Kiekvienas esame „nuskriaudę“
Kas dabar negyvena nuolatiniame bėgime ir lėkime. Gyvenimas įdomus, nuolat teikianti iššūkių, įvairovių, be atvangos stebinantis, tačiau kartais reikalaujantis bent mažyčio stabtelėjimo. Tokių stabtelėjimų E.Kernagytė stengiasi suplanuoti kuo daugiau ir paskirti juos pokalbiui, kavos puodeliui ar pietums su artimais žmonėmis.
„Manau, kiekvienas susimąsto, kad laiko pokalbiui vis pritrūksta. Juk visi dabar nuolat skubame ir skubame. Aš labai stengiuosi planuoti dienas taip, kad turėčiau kada pasikalbėti su pačiais artimiausiais žmonėmis. Aišku, turiu pripažinti, kad vis dėlto ne kiekvienam, net labai laukiamam ir norimam, pokalbiui pavyksta rasti laiko. Šiuo klausimu labai svarbūs tampa prioritetai. Nuvažiuoti su mama papietauti ir ramiai pasišnekučiuoti visada turiu rasti laiko“, – tikino laidų vedėja.
Nuvažiuoti su mama papietauti ir ramiai pasišnekučiuoti visada turiu rasti laiko.
Šiuolaikinis gyvenimas, pasak pašnekovės, galbūt labiau „nugnybia“ laiko nuo kai kurių senų ir labai gerų bičiulių. „Neabejoju, kad visi turime tokių žmonių, kuriuos galbūt esame šiek tiek „nuskriaudę“, palikę ilgesnį laiką be pokalbio. Aš nenorėčiau tų žmonių įvardyti, bet labai gerai žinau, kam seniai neskyriau laiko, o tai padaryti ir norėčiau, ir reikėtų. Žmonių, kuriems esame lyg „skolingi“ pokalbį, turime tikrai kiekvienas, o tai reiškia, kad turime dar geriau planuoti savo laiką“, – svarstė moteris.
Pokalbiai su vaikais – nuo skruzdės iki kosmoso
Įvardyti, kam laiko niekada negaili, Eglei tikrai nesunku – du sūnūs. Moteris atvirauja, kad su atžalomis stengiasi kalbėtis kaip su suaugusiais, kaip lygus su lygiu, todėl kokių nors tabu temų nėra. Jei vaikai nori kalbėtis viena ar kita tema, kokia nemaloni ji bebūtų, anot pašnekovės – taip reikia daryti.
„Besišnekučiuodami su vaikais, mes turbūt apkeliaujame visą pasaulį. Net sunku įvardyti, apie ką kalbamės dažniausiai. Mano vaikai labai skirtingi, vienam įdomūs vieni, kitam – kiti dalykai. Mažasis labai mėgsta pafantazuoti, taigi mes kartu leidžiamės į savotiškus nuotykius. O tai reiškia, kad aprėpiame visą galybę temų. Kalbamės apie meilę, apie gyvenimą ir mirtį, apie gamtą ir kosmosą, apie jūrą, gėles, skruzdėles ar pasakų herojus. Tiesiog visiškai savęs neribojame. Man vaikai yra mano mokytojai. Todėl labai įsiklausau į tai, ką jie pasako. Jų mintys dar labai švarios ir tikros, gali daug ko išmokyti“, – atkreipė dėmesį pašnekovė.
Eglės nuomone, vienas svarbiausių dalykų – leisti vaikui suprasti, kad jis į tėvus gali kreiptis vos tik prireikus. Ir visai nesvarbu, koks tai klausimas – labai svarbus ar, atrodo, nereikšmingas: „Esu vaikams ne kartą sakiusi, kad jeigu labai norisi ką nors pasakyti, labai norisi tiesiog apsikabinti, būtinai reikia taip ir padaryti – nesvarbu, ką aš beveikčiau tuo metu. Juk tai yra labai svarbu. Svarbu jiems šiandien ir dabar, svarbu bus ir ateity – kai jie patys bus tėvai.“
Jaučiasi apdovanota
Esu vaikams ne kartą sakiusi, kad jeigu labai norisi ką nors pasakyti, labai norisi tiesiog apsikabinti, būtinai reikia taip ir padaryti – nesvarbu, ką aš beveikčiau tuo metu.
Į sudėtingas gyvenimo situacijas kiekvienas reaguojame skirtingai. Vienas nesklandumus linkęs įveikti vienas, juos apmąstyti, o tada kalbėti, kitas – iš pradžių išsilieti, o po to bandyti susivokti, kas nutiko. Eglė neslepia, kad jai patinka pabūti ir vienai, analizuoti save, sprendimus, jausmus ir potyrius. Vis dėlto pokalbio svarba, pasak pašnekovės, yra neabejotina: „O šiuo klausimu jaučiuosi apdovanota, nes visada turiu, kas mane išklauso. Turiu vyrą, turiu kelias nuostabias drauges, kurioms visada galiu paskambinti.“
Paklausta, kam galėtų padėkoti už pokalbį, pakeitusį jos gyvenimą, padėjusį išsikapstyti, Eglė neabejotinai įvardija mamą. „Žmonių, kurie būna su manimi, kurie man labai padeda, yra nemažai. Esu visiems jiems labai dėkinga, tačiau didžiausią „ačiū“ pasakyčiau mamai. Ji yra tas žmogus, kuris dažniausiai reikiamus žodžius man pasako tinkamiausiu laiku.“
Netikėtų pokalbių žavesys
Kalbėdama apie netikėtai gyvenimą apverčiančius pokalbius Eglė atkreipė dėmesį, kad ne visada jie būna su pačiais artimiausiais žmonėmis ir toli gražu ne visada planuoti.
„Kartais susimąstyti apie gyvenimą, pažvelgti į jį kitomis spalvomis padeda visiškai netikėti pokalbiai. Visai neseniai skridau į Romą ir lėktuve susipažinau su moterimi, kuri vyko iš Kanados į Lietuvą ieškoti savo šaknų. Nepaprastai gražiai su ja pasikalbėjome. Ši netikėta pažintis sudrebino man vidinį pasaulį. Žiūriu į ją ir galvoju, štai tokia noriu būti vyresniame amžiuje. Tikrai, tokie pokalbiai, atrodo, lyg atidaro duris, kurių nematei iki šiol“, – prisiminimais dalijosi moteris.
Kartais pats likimas, anot Eglės, sudėlioja viską taip, kaip reikia: „Nesakau, kad turime plaukti pasroviui. Tiesiog kartais, kai mes visiškai negalvojame, ką ir kam dabar norėtume pasakyti, gražiausias ir reikalingiausias pokalbis pats mus susiranda. Tokių netikėtų, bet labai įsimintinų žmonių ir pokalbių mano gyvenime ne vienas ir net ne penki.“
Nebijoti gydyti sielos
Lietuviai yra uždaresni nei vakariečiai, tą turbūt pajunta kiekvienas, išvykęs į kelionę. E.Kernagytė-Dambrauskė svarsto, kad tam yra daugybė priežasčių, tačiau galbūt viena ryškesnių – pasitikėjimo vienas kitu stoka, esame intravertai, gyvenantys savo pasauliuose.
Vis dėlto moteris džiaugėsi, kad tendencijos pamažu keičiasi. „Vertindama pagal savo aplinką, galiu pasakyti, kad tampame kiek atviresni. Manau, viena pagrindinių šio pokyčio priežasčių – kelionės. Lietuviai iš tiesų pradėjo kur kas daugiau keliauti. Jie pamato, kaip atvirai ir šiltai bendraujama kitose šalyse, jiems tai patinka ir po gabalėlį to laisvumo jie atveža į Lietuvą“, – svarstė pašnekovė.
Kai mes nerandame būdų, kaip išleisti tuos skaudulius, jie mūsų viduje ima daryti juodą darbą.
E.Kernagytė-Dambrauskė neabejojo, kad pokalbis yra vienas iš sielos vaistų: „Psichologinė būsena turi didelę įtaką tiek žmogaus, tiek visos visuomenės bendrai sveikatai. Požiūrio kampų ir aspektų šiuo klausimu yra įvairių, tačiau pokalbis – vienas iš būdų išlieti skaudulius. Aš asmeniškai tikiu, kad daugelis bėdų kyla iš to, kad laikome savyje skausmą, liūdesį, pyktį ir kitus neigiamus dalykus. Kai mes nerandame būdų, kaip išleisti tuos skaudulius, jie mūsų viduje ima daryti juodą darbą.“
Neretai padėtis tampa rimtesnė, o iškrapštyti tuos juodulius pačiam žmogui jau būna labai sunku. E.Kernagytė-Dambrauskė vylėsi, kad lietuviai po truputį įveiks ir psichologų „baimę“. „Man labai gaila, kad mūsų tauta iki šiol tarsi bijo psichologų. Esu ne kartą girdėjusi „aš nesu psichas ir neisiu“. Vis dėlto turime suprasti, kad tai skirtingi dalykai“, – tikino pašnekovė. Kai mums skaudą dantį ar ausį, mes, nieko nelaukę, einame pas gydytoją, tačiau kai skauda sielą, atkreipė dėmesį moteris, dažniausiai nedarome nieko, kad ją pagydytume.
