„Neduok Dieve, man kas nors įrengtų miegamajam kamerą vien todėl, kad norėtų sužinoti, kada aš einu gulti ar ką aš darau. Absurdas“, – sako Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.
Visi minėti pavyzdžiai yra ne dešimtmečio senumo. Jie – dabartinio laikmečio. Ir nors kartais atrodo, kad į vaiko teises, jo garbę ir orumą atsigręžiama vis labiau, tačiau tokie nutinkantys atvejai verčia stebėtis.
15min GYVENIMO pokalbis su trečiąją kadenciją pradėjusia Vaiko teisių kontroliere E.Žiobiene – apie vaikų teises ir pareigas, darbo kasdienybę bei pokytį. Tą, kuris jau yra, ir tą, kurio dar laukiama.
– Skaitant jūsų veiklos ataskaitą į akis krinta tai, kad daugiausia skundų sulaukiama dėl Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos darbo. Ar tai nėra paradoksas: skundžiamasi tarnyba, kuri turėtų ginti vaiko interesus?
– Dažnai dėl to klausimo aiškinamės. Į mūsų įstaigą dažniausia kreipiasi ne dėl mamos ir tėčio veiksmų, tačiau dėl institucijų veiklos. Tad akivaizdu, kada klausimą nagrinėja vaiko teisių skyrius ar centrinė institucija, o žmogus yra nepatenkintas – jis kreipiasi į mus. Todėl tų skundų dėl Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ir yra.
– Kokias šios institucijos problemas jūs matot?
– Dabar šiek tiek atsargiai apie tai kalbu, nes yra nauja vadovė. Bet girdėjau šios sistemos kritikus, išsakomas mintis, kad ši institucija yra tik baudžianti.
Labai neramu, nes norėtųsi, kad Vaiko teisių ir įvaikinimo tarnyba būtų ta institucija, į kurią žmonės galėtų kreiptis, kai jiems kyla vienokių ar kitokių rūpesčių, klausimų. Todėl norėtųsi, kad institucija labai sustiprėtų būtent šioje srityje. Kol kas akivaizdu, kad pranešimų apie pažeidimus yra, ir nemažai.
Paėmimų tikrai smarkiai sumažėjo. Valstybė labiau žengia į paslaugų sektorių.
– Beje, viešoje erdvėje gerokai sumažėjo pasakojimų apie tai, kad iš šeimos buvo paimti vaikai.
– Pirmas dalykas, Vaiko teisių pagrindų įstatymo paskutinė reakcija yra labai kompromisinė. Esame pridėję daug pagalvių. Pagalvių ta prasme, kad kuo daugiau teiktume paslaugų, kuo ilgiau išsaugotume vaikui šeimą. Kitaip sakant, paslaugomis remti vaiką ir šeimą, kad jis gyventų savo šeimoje.
Paėmimų tikrai smarkiai sumažėjo. Valstybė labiau žengia į paslaugų sektorių. Tik kiekvienu atveju labai reikia žiūrėti ir vertinti, ar šeima priima tas paslaugas, ar ji linkusi keistis.
Nežinau, kartais gal net neverta šeimai skirti dešimt ar daugiau metų socialinio darbo, jeigu šeima nekeičia nei gyvenimo būdo, nei supratimo arba didelių priklausomybių ir nesiruošia to daryti? Tokiais atvejais daug abejonių. Kažin ar vaikui tai nėra meškos paslauga. Visais atvejais yra individualu.
– Kokius uždavinius pati sau išsikėlėte?
– Natūralu, kad uždavinius sau išsikeli, bet taip pat natūralu, kad daug ką padiktuoja skundai. Pagal tai, kokius skundus turime, ir planas keičiasi.
Matau, kad labai daug pastangų reikia skirti tam, kad įstatymai, kurie yra priimti, būtų įgyvendinami. Kad paslaugomis, kurias valstybė yra numačiusi įstatymais, būtų galima realiai pasinaudoti, jas gauti. Kalbėdama apie paslaugas turiu mintyse visiškai visas: sveikata, švietimas, pagalba ar paslaugos šeimai, susidūrus su vienokiomis ar kitokiomis problemomis.
– Tarp savo prioritetų įvardijate psichiatrines, psichologines ekspertizes. Kodėl tai atsidūrė jūsų dėmesio centre?
– Tai pasikartojantys dalykai. Pirmiausia esame susidūrę su baudžiamosiomis bylomis – kada yra smurto byla, tėvai kaltinami smurtu. Jei tai yra fizinis smurtas, gali būti atliekama fizinė ekspertizė. Paskui kyla klausimas dėl pasitikėjimo vaiku, ar galima juo pasitikėti, dėl vaiko brandumo. Tam reikalinga vaiko psichologinė-psichiatrinė ekspertizė.
Tie tyrimai trunka labai ilgai, vaikas laukia nuo 3 iki 6 mėnesių eilėje. Tada įvyksta ekspertizė ir po to vos ne porą mėnesių trunka, kol surašomas ekspertizės aktas.
Tai jautrios bylos. Ar tai būtų seksualinės prievartos byla, ar fizinio smurto, patirto iš tėvų. Dėl to, kad tiek laiko reikia laukti ekspertizės, yra baudžiami vaikai, o ne tėvai. Vaikas yra paimtas iš šeimos ir neaišku, kuo baigsis smurto byla. Galbūt niekuo? Galbūt smurto nebuvo? Bet vien dėl to, kad psichiatrinė psichologinė ekspertizė trunka labai ilgai – ir pats tyrimas trunka labai ilgai. Vaiko gyvenime tai bereikalingi dalykai, kurie dar labiau traumuoja vaiką.
