Eglė niekada nebuvo linkusi aptarinėti asmeninio gyvenimo detalių, todėl daugeliui buvo naujiena, kad garsi balerina prieš trejus metus ištekėjo už JAV gyvenančio Dainiaus ir išvyko pas jį į Bostoną. Poros, kuri sukasi tarp Lietuvos ir Amerikos, pomėgiai, gyvenimo būdas ir požiūris į pasaulį asocijuojasi su laisvu skrydžiu.
– Jūsų pažinties istorija labai romantiška: kažkada Bostone Dainius fotografavo šokančią Eglę, vėliau atsiuntė nuotraukų, ir šios jai labai patiko. Egle, kada apėmė pojūtis, kad sutikote savo žmogų?
– Eglė: Dažna šeima, o gal ir kiekviena turi savo daugiau ar mažiau romantiškų istorijų. Bėgant metams, pasakojant jos apsipina būtomis ir nebūtomis detalėmis, kristalizuojasi į pasaką. Šių istorijų klausytojai jau patys gali spręsti, kas tikra, kas pagražinta, kas išgalvota... Taip, patiko jo nuotraukos. Ir nieko daugiau.
Per tuos metus pasimatėme tris kartus – Vilniuje, kitame Europos mieste ir Amerikoje. Per antrą pasimatymą nusprendėme susituokti.
Po kurio laiko Dainius viešėjo Vilniuje, pasiprašė fotografuoti baleto mokykloje, Operos ir baleto teatro repeticijoje. Iš to gimė dvi fotografijų parodos. Šiek tiek vėliau, būdama gastrolėse, gavau iš Dainiaus laišką. Buvo karšta, po miestą prieš spektaklį nepasivaikščiosi. Laiškas buvo ilgas. Parašiau ilgą atsakymą. Gavau ilgą atsakymą. Tai pasikartojo... Tada supratau, kad sutikau įdomų Žmogų. Per tuos metus pasimatėme tris kartus – Vilniuje, kitame Europos mieste ir Amerikoje. Per antrą pasimatymą nusprendėme susituokti. Nustebome paskui perskaitę spaudoje, kad „sukūriau šeimą su ilgamečiu draugu“. Nebuvome pažįstami nė metų.
– Abu turite ir skyrybų patirties. Kartais po jų žmonės sako: „Na, ne, niekada daugiau taip nekentėsiu.“ – todėl bijo naujų jausmų ir rimtų santykių. Ar ilgai jaukinotės vienas kitą, abejojote, bijojote, o gal gana greitai pasidarė aišku, kad „su tuo žmogumi aš nieko nebijau“?
– Dainius: Prisijaukinti reikia pirmiausia save, tada kitas žmogus jau tiesiog prisiglaus. Jaukinausi save daug metų po skyrybų, pradedant pokalbiais su psichologe, baigiant meditavimu meditacijos centre Indijoje. Kai pasidarė jauku, viskas stojo į vietas. Kaip teigia žinoma budizmo patarlė, kai mokinys bus pasirengęs – atsiras ir mokytojas.
– Eglė: Niekada nekilo toks klausimas. Nuo to momento, kai pajutau, kad esu laiminga būdama su Dainiumi, taip iki šiol ir jaučiuosi.
– Radau seną savo interviu su Egle – kalbėjomės vėlyvą 2009 m. lapkritį, Eglė buvo liūdnoka. Bet pasakė tokius žodžius: „Dabar iš ateities daug ko tikiuosi. Įdomiausi dalykai gyvenime nutinka tada, kai visai nieko nelauki.“ Ar tokių svaigių netikėtumų dažnai nutikdavo?
– Eglė: Labai labai stengiuosi gyvenime nieko nelaukti. Ir tai ateina. Ar dažnai? Taip, manau, labai dažnai, bet aš labai stengiuosi nelaukti.
– Gyvenime abu patyrėte ir sunkių, ir gražių momentų – kaip mes visi. Kas dar, be tikėjimo, kad ateityje laukia kas nors gero, padėdavo išlipti iš dvasinių duobių?
– Eglė: Nežinau, kas tos duobės, nesu jų patyrusi. Na, jei tai sunkumai, tada pasakyčiau, kad būtent sunkumų išgyvenimas padeda pajusti gyvenimą, jo džiaugsmą. Viską išgyventi padeda žmonės, kurie yra šalia.
– Dainius: Svarbu tikėti, kad dabar yra gerai, tiksliai taip, kaip ir turi būti, nesigraužiant dėl praeities, nesirūpinant dėl ateities. Svarbu tik tai, kas yra dabar. Kai pavyksta taip gyventi, ateina palaima. Norėtųsi dažniau... Na va ir vėl išgyvenu dėl ateities.
– Egle, dabar jūsų baleto mokyklos mokinės jau skina laurus tarptautiniuose konkursuose. Bet tada, kai ji gyvavo tik keletą metų, ar nebuvo neramu išvykti pas vyrą į Bostoną ir dalyvauti mokyklos veikloje per atstumą?
– Eglė: Aišku, buvo neramu. Tuo metu žengti šį žingsnį drąsos ir pasitikėjimo man suteikė keli konkretūs žodžiai. Mano partnerė, mokyklos įkūrimo bendraautorė Kristina Sliesoraitienė pasakė: „Važiuok. Viskas yra įmanoma. Niekada nežinome, kaip ir kas bus rytoj, o šiandien yra taip, mėginkime.“ Kita vertus, Dainius pasakė, kad galėsime grįžti į Lietuvą, kai tik abu nuspręsime. Taip ir mėginame gyventi, dar ir šiandien nėra ramu, bet yra įmanoma. Mokykla auga ir kokybiškai, ir kiekybiškai, randame būdų tęsti bendrą darbą. Svarbu, kad šalia yra Žmogus – partneris, draugas, mokytojas.
– Kokia tai buvo patirtis – būti tik žmona, o ne balerina? Man rodos, pirmaisiais metais Bostone buvote tiesiog šiek tiek atsitraukusi nuo baleto, tik paskui Kauno muzikiniame teatre pamatėme jūsų režisūrinį debiutą – „Žydrąjį Dunojų“, vėliau atsirado idėjų savo mokinius atvežti pasimokyti čia.
– Eglė: Būnant darbų sūkuryje, aistrose labai sunku pamatyti situaciją iš šalies, todėl džiaugiuosi galimybe pažvelgti į mokyklos ir mano pačios, kaip balerinos, veiklą iš laiko ir geografinės perspektyvos, nors viduje niekada nesijaučiau atsitraukusi nuo baleto.
– Jums, daugybę metų sunkiai dirbusiai, reikėjo tos pauzės? Ką per ją atradote?
– Eglė: Taip – sustiprinau savo žmogiškumą ir moteriškumą. Atradau normalaus, o gal gražaus (?) šeimyninio gyvenimo džiaugsmus: jaukius vakarus prie židinio, maisto gaminimą kartu, keliones, draugų susibūrimus mūsų namuose. Gali pasirodyti keista, kad tam reikia sulaukti 40 metų ir išvažiuoti gyventi į Ameriką, bet man būtent taip ir nutiko. Ne mažiau konkrečių atradimų ir darbe, nuolat gimsta naujų idėjų, jų šiuo metu gausu. Nesu nutolusi nuo Lietuvos – kas dieną kalbuosi telefonu ir skaipu su mokinių tėveliais, mokytojais, vadovais. Tokios galimybės neturiu būdama Lietuvoje, nes dienas praleidžiu baleto salėje. Aišku, gyvas bendravimas yra labai reikalingas ir niekuo nepakeičiamas.
– Dainiau, kada ir kodėl ėmėte gręžtis į meno sritį? Esate chemijos mokslų daktaras, kuriate ir tobulinate vaistus ir štai beveik su tokia pačia jėga kuriate šviestuvų dizainą, profesionaliai fotografuojate, jūsų darbai eksponuoti galerijose – tai ne šiaip koks atsainus hobis, o rimta veikla. Kodėl tai darote?
– Dainius: Dažnai savęs to klausiu, o atsakymas skambėtų ilgai ir komplikuotai – tai tikras ženklas, kad atsakymo iki galo nežinau. Anksčiau norėdavau būti dėmesio centre, bet ilgainiui supratau, kad tai savivertės problema, ir pamažu ją tiesiog išmeditavau. Neturiu vidinio poreikio būti populiarus. Net nežinau, kas tas profesionalumas ir menas. Štai meno mokslus baigusi menininkė tvirtino, kad jai visada būsiu tik chemikas. Eglė teigia, kad esu labiau menininkas nei Ji. Ką čia žmogus suprasi. Kuriu tada, kai manau turįs, ką pasakyti. O kartais krapštausi su lempomis ir neturėdamas nieko pasakyti. Tiesiog – vidinis fizinių pojūčių poreikis jausti skylantį medį, metalo švelnumą, šviesos tono įtaką savijautai. Akimirkos džiaugsmas, meditacija...
– Ar mokslininkų pasaulyje nesijaučiate balta varna?
– Dainius: Darbovietėje buvau įkūręs meno galeriją, joje buvo eksponuojama darbuotojų meninė kūryba. Tada supratau, kad tikrai nesu balta varna, – keletą metų parodos keitėsi kas mėnesį. Net didžiuojuosi, kad kartą mano edukacinę parodą apie meno festivalį „Degantis žmogus“ Kadrų skyrius paprašė nukabinti, vadinasi, šį tą įdomaus sumaniau.
– Egle, žinau, kad Dainių rimčiau fotografuoti paskatinote būtent jūs. Kuo jo nuotraukos jums krito į širdį, kuo jos skyrėsi nuo kitų fotografų, daugybę metų fotografuojančių baletą? O kuo jus paskatino domėtis Dainius?
Dainius, o greičiau mūsų buvimas kartu skatina tiesiog domėtis, stengtis nenusiraminti vien tampant daugiau ar mažiau masinių produktų vartotoju.
– Eglė: Deja, nors tuo nesididžiuoju, aš nepaskatinau, greičiau pristabdžiau. Su savo racionaliais patarimais ar komentarais ne tik Dainiaus, bet ir kitų kūrybinius užmojus dažnai prigesinu. Gerai, kad bent žinau tai, – mėginu kontroliuoti šią savybę. Dainius, o greičiau mūsų buvimas kartu skatina tiesiog domėtis, stengtis nenusiraminti vien tampant daugiau ar mažiau masinių produktų vartotoju. Skatina drąsiai elgtis, judėti. Na, pavyzdžiui, iki Dainiaus dažniau rinkdavausi kokybę ir profesionalumą, o dabar kartais pastebiu naują savo norą – rinktis originalumą.
– Egle, esate pasakiusi: „Mes abu į viską žiūrime kitaip.“? Kuo tas „kitaip“ pasireiškia? Kodėl bėgate nuo tradicinių, rutininių sprendimų?
– Eglė: Iš tiesų įdomus klausimas. Gal mėginame pažiūrėti kitaip, stengiamės pabėgti nuo masiškumo? Kodėl? Taip įdomiau. Sako, kad tai antro vaiko šeimoje bruožas. Galbūt... Mes abu antri vaikai šeimoje. Teoriškai daugelis nori būti unikalūs, bet vis dėlto pasirinkti įprastą sprendimą skatina arba saugumo troškimas, arba tingėjimas galvoti. Gal aš nuo vaikystės bijau pasirodyti negalvojanti? Gal įsižiūrėjęs ir pamatęs daugiau sprendimų atrandi įdomesnių? Visgi jaučiu, kad greičiau tai paprastas noras išsiskirti iš grupės.
– Dainius: Norint judėti į priekį, reikia iš naujo įvertinti senas tiesas, kurti naujas taisykles. Mėgstu, kai supa žmonės, kurie labai skiriasi nuo manęs, net jei man asmeniškai ir nepatinka, – tai priverčia pergalvoti savąsias tiesas. Mėgstu ir lengvą šoko terapiją, pavyzdžiui, pasiūlyti fotografuojamiems žmonėms idėjų, išstumiančių juos iš komforto zonos. O kartais modeliai išstumia mane iš manosios. Taip augame.
– Ko gyvenimas Amerikoje jus abu išmokė? Dainiaus patirtis čia daug didesnė. Galbūt ką nors jumyse išlaisvino, kam nors įkvėpė? Ne taip seniai iš Bostono persikraustėte į San Diegą. Kokia patirtis šiame mieste?
– Dainius: Kiekviena nauja vieta priverčia peržiūrėti savo vertybių skrynią, išsivalyti. JAV mane žavi žmonių ir nuomonių įvairovė, giliai įaugęs suvokimas, kad visiems užteks vietos po saule. Iš to gimsta „Tesla“ elektrinės mašinos ir „Apple“ produktai. Nesugniuždomas optimizmas nuverčia kalnus. Mokausi. Dar – paprastas žmogiškumas: pamiršau telefoną ar piniginę ant suoliuko – nepradingo. Grįžtančių autobusu namo be bilieto kontrolierius nebarė. Išėję pasivaikščioti po apylinkes radome pakelėje ekologiškų ančių kiaušinių krepšelį su raginimu pasiimti, kam ir kiek reikia. Nebijoma siūlyti, nebijoma imti.
Aš, kaip dažnas lietuvis, kuklinuosi. Atrodo, mano vertę žmogus pajus iš darbų – ir to pakanka.
– Eglė: San Diegas šildo savo taika. Taika žmonių širdyse ir veiksmuose. Galbūt tam tikras nesusitaikymas skatina progresą, judėjimą, todėl čia jo mažiau, nei jaučiasi Bostone ar Niujorke, bet imi manyti, kad ramybė ir šiluma taip pat yra didelė paskata, tik kitokia. Nauja, ko pramokau ir jau net jaučiu, kad pavyksta, – improvizuoti ar „padžiazuoti“, viešai prisistatyti nepažįstamiems žmonėms. Aš, kaip dažnas lietuvis, kuklinuosi. Atrodo, mano vertę žmogus pajus iš darbų – ir to pakanka. Atvykau į svečią šalį jau pabaigusi savo sceninę karjeros dalį. Aš sukauptą turtą, svorį turiu savyje. Tačiau kaip pateikti, parodyti tai nepažįstamiems žmonėms, nežinantiems, kas yra Lietuva? JAV tai vadinama „elevator speech“ – kaip papasakoti per minutę, kokį veiksmą atlikti, kad tai, ką esu sukaupusi, būtų atpažinta...
– Galbūt dabartiniame mūsų gyvenime atstumai ar kito mentaliteto šleifas jau nieko nereiškia?
Eglė: Lietuva. Kai ištari ir pagalvoji – ir šiluma, ir švelni šypsena, ir euforija, ir žavesys, ir mintys, kad niekur nebus taip puiku, ir lietus su šalčiu pastatuose rudenį, ir nuoširdumas, ir tai, ko nekenti, ir tai, ką myli. Tai nesikeis.
– Kaip leidžiate savaitgalius? Vakarus?
– Dainius: Knygų neskaitome. Einame su mada – televizoriaus nežiūrime. Eglė kas dieną žada keltis su saule ir bėgioti vandenyno pakrante. Kartu rašome pirmą verslo plano tomą (30 puslapių). Grojame skudučiais. Eglės teniso pamokos po truputį duoda rezultatą ir jau greitai galėsime žaisti poroje. Šio savaitgalio rytas prasidėjo Eglės pasveikinimu mokyklos mokiniams ir mokytojams sėkmingai pasirodžius festivalyje. Dabar kursime San Diego lietuvių bendruomenės logotipą ir rudeniniam pokyliui skirtą holivudinį fotofoną. Kaip ir kiekvieną savaitgalį – pažiūrėjome, kaip sekasi kol kas nesėkmingai mėginamam užauginti greipfrutui iš sėklos. Tikime, kad pavyks, nes mokomės būti optimistai.
– Kaip jus abu pakeitė gyvenimas drauge?
– Dainius: Eglė tvirtina, kad jos niekuo nepakeitė. Turbūt dar nesimato – per arti. O aš išmokau keletą baleto pozicijų (pakėlimas poroje – kregždutė – patinka labiausiai), mokausi dalytis savo laiku ir gyvenamąja erdve – retsykiais susirinkti kojines, sušluoti medžio drožles.
– Eglė: Man pradėjo patikti, kad esame „prancūziška“ pora. Tai parodo įgytą didesnį pasitikėjimą savimi ne tik scenoje, bet ir gyvenime.
