant knygą. Tačiau ji nėra liūdna, o vaizdinga, gana gili ir tikrai lengvai skaitoma – bent jau taip tvirtina tie, kurie ją skaitė. Aš su jais sutinku (šypsosi).
– Tavo sūneliui buvo aštuoni mėnesiai, kai ėmeisi rašyti knygą.
– Taip, nes jau buvo pradėjęs važiuoti stogas. Niekam nebus gerai, jei blogai jausiuosi ir būsiu nepatenkinta. Aš tą situaciją išsprendžiau kūrybiškai (šypsosi).
Nors pagimdžiusi maniau, kad tikrai norėsiu porą metų būti su vaiku, bet augindama jį supratau, kad nesu iš tų mamų, kurios žiūrėtų, kad tik vaikas pirštų neprisivertų. Man reikėjo saviraiškos, darbo. Jei aš esu laiminga, laimingas bus ir vaikas, ir vyras.
O laimė man yra rašymas. Ir nebūtinai knygų. Nemanau, kad meninį rašymą reikia „pririšti prie pinigų“ – tada jis nebedžiugins. Išleisti knygą kainuoja daug, o honoraras nėra didelis, palyginti su tuo, kiek įdedi darbo.
Knygą pradėjau rašyti prieš trejus metus, tačiau ją užbaigiau tik disciplinuotai rašydama, jau gimus pirmagimiui. Pati idėja gimė dar anksčiau – piligriminėje kelionėje Šv. Jokūbo (Camino de Santiago) keliu. Tačiau grįžus į Lietuvą žlugo visas sumanymas. Knyga „Tarp gyvenimo ir vilties: tam, kuris supranta“ niekuo neprimena pirminės idėjos, – patirtomis kūrybinėmis akimirkomis dalijasi Eglė.
Teisės studijas baigė, nes mėgsta užbaigti tai, ką pradėjusi
Kaip žlugo pirminė knygos idėja, taip žlugo ir aplinkinių noras Eglę matyti teisininke.
Studijuoti į Vilnių teisės mergina atvyko iš Utenos. Tačiau po studijų padirbo pusę metų teisinį darbą ir išėjo iš jo – pasijuto daranti ne tai, ką nori. Vėliau teko dirbti ir kitų administracinių darbų.
„Niekada nenorėjau būti teisininke. Tiesiog buvau toks vaikas – mokiausi dešimtukais, reikėjo kur nors stoti, tai ir padaviau pareiškimą. Esu iš tų, kurie pabaigia, ką pradėję, tad ir „variau“ iki galo“, – šypsosi diplomuota teisės magistrė.
– Kaip atėjo rašymas į tavo gyvenimą?
– Aš rašiau visada, tik nežinojau, kad rašymas yra mano likimas. Aš visada su pavydu skaitydavau apie aktorius, kurie pasakodavo, kad jau nuo šešerių metų amžiaus svajojo vaidinti kine.
Galvodavau: kaip čia jiems taip pasisekė iš karto rasti pašaukimą? O kodėl aš neturiu to, kas gali būti mano? Susitelkiau svarstydama, ką aš mėgstu ir kas man sekasi daryti, ir tada staiga nušvito: taigi aš visada rašiau!
– Tačiau teko paklaidžioti – pabaigti teisę.
– Kai esi iš mažo miestelio, kur mokslas reiškia tik teisę, ekonomiką ir mediciną, tai net negalvoji, kad kas nors kita gali būti tavo kompetencija, kuri taptų darbu, aistra ar hobiu.
O aš visą gyvenimą rašiau. Rašiau į mokyklos laikraščius, buvau tas vaikas, kuris skaito savo rašinius garsiai klasėje. Tekstai nuolat mane supo.
O kur dar studijų metais tradiciniai penktadieniai, kuomet su drauge už du litus nusipirkdavome „Šiaurės Atėnų“ laikraštėlį ir bėgdavome skaityti, prie Katedros gurkšnodamos kavą.
Rydavau tekstus ir galvodavau: „Kodėl aš čia negaliu parašyti? Juk galiu!“ Tai va, parašiau jiems kažkokį „nesąmoningą“ tekstą, bet atmetė. Tada nusiunčiau antrą – išspausdino. Tai ir buvo tas atspirties taškas, paskatinimas: galiu rašyti!
Rašytojos karjerą pradėjo nuo… meilės istorijų kūrimo
Nuo tada viskas ėjo kryptingai, nors ir lėtai. Eglė dirbo „Lietuvos geležinkelių“ dukterinėje įmonėje biurokratinį darbą ir rašė toliau.
Rašydavau keturis kartus per savaitę, skirdama tam keturias valandas. Būdavo, kad ir ašarota grįždavau namo, nes nieko neparašydavau.
Kol galėjo atsidėti tik rašymui, buvo smagus „žurnalinis etapas“, kaip sako Eglė, „rašiau už babkes“. Moteris paniro į žurnaluose skelbiamus konkursus, kurie kviečia rašyti meilės istorijas. Priklausomai nuo žurnalo, prizas – 100 litų ar kokios dovanos. Ji rašė visiems žurnalams: keitė elektroninio pašto adresus, savo vardą, kad tik nesuvoktų, jog tas pats žmogus vis parašo geriausią istoriją.
Mergina taip intensyviai sukosi, kad per porą mėnesių prisirinko pilnas spinteles įvairiausių kvepalų, kosmetikos. Ir užsidirbo pinigų, žinoma.
Užčiuopusi rašytojos talentą, tuo nepasitenkino – nusprendė, kad reikia patirties. Vienoje įmonėje atliko rašomąją praktiką, netgi tapo komunikacijos projektų vadove, vėliau įsidarbino kitame startuolyje, kur irgi dirbo su tekstais.
O galiausiai viską metė, susižvejojo privačių verslo klientų ir tapo laisvai samdoma darbuotoja, arba kaip kūrybiniai žmonės vadina, freelancere.
Moko kitus kūrybinio rašymo
Kai tik Eglė nusprendė, kad savo gyvenimą ir veiklą sies su rašymu, viskas ėmė vystytis natūraliai. Rašė tekstus klientams, siūlė žurnalistės paslaugas redakcijoms. Lygiai prieš metus sukūrė tinklaraštį apie rašymą (Ne)rašyk. Kai tinklaraščio sekėjai pradėjo nuolat rašyti ir prašyti kursų, ji juos pradėjo rengti. Pirmieji įvyko gruodžio mėnesį. Ar pati įvardytų, kodėl viskas vyko taip sklandžiai?
„Pagaliau suradau, kas mane „veža“. Svarbiausia buvo nepamiršti, ko aš noriu, ir, regis, man pavyko su tuo susitvarkyti.
Pati esu dalyvavusi visuose įmanomuose kūrybinio rašymo kursuose Lietuvoje, vis kalbėdavau žmonėms, kaip smagu rašyti. Ir vieną nemigos naktį tiesiog sugalvojau sukurti tinklaraštį – pasidalyti su kitais tuo, ką pati žinau, ką atradau. Maniau, o gal ir dar kam nors bus įdomu.
Ir štai dabar feisbuko puslapis (Ne)rašyk turi 3 tūkstančius sekėjų!“ – džiaugiasi Eglė.
– Kursai sėkmingi ir populiarūs, Knygų mugėje debiutuoji su pirmąja savo knyga. Kaip jautiesi?
– Žiauriai gerai! Pagaliau esu ta, kuo visada norėjau būti. Žiauriai žiauriai norėjau!
O dėl kursų – vienas gražiausių dalykų man yra matyti vienoje vietoje vienu metu gimstančių 15–20 istorijų. O paskui jas skaitai, ir užlieja begalinis malonumas, kad tu paskatinai juos tai padaryti. Tai yra nerealu!
– Kuo tavieji kursai skiriasi nuo kitų?
Moteris paniro į žurnaluose skelbiamus konkursus, kurie kviečia rašyti meilės istorijas. Priklausomai nuo žurnalo, prizas – 100 litų ar kokios dovanos.
– Man norėjosi, kad būtų efektas ir nauda, o ne tik tai, kad atėjęs žmogus jaustųsi užmotyvuotas kelioms dienoms, organizatorius pasiimtų pinigus, ir viskas.
Kūrybinis rašymas daugeliui atrodo kaip koks pseudoužsiėmimas. Anaiptol. Tai rimtas mokslas, kuris pasako, kaip turi atrodyti veikėjas, kad jis būtų įtikinamas, kaip turi klostytis aplinkybės, kaip vystyti siužetą, kad jis maksimaliai atspindėtų tai, ką autorius nori papasakoti.
Rašymas nėra įkvėpimo gaudymas, nors daugeliui žmonių, kurie nėra su juo susidūrę, gali taip atrodyti. Romantikos čia nėra. Rašymas yra nuolatinis darbas.
Sėkmės formulė: nori ką nors nuveikti – susimokėk
– Negražiai skamba, bet kaip priversti žmogų ar pačiam prisiversti rašyti, jeigu jau sutariame, kad ne įkvėpimas duoda rezultatų, o nuolatinis darbas ir disciplina?
– Teko atrasti formulę – paprašyti už tai susimokėti. Taip, skamba žiauriai ir basiai, tačiau pati knygą parašiau tik todėl, kad „nusipirkau“ auklę. Aš žinodavau, kad ji ateina tokią valandą, bus keturias valandas su vaiku, taigi aš negaliu šūdeliauti, privalau tą laiką skirti rašymui. Kartais rašydavau namie, kartais eidavau į miestą, į kavinę.
Rašydavau keturis kartus per savaitę, skirdama tam keturias valandas. Būdavo, kad ir ašarota grįždavau namo, nes nieko neparašydavau. Niekada nenuėjau nei pagulėti, nei pavalgyti, nei pasilepinti grožio ritualais. Visą laiką rašiau.
Aš neradau nieko efektyvesnio už užmokestį, kuris paskatintų įvertinti laiką ir susitelkti darbui. Taip, mes gailime savo pinigų, bet jeigu to reikia, kad prisiverstume rašyti, tai tegu jie išeina iš kišenės.
– Tik savidisciplina ir gali padėti parašyti?
– Taip, o kaipgi kitaip? Visi sako, kad neturi laiko, bet tai netiesa. Vadinasi, jį skiria kam nors kitam: naršo internete, žiūri televizorių. Jei nori rašyti, turėsi ką nors paaukoti – kito kelio nėra.
– Feisbuke pasidalinai tokiomis mintimis: „Galiu visiškai nuoširdžiai pasakyti, kad mano svajonė visgi niekada nebuvo išleisti knygą. Mano svajonė buvo ją parašyti.“ Koks jausmas buvo paliesti knygą?
– Labai geras! Tas knygos gimimo, euforijos jausmas buvo išgyventas liepos mėnesį, kai gulėdama pievoje padėjau paskutinį rankraščio tašką. Taigi laimės būseną išgyvenau, kai knygą parašiau, o ne tada, kai ją pamačiau knygynuose.
Suvokimas, kad parašiau knygą, buvo pats nuostabiausias. Nes trumpus tekstus rašyti mokėjau, bet ilgus… Niekada ir netikėjau, kad galiu parašyti knygą. O, pasirodo, galiu (šypsosi).
– Kokio likimo linki savo knygai?
– Labai noriu, kad mano knygą skaitytų, tačiau ne bet kas, o tie, kuriems ši tema yra įdomi, kurie domisi paauglių literatūra. Ši knyga neskirta tam, kad priverstum neskaitantį paauglį skaityti – tai neįmanoma.
O kokią save paauglystėje prisimena Eglė? „Būti paaugle man tikrai buvo nelengva. Bet prisimenu kuo šviesiausiai, nes tai buvo maksimaliai aktyvus laikotarpis, su daugybe būrelių ir veiklų, su pakilimais ir nuosmukiais“, – pamena moteris.
Net ir ūgtelėjusi savo aktyvumo ji neprislopino – įtraukė „Big Brothers Big Sisters“ programa. Eglė turėjo globotinę paauglę, kuriai dabar 19 metų, tačiau su kuria ir iki šiol bendrauja.
Kuo traukia paauglių literatūra? „Knygas žmonės skaito, norėdami patirti ir išgyventi emocijas, o paauglių literatūroje, mano manymu, jos išgyvenamos stipriausiai. Nemėgstu skaityti knygų, kurių nepajaučiu.
Čia visko tiek daug! Viskas aštru, kategoriška, iki dugno, paauglys giliai ir visa esybe išgyvena „juoda-balta“, „gerai-blogai“ kraštutinumus, o suaugusiems rūpi visi tie pilki atspalviai“, – šypteli debiutuojanti rašytoja.
