Atlyginimas neturėtų būti rodiklis
Su jaunimu dirbanti „Future Heroes“ projekto vadovė Gita Ruzgė pastebi, kad šiandien jauni žmonės į darbo rinką dažnai žengia vedini stereotipų ar įsitikinimų, kurių dalis vėliau gali nuvilti. Vienas jų – jog eiti reikėtų ten, kur didžiausi atlyginimai.
„Dabar paklausios tokios profesijos, kuriose aukščiausi atlyginimai, nors pradėjus mokytis, didelė dalis žmonių supranta, kad tai visai ne jų sritis. Jei kiekviena diena yra kančia mokytis, kaip tokioje srityje seksis išdirbti kad ir 40 metų?“, – teigia G.Ruzgė.
Populiarus šiandien ir kitas įsitikinimas – esą smagiausia yra dirbti sau, nes dienotvarkę tokiu atveju galima susidėlioti pagal savo poreikius. Dėl to šiandien matome populiarėjančius lektorius, sąmoningumo, emocinio intelekto mokytojus, trenerius ir t.t.:
„Nors galvojame, kad būsime patys geriausi ir turėsime didelę paklausą, deja, tai gali būti toli nuo realybės. Dažnai niekas nepasakoja, kaip kiekvieną dieną tokia forma dirbantys asmenys kovoja už išlikimą, matomumą, kiek jiems tenka įdėti pastangų, kad turėtų klientų ir pinigų net duonai įsigyti, o gal jiems tenka turėti net kelis darbus, nes iš vieno išgyventi tiesiog nepavyktų.“
Sprendimą, kuriuo karjeros keliu sukti, dažnai lemia ir tėvai. Būtent taip nutiko ir G.Ruzgei.
„Mama norėjo, kad būčiau buhalterė, nes tai „švarus“ ir gerai apmokamas darbas, o tėtis – kad stočiau į policijos akademiją, nes tais metais pirmą kartą priėmė merginas, o šioje srityje į pensiją gali išeiti būdamas 40-ies metų, – pasakoja ji.
– Įstojau į buhalteriją, taip sugaišau savo 3 gyvenimo metus ir galų gale buhaltere dirbau lygiai metus, nes supratau, kad tai ne mano sritis.“
Savo karjeros kelyje ekspertė pasakoja suvokusi dar vieną dalyką – kad vienas žmogus neprivalo mokėti visko.
„Esame gabūs skirtingiems dalykams, todėl būtent juos ir reikėtų tobulinti, kad taptume tos srities meistrais. Apie tai dažnai pamirštama kalbėti tiek mokyklose, tiek namuose, iš vaikų reikalaujama mokytis 10-ukais. Užuot tą darius, vertėtų stiprinti mūsų stipriausias puses.“
Šiandien jos darbas – įvairaus amžiaus moterims padėti realizuoti save karjeroje. Vienas tokių projektų: jau antrus metus Šveicarijos Filantropijos Fondo „The Ella Fund“, Britų Tarybos ir „WoW University“ inicijuojamas merginų lyderystės ir verslumo projektas „Future Heroes“, kurio mokymo programa apima įvairius įgūdžių ugdymo užsiėmimus ir verslo idėjas arba socialinės iniciatyvos plėtojimą komandose, siekiant paskatinti jaunas merginas susipažinti su savo galimybėmis, atrasti stipriąsias puses, nebijoti pasidalyti naujomis idėjomis, inicijuoti bei ryžtingai priimti sprendimus.
„Įdomu tai, kad projektas gali būti kaip tiltas naujiems startuoliams susikurti ir gal net suradus rėmėjus, juos įgyvendinti. Taigi jaunimas šiandien tikrai nestokoja galimybių plėsti savo pažinčių ratą, kompetencijas, tiesti karjeros kelią dar jauname amžiuje – reikia tik mokėti ieškoti“, – mano G.Ruzgė.
Jauniems žmonėms įžengus į darbo rinką, jų sėkmei įtakos turi trys indikatoriai: ką paaugliai galvoja apie savo ateitį darbo/karjeros rėmuose, kokiu mastu jie tyrinėja potencialias ateities galimybes ir ar jie įgyja darbo patirties dar būdami mokykloje, atskleidžia ir personalo paieškos bei atrankos sprendimų.
Įmonės „Emplonet“ Vilniaus padalinio vadovė, karjeros konsultantė Ingrida Juknevičiūtė-Lukašonok išdėsto trijų punktų programą, padėsiančią jaunam žmogui susidėlioti planą.
Pirmasis žingsnis: klausimas
„Kuo nori būti, kai užaugsi?“ – ypač dažnai vaikams užduodamas klausimas, į kurį jie pateikia įvairiausių ir fantazijos ribas peržengiančių atsakymų.
„Vis išgirstame metai iš metų nesikeičiančias profesijas – tai mokytojas, policininkas, astronautas. Iš kiek laisviau mąstančio darželinuko esu girdėjusi, kad užaugęs trokšta tapti transformeriu. Nors ankstyvieji pasvarstymai apie karjeros kelią vėliau nebūtinai tampa realybe, klausimo svarba paauglystės metais išauga.
Remiantis „OECD Programme for International Student Assessment“ (PISA) duomenimis, dėl ateities karjeros pasirinkimo neapsisprendę moksleiviai vėliau darbo rinkoje gali susidurti su žemesnėmis pajamomis ir didesniu nedarbo lygiu, palyginti su moksleiviais, kurie žino, kokioje srityje dirbs užaugę“, – teigia ekspertė.
„Dream big“ (liet. „svajoti daug“) konceptas taip pat gali paveikti jauno žmogaus ateitį: moksleiviai su didesnėmis ambicijomis įprastai darbo rinkoje vėliau pasiekia geresnių rezultatų.
„Teoriniai pasvarstymai apie karjeros kelio pasirinkimą yra pirmasis žingsnis moksleiviui, kurio tikslas – sėkminga patirtis darbo rinkoje. Ką iš to gali išsinešti suaugusieji? Klausdami nuvalkioto „kuo būsi, kai užaugsi“, sustokime išgirsti jaunuolio atsakymo, skatinkime jį į klausimą pasižiūrėti rimčiau (dažnas turi paruoštuką, pvz., „dirbsiu ką nors su IT“, kuris skirtas „atsimušti“ nuo suaugusiųjų kamantinėjimo), įsitraukime į diskusiją.“
Taip pat ji pataria nevaržyti jaunų žmonių ambicijų. Užuot pradėjus prunkštauti, kai vaikas atsako svajojantis būti prezidentu ar astronautu, ekspertė siūlo atkreipti jaunojo pašnekovo dėmesį į tai, kokio plano reikėtų šiai svajonei įgyvendinti.
„Svarbu paminėti, kad karjeros plano formavimas yra neatsiejamas nuo platesnio klausimo: kaip aš noriu gyventi užaugęs? Tai daryti reikėtų sąmoningai. Ar noriu turėti laisvę planuoti savo laiką pats, o gal geriausius rezultatus pasiekiu, kai turiu aiškius veiklos rėmus, taisykles?
Norėčiau dirbti darbą, kuriame kiekvieną dieną tektų bendrauti su daugybe žmonių, o gal mėgstu individualias užduotis? Man patiktų darbo reikalais nuolatos keliauti, o gal tai itin vargintų? Tai keli pavyzdžiai klausimų, kurie gali padėti apsispręsti“, – sako I.Juknevičiūtė-Lukašonok.
Šiame etape svarbi ir tėvų ar artimųjų vaikui sukurta motyvacinė sistema: tyrimais įrodyta, kad geresnis sėkmės rodiklis už IQ gali būti vaiko atkaklumas:
„Atžaloms sukūrę gerą motyvacinę sistemą, kuri grįsta paskatinimu ar pagyrimu ne už rezultatus, o už pastangas, vaikui įdiegsime modelį, kad įdėtas darbas atsiperka. Taip turintys ambicingų idėjų neužsisvajos ir žinos, kad didelės ambicijos reikalauja didelio indėlio. Tikėtina, jog dėl to vėliau gyvenime jiems neteks nusivilti.“
Mokykloje suteikiamų žinių nepakanka
Užduotas klausimas sau – tik pirmas žingsnis formuojant gerą karjeros planą. Tam, kad jaunuoliai turėtų tinkamą ateities darbo rinkos ir galimos savo vietos joje suvokimą, yra būtini realūs jų susidūrimai su galimais pasirinkimais.
Norintiems sužinoti, kas ir ką dirba, ekspertė siūlo apsilankyti karjeros mugėse, atvirų durų dienose įvairiose organizacijose, dalyvauti karjeros specialistų mokyklose organizuojamose veiklose:
„Lietuvoje nuo 2022 m. rugsėjo profesinio orientavimo programa mokyklose yra įvesta jau nuo pirmosios klasės, o karjeros specialisto etatas yra privalomas visos mokyklose. Džiugūs pasikeitimai lyginant su mano beveik 12 metų senumo patirtimi, kai per visus mokykloje praleistus metus turėjau lygiai nulį susitikimų su tokio tipo specialistais.
Vis dėlto moksleiviams patariame apie savo karjeros svajones pasikalbėti ne tik su artimiausiu suaugusių žmonių ratu, mokytojais ir karjeros specialistais – itin naudingos yra pažintys su žmonėmis „iš išorės“.
Džiugūs pasikeitimai lyginant su mano beveik 12 metų senumo patirtimi.
Klausykitės savo srities profesionalų pasisakymų įvairiose tinklalaidėse ar konferencijose, nepraleiskite progos paklausti jums įspūdį palikusio žmogaus, o ką gi jis veikia darbe, ar jam tai patinka, jei taip – kokių įgūdžių bei žinių reikia, kad būtum sėkmingas savo veiklos srityje.
Jei tik yra proga apsilankyti realiose darbo vietose su galimybe pašešėliuoti ten dirbantį žmogų, vertėtų nepraleisti tokio šanso. Apsilankymas mamos, tėčio, tetos, kaimyno darbovietėje – puikios galimybės įsivertinti, kokia darbo aplinka yra arčiau širdies.“
Vertinga bet kokia patirtis
Remiantis PISA (2018) duomenimis, paauglių įgyta patirtis savanoriaujant, atliekant profesines praktikas ar dirbant (ne visą darbo dieną, trumpalaikius darbus) taip pat tiesiogiai susijusi su geresniais užimtumo rezultatais darbo rinkoje.
„Įgytos autentiškos žinios ne tik praplečia jaunuolių akiratį, bet ir formuoja vėliau darbo rinkoje reikiamus įgūdžius (kaip save mobilizuoti darbui). Kaip žmogus, dirbantis personalo atrankų verslo srityje, galiu drąsiai teigti, kad dauguma organizacijų, besirinkdamos darbuotojus „junior“ pozicijoms, t.y., pozicijoms, kur darbinė patirtis nėra būtina, vis dėlto pirmenybę teikia kandidatams, kurie jau yra save išbandę darbo rinkoje.
Sritis, kurioje įgyta patirtis – ne tiek svarbi. Teigiamai vertinama ir skrajučių platinimo, asistento maisto prekių parduotuvėje, rūbininko patirtis.
Iš jaunųjų kandidatų, jau patyrusių, ką reiškia turėti atsakomybę prieš darbdavį, tikimasi greitesnio prisitaikymo naujoje organizacijoje, tinkamo požiūrio į darbą, bendros nuovokas, kas darbe yra tinkama, o kas – ne. Esminis patarimas visiems jaunuoliams yra siekti įgyti bet kokios darbinės patirties studijuojant, o jei įmanoma – dar mokantis mokykloje“, – sako karjeros konsultantė.
