Labai atvirai ji kalba apie tuo metu vyravusią patyčių kultūrą. Išlikti stipriai ir klausyti savo širdies padėjo tie suaugę, kurie turėjo meilės. Dabar psichologė yra įsitikinusi – norėdami pagerinti švietimo sistemą, visų pirma turėtume klausti, kaip joje galėtų atsirasti daugiau meilės.
Ką tau vaikystėje reiškė mokykla? Kokia buvai – „gera mergaitė“ pirmūnė ar kaip tik neklaužada?
Mokyklą lankyti pradėjau labai anksti – vos penkerių. Mano mama vaikystėje skyrė man labai daug laiko. Kol ji mezgė megztinius ir siuvo džinsus, aš šalia jos siuvimo mašinos žaidžiau. Tuo pačiu mokiausi rašto ir skaičių. Jau ketverių metų mokėjau skaityti, rašyti, skaičiuoti ir pažinojau dalykus, kurių mokosi pirmokai.
Net nežinau kodėl, bet darželyje pakliuvau į grupę su „vyresniokais“. Man buvo ketveri, o visiems kitiems – šešeri, septyneri. Kai „grupiokams“ artėjo rugsėjis, man grėsė likti dar kelerius metus darželyje. Labai aiškiai prisimenu, kaip vieną dieną eidama namo kurpiau planą, kaip čia man reikės įtikinti tėvus leisti mane į mokyklą kartu su visais.
Tada visi nunešėm tą dokumentą darželio direktorei.
„Mama, tėti, aš noriu eiti į mokyklą. Aš tikrai nenoriu pasilikti su mažiais“, – taip ir pasakiau. Tėvai nusijuokė. Tėtis pasiūlė parašyti pareiškimą. O kadangi rašyti jau mokėjau, tai ir parašiau: „Aš, Eglė Sirvydytė, noriu eiti į mokyklą“. Tada visi nunešėm tą dokumentą darželio direktorei.
Darželio direktorė pareiškimą priėmė ir su tėvais sutarė, jog jei man bus per sunku, visada galėsiu grįžti į darželį, kuris buvo įsikūręs pirmajame pastato aukšte. Tačiau to neprireikė. Nors buvau dvejais, kai kada – net trejais metais jaunesnė, mokytis visados sekėsi puikiai. Tačiau emociškai buvau visuomet jaunesnė ir silpnesnė. Ir neklaužada nebuvau, visai nebuvau. O gaila!
Kodėl dabar mąstai, kad šiek tiek neklaužada reikėjo pabūti?
Kai aš augau, buvo patyčių kultūra buvo milžiniška. Tam, kad patyčios būtų įveiktos, reikia drąsos, vidinio tvirtumo. O aš buvau labai kukli... Esu pagalvojus, kad jei grįžčiau į tuos laikus, norėčiau pikčiurnoms iškrėsti aibę linksmų išdaigų. Ir patyčių žaidimą griauti visai netikėtais būdais. Aišku, dabar lengva kalbėti... Vaikas patyčių kultūroje jaučiasi ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai nesaugus.
Esu pagalvojus, kad jei grįžčiau į tuos laikus, norėčiau pikčiurnoms iškrėsti aibę linksmų išdaigų.
Pačiai teko patirti patyčias?
Taip, teko. Gal muzikos mokykla buvo šiek tiek atgaiva, nes ten rinkosi šiek tiek kitokie vaikai – švelnesni, meniškesni. Bet vidurinėje jaučiausi kaip laukiniuose Vakaruose, kur gal neturi niekas pistoletų, tačiau vis tiek tvyro kovos ir susidorojimo atmosfera. Patyčių kultūra tuo metu buvo labai didelė. Sunku buvo būti vaiku. Buvo sunku ir susigaudyti, ir išgyventi. Bet visados širdyje nešiojausi viltį, kad gali būti kitaip. Mąsčiau – galbūt kažkur egzistuoja tokia mokykla ar žmonių grupė, kur bendravimas kitoks, grįstas gerumu ir pagarba.
Sunku turbūt ir todėl, kad suaugę žmonės turi pasirinkimą išeiti iš nesveikų santykių, o vaikai negali?
Suaugę turi daugiau laisvių ir teisių. Vaikas neturi nei išvystytos emocinės sistemos, nei vidinių įrankių ar žinių. Aš vis dar stebiu ir stebiuosi, kaip mes švietimo sistemoje į pirmą vietą iškeliame pasiekimus ir įgūdžių lavinimą, o kažkur toli paliekame vertybinį ir psichosocialinį ugdymą. Mano suvokimu, pamokos negali prasidėti tol, kol visi nesijaučia sotūs, saugūs ir gerbiami. Neskirdami pakankamai didelio akcento visoms „minkštosioms“ savybėms ir santykių menui, mes auginame žmogų, kuriam niekuomet nebus svarbus nei kitas žmogus, nei gyvūnai, nei Žemė. Jam bus svarbu tik jis pats ir jo pasiekimai. Ar Jums tai nieko neprimena?
Vaikas neturi nei išvystytos emocinės sistemos, nei vidinių įrankių ar žinių.
Ar buvo sunku suderinti mokslus muzikos mokykloje ir vidurinėje? Juk galima sakyti, kad tai yra mokymasis iškart dvejose mokyklose.
Mano tėveliai ir seneliai buvo labai šviesūs ir išsilavinę žmonės. Tad mus abu su broliu leido mokytis ir į muzikos mokyklą. Prievartos nebuvo, bet pasirinkimo mesti – taip pat. Žinoma, kad gal jei tai man būtų labai netikę ir nepatikę, tėvai būtų ieškoję kitos papildomo ugdymo alternatyvos. Bet apskritai mano šeimoje buvo ugdomas atsakomybės principas – jei pradėjai, turi pabaigti.
Muzikos mokykloje vyko antras, paralelinis gyvenimas. Nebuvo lengva, mokymosi buvo daug. Tačiau toks pilnas dienos užimtumas neleido „nuplūduriuoti“ į tuščią laiko leidimą ar televizoriaus žiūrėjimą. Laikas būdavo savotiškai sustruktūruotas. Grįždavau namo ir turėdavau namų darbus padaryti per pora valandų. Susikaupdavau ir padarydavau. Šiandien už muzikinės kalbos išmanymą savo tėvams ir mokytojams esu nuo dangaus iki žemės dėkinga. Kaip ir už visas kalbas, kurias moku. Tą supranti tik suaugęs ir pradėjęs keliauti po platųjį pasaulį.
Tą supranti tik suaugęs ir pradėjęs keliauti po platųjį pasaulį.
Žinau, kad aktyviai dalyvavai ir skautų veikloje. Kada tavo gyvenime atsirado skautai ir kaip tai pakeitė tave pačią?
Jei atvirai, manau, kad toje aštuntoje klasėje skautai tikrai išgelbėjo mano gyvenimą. Mokykloje emociškai buvo sunku. Kai buvau vaikas, interneto nebuvo. Negalėjai pagūglinti ar pajūtūbinti, kaip gi būna kitur. Tai mano mažoj proto dėželėj buvo tik pasvajojimai apie kitokią realybę... Galvodavau – gal egzistuoja tokia klasė, tokie žmonės, ar mokykla, gal net tokie miestai, kur visi sutaria. ir svarbiausia, stengiasi vienas su kitu draugauti.
Čia gal svarbu pridurti, kad, na, nebuvo taip, kad žmonės mano miestelyje ar mokykloje visai nesutarė. Tiesiog patyčių ir grubumo atmosfera viršijo sveikus limitus, todėl nebuvo nei džiugu, nei saugu – eiti gatve, vaikščioti mokyklos koridoriais, ar bendrauti su bendraamžiais.
Tad kai patekau pas skautus, viduje patyriau neįtikėtiną džiaugsmą. Mano patirtis skautų bendruomenėje kaip diena ir naktis skyrėsi nuo mokyklos. Ten tarsi galiojo visai kitos taisyklės: kitas – tai tavo brolis ar sesė, iš jo negalima tyčiotis ar žeminti, reikia jį suprasti ir stengtis pasitarnauti. Ir visi žaidė šį žmogiškumo žaidimą. Siuvosi štai tokius įsiuvus į savo identitetą. Juk jei esi skautas – esi geras žmogus.
Skautų organizacijose gyva patirtis, kad vyresni rūpinasi mažesniaisiais, o mažesni myli ir grožisi vyresniaisiais.
Skautų organizacijose gyva patirtis, kad vyresni rūpinasi mažesniaisiais, o mažesni myli ir grožisi vyresniaisiais. Bendraamžių tarpe taip pat yra svarbu bendrauti draugiškai, pagarbiai. Ten užsimezgė daug labai gražių draugysčių. Kai pradėjau studijuoti, pažinojau begalę žmonių iš visos Lietuvos ir net Europos.
O kas vyko kūrybinėje plotmėje? Gal tada atėjo įkvėpimas kurti dainas?
Taip, devintoje klasėje pradėjau mokytis groti gitara. Skautų stovyklose dainos skambėdavo visur ir visada, o kai vienbalsiai prie vakarinių laužų dainuodavo šimtai ar tūkstančiai žmonių, mažų mažiausiai gniauždavo kvapą. Tada pradėjau kažką skambinti, vieną ar kitą eilėraštį sudainuoti panosėj.
Kai jau žinojai, kas yra tikras, gražus santykis, ar kažkas pasikeitė mokykloje?
Taip, su gerąja patirtimi atėjo begalinis vidinis imunitetas. Gal nustojau manyti, kad su manimi yra kažkas blogai. Jei yra daug grubumo, šalčio ir pažeminimo, tada spietiesi į kampą ir galvoji, kad gal kažkas su manimi negerai. Bet jei pamatai, kad gali būti ir kitokia kultūra, įtampa atslūgsta. Vaikams ir paaugliams ypač svarbu turėti vietą, kur jie gali jaustis saugūs ir mylimi. Ir dar labai svarbu – kad galėtų jaustis vertingi, būdami savimi. Tai labai svarbu.
Bet jei pamatai, kad gali būti ir kitokia kultūra, įtampa atslūgsta.
Veikiausiai dar besimokydama mokykloje ėmei domėtis psichologija, ieškoti atsakymų į egzistencinius klausimus?
Psichologiniai klausimai pynėsi su egzistenciniais, taip. Tie klausimai kilo, nes gyventi ir išgyventi nebuvo paprasta. Ir tai nėra kaltinimas nei mokytojams, nei sistemai. Tuo metu visi elgėsi taip, kaip galėjo geriausiai. Juk Lietuva ką tik buvo išsivadavusi iš grubios sovietinės sistemos. Sistemos, kurioje žmones trėmė myriop į Sibirą ir konclagerius. Manau, kad tautos traumos pirmiausia atsispindėjo vaikų pasaulyje.
„Kietiakas“ buvo tas, kuris žemina ir tyčiojasi – agresorius. O tas, kuris taikus ir doras buvo laikomas auka. Absoliučiai aukštielnikai apvirtusi vertybių skalė. O juk tuo metu ir psichologijos žinios nebuvo tokios pasiekiamos, ir niekas neidavo pas psichologus.
O tas, kuris taikus ir doras buvo laikomas auka.
Pirmąsias plačias psichologines žinias gavau vienuoliktoje klasėje, kai pradėjau lankyti paruošiamuosius pusmečio kursus savanorystei „Bendraamžių linijoje“ – ji teikė psichologinę pagalbą telefonu. Mums, moksleiviams, būsimiems savanoriams, buvo dėstomi psichologijos pagrindai. Tuos kursus vedė nuostabi iš Šiaulių atvažiuojanti psichologė Loreta Dieliautienė, kuri dalijosi ir žiniomis, ir geranoriškumu. Labai jutau jos stiprią, autentišką ir plačią asmenybę. Atrodė, kad ji tiesiog švyti drąsa būti savimi. Gali, moka, yra savimi. Tada ir panorėjau tapti psichologe.
Kaip prisimeni studijas? Turbūt ten jau buvo susibūrę kitokie žmonės ir buvo visai kitokia bendravimo kultūra?
Taip, psichologijos studijose susirinkę mokėmės suprasti žmogų, pasaulį ir tapti autentiškais savimi. Žinai, psichologas yra savotiškas detektyvas – jis siekia rasti disharmoniją ir ją atstatyti. Ilgi studijų metai buvo nuostabus savęs ir vidinio pasaulio tyrinėjimo laikas, po kurio priartėji tiek prie savo šviesiųjų, tiek tamsiųjų pusių. Įgauni ir žvilgsnį, ir atjautą kitam, sau. Žinoma, kad universiteto laikas buvo jau visiškai kitos kokybės laikas.
Kaip pavykdavo suderinti studijas ir visas užklasines veiklas, kurių ėmeisi?
Į šiuos dalykus teisingą žvilgsnį man davė mano tėtis. Kai stojau į universitetą, jis man kalbėjo: „Žinok, paskaitos ir atsiskaitymai yra tas pats, kas dantis išsivalyti. Bet visa kita, ką veiki po paskaitų, yra taip pat svarbu, jei ne dar svarbiau“. Jis visada manęs klausinėdavo, ką veikiu. Ir jei kokia nors veikla nunykdavo, jei jau to nebenorėdavau daryti, iškart klausdavo: „Tai kuo tai pakeisi? Ko toliau nori išmokti?“ Kažkada taip net kinų kalbą išmokau.
Mano tėvai užklasinę veiklą laikė šventu reikalu ir jiems už tokį ugdymą esu labai dėkinga.
Mano tėvai užklasinę veiklą laikė šventu reikalu ir jiems už tokį ugdymą esu labai dėkinga. Jie žinojo, kad užklasinė veikla, net ir universiteto laiku, dovanoja neįkainojamus įgūdžius, socialinį ratą, platesnę perspektyvą. Ir galimybes, profesines. Nuo pirmo kurso dalyvavau Lietuvos ir Europos studentų psichologų asociacijos veikloj, Lietuvos jaunimo organizacijose. Vasaromis – vaikų ir jaunimo stovyklose. To nebūtų buvę, jei tėvai studijų metais nebūtų manęs finansiškai išlaikę. Tad užuot ieškojusi darbo ar dirbusi pilnu pajėgumu, galėjau mokytis ir augti, tyrinėti, bandyti. Dėl šios priežasties visus studijų metus taip pat galėjau muzikuoti, kurti muziką ir ieškoti savęs.
Kada atsirado tavo garsioji daina „Mano namai“?
Tai buvo 2007–aisiais. Skautai manęs paprašė sukurti himną kas ketverius metus vykstančiai viso pasaulio lietuvių skautų tautinei stovyklai. Rašydama dainą jutau, kad visgi rašau Lietuvai. Meilę šitai žemę man širdin sudėjo mano močiutė Danutė Jomantienė. O skautai mokėjo tą meilę plačiai išdainuoti. Taip ir gimė daina.
Mano močiutė savo jaunystėje išgyveno tremtį. Jai buvo vos aštuoniolika, kai devyneriems metams gyvuliniais vagonais ją su broliais, sese ir tėčiu išvežė į Sibirą. Močiutės mama per klaidą liko Lietuvoje. Galite tik įsivaizduoti, kokį siaubą turėjo patirti šeima ir visi ištremti. Bet mano močiutė man niekuomet to siaubo nedalino. Ji vis pasakodavo, kokia Lietuva graži. Ir jos gimtinę, Stagalėnus, keturių trobų kaimą prie Palūšės, aš mylėjau be galo be proto, nuo tada kai save prisimenu. Iš tikrųjų toji daina „Mano namai“ yra apie mano meilę Stagalėnams:) Bet kažkokiu keistu būdu, toje dainoje, matyt, apsigyveno ir Lietuviška Dvasia. Gal todėl joje visi Lietuvą randa ir girdi.
Ji vis pasakodavo, kokia Lietuva graži.
Kaip pati ėmei rengti stovyklas vaikams? Ar tam įkvėpė vaikystės patirtis?
Skautija padėjo stovyklų gyvenimo pamatus. Be to, visada jaučiau ryšį su vaikais. Labiausiai su vyresniais, ne su mažiukais, o su paaugliais. Lengvai rasdavau su jais kalbą. Kartais matydavau, kad vaikas atvažiuoja į stovyklą gerokai prigesusiomis akimis, bet po kiek laiko ugnelė vėl įsižiebia. Ir tame mačiau labai didelę prasmę. Mačiau, kad per metus vaike tiek gali neįvykti, kiek gali įvykti per tą stovyklą. Jei tik myli, rūpiniesi ir pritaikai tinkamus metodus, žiūrėk, ir įvyksta didžiulis pokytis – vaikas patiki savimi, pamato, kaip gali būti kitaip.
Pora vasarų dirbau vadove „Lietuvos Atgajoje“, paskui ėmiausi ruošti vadovus. Kažkurį pavasarį Airijoje susipažinau su Mindaugu ir Jurga Vidugiriais. Kai jie grįžo gyventi į Lietuvą, panorome draugystę perkelti ir į bendrą eksperimentinės stovyklos projektą. Į jį sunešiau viską, ką buvau geriausio radusi, mačiusi, išmokusi. Taip gimė „Whatansu“ – stovyklos vaikams ir jaunimui. Tie veiklos ir kūrybos metai, kai kūrėme ugdymo platformą, buvo neįtikėtinai turtingi ir smagūs. Pamenu, kad mūsų moto buvo labai svarbi ašis: „Širdį ugdom širdimi“. Mes buvome vieni pirmųjų Lietuvoje, kuriems rūpėjo atidaryti ne kūrybiškumo, sporto, talentų ar kokius kitus langus, bet leistis į jauno žmogaus unikalumo, autentiškumo ir žmogiškumo temas.
Pati keliavai, lankeisi Indijoje. Kaip kitų kultūrų pamatymas padėjo tau pakeisti požiūrį?
Esu pusę metų gyvenusi Kinijoje – studijavau kinų kalbą, triskart po kelis mėnesius gyvenau Indijoje – mokiausi bhakti jogos. Ir Indija, ir Kinija – senų gilių kultūrų lopšiai. Daugelis Vakarų pasaulyje menkina senąsias kultūras ir kaltina jas primityvumu, neišsilavinimu, o prasta ekonominė padėtis tampa kažkokiu įrodymu vakariečiams laikyti save labiau išsivysčiusiais. Anaiptol...
Vertybių, dvasingumo, gyvenimo meno klausimais mes Vakaruose esame labai žemai, palyginus su „neišsivysčiusiais“ Rytais.
Vertybių, dvasingumo, gyvenimo meno klausimais mes Vakaruose esame labai žemai, palyginus su „neišsivysčiusiais“ Rytais. Tas atsispindi ir švietime. Bendravimo kultūra rytų mokyklose yra persmelkta tikros pagarbos – mokytojo mokiniui ir mokinio mokytojui. Indijos išmintis byloja – kultūra, negerbianti brahmanų (mokytojų), yra kultūra pasmerkta myriop. Mes jaučiamės super laimingi, kuomet mums atsiveria galimybės ir į gyvenimą plaukia socialinis, finansinis kapitalas, tačiau ar tokį patį dėkingumo jausmą išgyvename atsigrežę į mokytojus, kurie, mus visko išmokė?
Vėliau, kai su vienu ugdymo karjerai projektu keliavau per Lietuvos mokyklas, duodavau vieną auksinį pratimą. Ir vaikų, ir mokytojų paprašydavau užsimerkti ir nusilenkti savo mokytojams. Pirma mintyse. Paskui kūnu. Paklausus, kas tokį minties, širdies ir kūno veiksmą atlieka pirmą kartą – ištisos klasės ir salės keldavo rankas. Gali sakyti, kad tai tik žaidimas. Bet tame slypi ir nuolankaus, širdingo dėkingumo ugdymas, to šventai svarbaus aspekto įsisąmoninimas: „Už viską esu dėkingas savo Mokytojams“.
Jei tu galėtum keisti Lietuvos švietimą, nuo ko pradėtum?
Paleisčiau pievomis pasilakstyti visus nenorinčius mokyti ir nenorinčius mokytis. Ilgam. Gal kas sakytų – kad ims ir sugrius sistema, o dalis visuomenės liks neraštingi. Tačiau manau, kad gyvybinių jėgų ir natūralaus noro mokytis/dirbti/duoti/augti atstatymas yra svarbus ir reikalingas.
Paleisčiau pievomis pasilakstyti visus nenorinčius mokyti ir nenorinčius mokytis.
Dabar, rodosi, kad švietimo sistemą visuose lygiuose lyg koks debesis apėmęs beviltiškas žodis „reikia“. Su šita „reikėjimo“ emocine būsena būtina smarkiai dirbti, kad ji transformuotųsi ir grįžtų į sveiko emocinio fono „noriu“. Kartais tam, kad atrastume prasmę, reikia atostogų, kartais – atsitraukimo, kartais ir terapinės pagalbos.
Stebėdama šiandienos mokyklas matau, kad ugdyme labai reikia jautraus, gilaus asmeninio žvilgsnio į kiekvieną mokinį. Dvasinio ugdymo taip pat. Milžiniška atskirtis tarp mokslo ir dvasios, proto ir širdies, augina mus labai menkai pasiruošusius gyvenimo kelionei. O juk turėtume mokėti ne tik užsienio kalbas, bet pažinoti ir savo vidinio pasaulio žemėlapius, mokytis santykio meno su savimi, kitu ir visa kūrinija.
Mes labiausiai pavargstame ten, kur nėra meilės. Pavargstame stengtis, pavargstame dirbti, pavargstame mokyti ir mokytis. Meilė nėra vieno žmogaus veiksmas į save. Meilė yra santykio audinys. Apie ją kalbėti, jos ieškoti, ją gaivinti – būtina. Jos mokytis irgi. Kodėl mes tiek susikoncentruojame į pasiekimus ir pasaulietines žinias, o tiek mažai skiriame dėmesio ir laiko svarbiausiems dalykams, iš kurių kuriasi visi įmanomi santykiai ir mūsų pačių gyvenimo kokybė?
Mes labiausiai pavargstame ten, kur nėra meilės.
Manau, kad švietime turėtų dirbti žmonės, mylintys savo darbą. Manau, kad mokytojais reikia labai rūpintis. Manau, kad direktoriais reikia labai rūpintis. Manau, kad švietimo ministerijos žmonėmis reikia labai rūpintis. Manau, kad vaikais reikia labai rūpintis ir juos mylėti.
O dabar to rūpesčio trūksta?
Manau, kad kiekvienas į šį klausimą atsakys iš savos patirties. Kiekvienas mokytojas ir mokinys, kiekvienas švietimo darbuotojas turi atsakymą į šį klausimą. Būtina atkreipti dėmesį kiekvieno iš jų atsakymus. Keliaudama po mokyklas stebėdavosi, kaip stipriai skiriasi atmosfera. Radikaliai skiriasi, net nepriklausomai, ar miestelis, ar miestas. Esu buvusi mažoje kaimo mokykloje, kur 150 vaikų ir be galo šiltas santykis. Tačiau labai didelės investicijos iš mokyklos vadovybės. Tą gali iškart pajusti vos įėjęs, nereikia mėnesio trukmės tyrimų. Užtenka poros valandų, kad pamatytum pirminius simptomus.
Nesu mačiusi tokio sveiko bendraamžių elgesio su kitokiu vaiku.
Esu buvusi vienoje Kėdainių mokykloje, kurioje viena diena per savaitę būdavo skiriama socialiniams įgūdžiams ugdyti. Ten atvykdavo labai daug lektorių, dėstytojų, neformalaus ugdymo atstovų. Kiekvieną penktadienį penkios ar šešios pamokos ištisus metus buvo skiriamos psichologijai, bendravimo ir santykio menui. Ir ten buvo kokia kultūra! Ak! Pamenu, vienoje vienuoliktokų klasėje buvo berniukas autistas. Nesu mačiusi tokio sveiko bendraamžių elgesio su kitokiu vaiku.
Jam visi padėjo, jis buvo su visais ir kitiems svarbus. Tai mane labai nudžiugino. Supratau, kad tai įmanoma. Bet tai turi būti prioritetas. Čia kaip ir kasdienybėje. „Ar pavalgei, ar susitvarkei kambarį, ar padarei namų darbus?“ – natūralūs, kasdieniai ir būtini klausimai. Bet jei niekas niekada vaiko ar suaugusio nepaklaus: „Kaip jautiesi, kaip gyvena tavo širdis?“, mes jausimės nematomi ir nelabai svarbūs. Patikėkite, šitai sakau iš daugiau nei septyniolikos metų darbo su žmonėmis.
Turbūt tada ir mokytis darosi lengviau, kai esi svarbus ir mylimas?
Taip, jei žmogus jaučiasi saugus, mylimas, tai ko tada nesimokyti? Tada norisi gyventi, norisi veikti. Norisi eiti, patirti, sužinoti. Žmogui natūralu ne ištisas dienas sėdėti ant sofos ir miegoti, o veikti įdomius jam rūpimus dalykus. Mes kiekvienas iš prigimties turime mums duotos gyvybinės energijos, kuri nori veikti, augti, pasitarnauti, draugauti.
Tam, kad situacija pasikeistų, reikia dėmesio. Reikia meilės. Aš lenkiuosi iki žemės tiems, kurie turi meilės, kantrybės, išminties, ir nuolankiai prisiima tokią tarnystę – auginti žmogų. Mamoms, tėčiams, Mokytojams – ačiū.
Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.
