Reminiscencija. „Viena, kam šiandien labiausiai jaučiu nostalgiją, – tai tėvų namui Tiranoje su sodu, kur lūžta nuo vaisių figmedžiai, citrinmedžiai, vyšnios, persikai... Kaip dabar man užėjusi manija kolekcionuoti suvenyrines kaukolytes (apsilankiusi svečiuose mama pusiau juokais, pusiau rimtai paklausė: „Tu juodąja magija Vilniuje užsiimi?“), taip tada, vaikystėje ir paauglystėje, buvau didelė pliušinių žaislų ir plakatų su muzikos grupių atvaizdais mėgėja. Savo kambario be „Boyz II Men“ plakato net neįsivaizdavau.
Iš prigimties mudviejų su mama skoniai skiriasi, tačiau mus vienija saiko jausmas, paprastai nebūdingas albanėms. Jau aštuoniolika metų gyvendama Lietuvoje, dar akivaizdžiau pastebiu, kad mano tėvynainės mėgsta rengtis ir puoštis itin ryškiai, pernelyg nederindamos nei spalvų, nei faktūrų. Jų pietietiškas stilius artimesnis arabų kraštų moterims nei europietėms. Kai neseniai instagrame pamačiau vieną labai skoningai apsirengusią albanę, savo akimis negalėjau patikėti, kad toji mergina iš mano šalies.“
Prioritetai. „Kotedžą su uždaru kiemu rinkausi dėl vaikų saugumo: čia įsikūrusi su sūnumis Joriu ir Vėju, niekada nesibaiminau, kad, išlėkę į kiemą, jie kažkur pradings ar paklius po mašina. Pirmasis būsto aksesuaras, kurį labiausiai skubu instaliuoti naujame būste, – muzikos aparatūra. Jei būdama kambaryje negirdžiu kad ir tyliai skambančios muzikos, jaučiu, kad kažkas yra „ne taip“. Pavyzdžiui, šiandien nuotaika tokia, kad iš ryto norėjau „The Killers“, vakar mėgavausi Robbie Williamso dainomis, rytoj, kas žino, galbūt įsijungsiu Beyonce. Tačiau niekas negarantuoja tokios kokybiškos ramybės kaip „Cafe del Mar“...
Namai be veidrodžių – man ne namai. Jie reikalingi ne tik išvaizdai koreguoti – kai atvykau į Vilnių ir būdavo liūdna, atsistodavau priešais savo atspindį ir kalbėdavausi. Su protingiausiu pasaulyje žmogumi (juokiasi). Šitaip atsigaudavau nuo apnikusios vienatvės. Būtent veidrodis pasakydavo tikrąsias prastos nuotaikos ar savijautos priežastis. Kalbėdavau priešais jį ir tada, kai mokydavausi tarti lietuviškus žodžius... Ir dar: kaip savotiški gidai ir kaip aksesuarai namuose man būtini mados ir virtuvės žurnalų komplektai kartu su tinklaraštininko Scotto Schumano „The Sartorialist“ išleistais gatvės mados vadovais.“
Puristinis požiūris. „Paklausta, kaip išmokau taip gerai kalbėti lietuviškai, nežinau net ką atsakyti. Viskas vyko labai natūraliai, socializuojantis. Iš mamos, gydytojos mamologės, paveldėjau bendravimo dovaną: užkalbinti nepažįstamą, susipažinti, susidraugauti man niekada nebuvo problema. Panašiai galėčiau pasakyti apie stilių ir skonį: jie formavosi irgi labai nuosekliai ir jau ne Albanijoje, o Lietuvoje. Neįsivaizduoju savo būsto, kur grindis ir sienas puoštų kilimai, neįsivaizduoju drabužių derinio, kur pjautųsi daugiau nei trys spalvos.
Skirtingai nei albanų, lietuvių namuose pasigendu paveikslų – kur jie? Juk čia šitiek talentingų dailininkų!
Man priimtinas ne šaltas, o šiltas skandinaviškas interjeras, grynas, be jokių įmantrybių. Tačiau namuose visada turi būti keletas crazy mažmožių ir aromatinių žvakių, pavyzdžiui, šis bei tas iš „Diptyque“ ar „Amouage“ kolekcijų.
Skirtingai nei albanų, lietuvių namuose pasigendu paveikslų – kur jie? Juk čia šitiek talentingų dailininkų!“
Žemės spalvos. „Ryškios gėlėtos ar kitokiais margaspalviais raštais tviskančios suknelės – ne man. Spintoje dominuoja juoda, pilka ir kitos žemės spalvos. Gal taip ir turi būti, nes reikia atsvaros stipriai išreikštam temperamentui ir impulsyviam charakteriui. Savaime suprantama, kaukolytes kolekcionuojantį žmogų sunku išvysti su romantiškais drabužiais. Tiesa, kaukolių motyvas madoje nėra naujas, tačiau labiausiai juo susidomėjau apsilankiusi Paryžiuje, butike „Zadig & Voltaire“. Ten įsigijau marškinėlius, paskui megztuką, dar vėliau tarp aksesuarų atsirado kaukolytėmis puoštas „Diesel“ laikrodis...
Be „Zadig & Voltaire“, mano apsipirkimo taikiklyje visada yra dar keli Paryžiaus butikai: „Sandro“, „Maje“ (tobulas elegantiškas kirpimas), „Stella McCartney“ (komfortas ir praktiškumas), „Balenciaga“ (griežtas struktūriškas architektūrinis stilius) ir „Diesel“.
Beje, apsipirkimas Milane ir Paryžiuje labai skiriasi. Prancūzijos sostinėje, vaikščiodama po butikus, patiriu daugiau spontaniškumo, atrandu netikėtų gaminių, čia man labai patinka stebėti gatvės gyvenimą, niekur neskubėti. Milane shoppingas panašesnis į darbą: žinau, kur einu ir ko noriu. Aplankyti nežinomo prekės ženklo butiką mane visada suvilios vitrina ir interjeras. Psichologiškai labiausiai vargina parduotuvės, kur, taupant erdvę, viename kvadratiniame metre sukabinamos krūvos drabužių.“
Esantis šalia. „Labai svarbu, kad mylimas žmogus: ar buvęs sutuoktinis, ar dabartinis draugas, būdamas su manimi ir šalia manęs, jaustųsi gerai atrodąs. Gal per drąsu sakyti, kad esu iš tų moterų, kurios keičia su jomis gyvenančių vyrų skonį, tačiau šiokią tokią įtaką esu padariusi. Ypač tai pasakytina apie drabužių spalvas ir modelius. Pavyzdžiui, bičiulis, beje, labai išrankus ir reiklus madai, besilaikantis retro stiliaus, mielai įsiklauso į mano patarimus ir jais pasinaudoja. Savo įvaizdžiu primenantis dendišką XIX a. prancūzų poetą, jis niekada „nedraugavo“ su juoda spalva. Įtikinau, kad ji jam labai tinka. „Tinka“ pamažėl tapo „patinka“.
Juodas apdaras, juoda rankinė ir raudoni sportbačiai – vienas tobulų variantų, kai dvejoji, kuo apsirengti.
Kontrastai. „Juodas apdaras, juoda rankinė ir raudoni sportbačiai – vienas tobulų variantų, kai dvejoji, kuo apsirengti. Kitas – sudriskę mėlyni džinsai, pilki marškinėliai ir balti sportbačiai. Dėl nedidelio savo ūgio tik išskirtinėmis progomis puošiuosi ilgomis suknelėmis ir aukštakulniais. Dažniausias suknelių ir sijonų ilgis – aukščiau kelių. Baras ar naktinis klubas (pavyzdžiui, mano mėgstamas sostinės „Materialiste“) – tai viešosios erdvės, kurios teikia didžiausią laisvę eksperimentuoti stiliumi. Šilkinė palaidinė su petnešėlėmis, juodos odinės kelnės ir grubūs batai („Christian Dior“ ar „Fendi“) – derinys, su kuriuo klube visada jaučiuosi puikiai.
Būdama maitinimo įstaigos savininkė, niekada nemaniau, kad turėčiau laikytis kokio nors ypatingo protokolo, todėl džinsai – ištikimiausi visos dienos palydovai. Beje, pastebėjau, kad Lietuvoje yra du priešingi rengimosi stiliai: santūrus, subtilus, kūrybiškai išgrynintas ir itin demokratiškas gatvės – ir pompastiškas balaganas, kurį matome blizgiuose žurnaluose ir portaluose. Net nežinau, kodėl egzistuoja toks kontrastas.
Neįsivaizduoju, kas turėtų nutikti, kad susikurčiau solidžios ar glamūrinės verslininkės įvaizdį: tokia nesu nei dirbdama darbovietėje, nei eidama į kortus persimetusi per petį dėklą su teniso raketėmis, nei pietaudama savo pamėgtuose „Stebukluose“, „Bistro 18“ ar „St. Valentino“... Įdomiausia, kad gyvenimo polėkį ir vidinę laisvę pajutau būdama gerokai per trisdešimt (gruodį man jau 35-eri), iki tol gyvenau tarsi susigūžusi. Tapau moterimi, kuriai patinka kvepalai „Tom Ford Black Orchid“ ir „Intoxicated by Kilian“ (šypsosi).“
