Organizacija „Global Footprint Network“ kasmet fiksuoja „ekologinės skolos dieną“, kada žmonija išnaudoja paskutinius Žemės resursus (vandenį, dirvožemį, augmeniją ir t.t.), galinčius atsinaujinti per tuos metus. 2018-aisiais tai įvyko rekordiškai anksti – rugpjūčio 1-ąją.
„Nors pastaraisiais 50–70 metų išgyvenome spartų technologinį progresą, aplinkos kokybė negerėja tokiu pačiu tempu – tai didelės taršos laikmetis“, – interviu 15min sako A.Alijošiutė-Paulauskienė.
– Kokie šiandien yra labiausiai aplinką teršiantys veiksniai, sukeliami namų ūkių, žmonių veiklos?
– Manoma, kad didžiausias aplinkos teršėjas yra pramonė, visgi dar didesnį poveikį darome mes, pirkdami pramonės pagamintus daiktus. Taip pat pramonę kaltiname dėl prastos oro kokybės – tačiau viena to esminių priežasčių yra kūrenimas kietuoju kuru, kuris neigiamai veikia ir aplinką, ir žmogų.
Deja, bet šiuolaikinėje visuomenėje mes dažnai tą buvimo džiaugsmą užkemšame turėjimo džiaugsmu, tai yra, renkamės vartojimą.
Ir, nors šiandien žmonės piktinasi, kad bus apmokestintas kietasis kuras, būtent dėl jo didėja oro tarša, ypač – slėningose vietovėse, o miestuose susidaro smogas. Deja, bet dažnu atveju galvojant apie socialinę problemą (tai, jog nėra pinigų ekologiškesniam kurui įsigyti), yra pamirštamas ekologinis aspektas, neįvertinamas taršos poveikis sveikatai.
Kitas opus veiksnys – cheminės medžiagos, naudojamos buityje. Cheminių medžiagų naudojimas (taip pat ir netinkamai išmetamos jų atliekos) turi didelę įtaką vandens, dirvožemio, biologinės įvairovės kokybei, kadangi dalis tų medžiagų yra patvarios ir lengvai pernešamos, kaupiasi gyvūnuose, augaluose. Tai, pavyzdžiui, yra priežastis, dėl ko nerekomenduojama dažnai valgyti kai kurių jūrinių žuvų rūšių.
Statistinis pilietis savo namuose panaudoja apie 100–200 skirtingų cheminių medžiagų per dieną. Žmonės dažnai tuo netiki, bet jei paskaitytume dantų pastos, šampūno, indų ploviklio, kvepalų, kosmetikos sudėtį; pridėtume visas tas medžiagas, esančias maiste, kurį valgome, arba gaminiuose, kuriuos naudojame (dalis medžiagų išsiskiria vartojimo metu), – nustebtume.
Problema ta, kad mes dar neturime pakankamai tyrimų, kurie tiksliai nurodytų, kiek tas – kad ir nedidelis – medžiagų kiekis veikia mūsų organizmą bei gyvenimo kokybę, aplinką.
– Daug kalbama ir apie maisto industrijos įtaką aplinkos taršai. Ką jūs pasakytumėte?
– Viena iš aktualiausių problemų yra per didelis mėsos vartojimas, skatinantis intensyvaus žemės ūkio, kuriame naudojama daug cheminių medžiagų, plėtojimą. Intensyvus, tradicinis žemės ūkis itin prisideda prie eutrofikacijos (reiškinys, kada į vandens telkinius patenkančios cheminės maistinės medžiagos sukelia ekosistemos kitimo procesus, pvz., vandens „žydėjimą“), taip pat daro žymų poveikį dirvožemio, biologinės įvairovės kokybei.
– Kaip apibrėžtumėte vartotojiškumą ir jo sąveiką su aplinkos tarša?
– Čia susiduriame su filosofine problema – „turėti ar būti“. Deja, bet šiuolaikinėje visuomenėje mes dažnai tą buvimo džiaugsmą užkemšame turėjimo džiaugsmu, tai yra, renkamės vartojimą.
Šiandien turbūt visa ekonomika yra pagrįsta vartotojiškumu: pardavėjas nori parduoti daugiau, atitinkamai kuriama tam tikra aplinka, kur pirkėjas yra skatinamas kuo daugiau pirkti; kuriami daiktai yra neilgaamžiai, dažnai – sunkiai perdirbami. Tai lemia, jog išmetame vis daugiau atliekų, o kaip jas efektyviai perdirbti – nežinome, todėl jos kaupiasi ir didina aplinkos taršą.
Atsakingo vartojimo esminis principas – pirkti tai, ko iš tikrųjų reikia, ir tiek, kad būtų patenkinti poreikiai.
Pavyzdžiui, vartotojai yra skatinami vos ne kas dvejus metus pirkti naują (gražesnį, stilingesnį) kompiuterį, tačiau šiai dienai elektrotechnikos perdirbimo efektyvumas yra labai mažas (efektyviausiai panaudojami tik brangieji metalai). Kitaip tariant, tokių produktų gamybai sunaudojama daug išteklių ir energijos, o po to jie tiesiog išmetami.
Nenorėčiau sakyti, kad bandydami priešintis vartotojiškumui, turėtume sugrįžti prie gyvenimo atsisakant visko. Tačiau, pavyzdžiui, šiandien jaunam žmogui, gyvenančiam mieste, tikrai neverta pirkti automobilio: jis gali važinėti dviračiu, viešuoju transportu, o esant reikalui išsinuomoti mašiną pagal paskirtį. Tai yra dalijimosi ekonomika – turime suvokti savo daromą antspaudą, jo poveikį gamtai ir dėl to stengtis ieškoti kitų būdų poreikiams patenkinti.
– Atsakingas (tausojantis) vartojimas yra viena iš dabar populiarių ekologinių tendencijų. Kokie jo principai ir kaip juos galima pritaikyti kasdieniame gyvenime?
– Šiandien nuėję į kokios nors šeimininkės virtuvę pamatytume maždaug 4 virtuvinius elektrinius prietaisus, įvairius maišymo indukus, įrankius ar tiesiog per išpardavimus įsigytus nereikalingus daiktus. Tuo metu atsakingo vartojimo esminis principas – pirkti tai, ko iš tikrųjų reikia, ir tiek, kad būtų patenkinti poreikiai. Kitaip tariant, minimalistinis gyvenimo būdas yra atsakingo vartojimo ašis.
Kaskart perkant daiktus reikėtų sau atsakyti: kodėl tai perku? Ar man to reikia, ar aš to tiesiog noriu? Galbūt šis daiktas suteiks man šiandien džiaugsmo, bet kiek ilgai aš jį naudosiu? Galbūt savo namuose jau turiu kažką, kas galės atlikti tą pačią/panašią funkciją? Kiek reikėjo medžiagų, energijos, kad pagamintų šį daiktą, kuo jis taps, kai man jo nebereikės, ir kur aš jį dėsiu (pvz., ar pavyks perdirbti)?
Pagalvokime – juk ir taip daug daiktų mūsų namuose tiesiog „vagia“ vietą, reikalauja priežiūros.
Kasdien „balsuojame“ savo pinigine – ką perkame, tą mums ir gamina.
Taip ir su maistu: jei mes turime namuose produktų, iš kurių galime pasigaminti valgyti, kam pirktis dar daugiau maisto? Arba, jei važiuojame automobiliu į darbą vieni, gal verčiau kartu prigriebti kaimyną ar kolegą?
Atsakingas vartojimas taip pat orientuojasi į tai, jog žmogus pirktų ekologiškas, aplinką tausojančias prekes. Rinktųsi gamintojus, kurie galvoja apie savo gamybos poveikį aplinkai. Tarkime, įmonė savo gamybos procesą pakeitė taip, kad gaminamame produkte nebėra endokrininę sistemą ardančių medžiagų, gaminys turi ekoženklą – tačiau ar mes, vartotojai, palaikome tokią įmonę?
Apibendrinant, patarčiau įsivardyti prioritetus ir pagal savo gyvenimo būdą mažinti tai, ko turime/naudojame/vartojame per daug bei kaskart apsvarstyti pirkinių reikalingumą, jų poveikį aplinkai.
– Kiek naudinga pirkti ekologiškus produktus? Kaip atskirti, kad tai – išties ekologiškas prekės ženklas?
– Ekologiški produktai auginami/gaminami aplinkai palankiose sąlygose, jų sudėtyje nėra arba yra labai nedaug aplinkai ir žmogui kenksmingų medžiagų, jie yra lengvai perdirbami arba utilizuojami.
Pavyzdžiui, dirva, kurioje auginamos ekologiškos kultūros, turi būti netręšiama cheminėmis trąšomis nuo vienerių iki trejų metų, kad produktas galėtų pasiekti rinką. Tuo tarpu neekologiškos kultūros atitinka minimalias higienos normas, yra auginamos gausiai tręšiant cheminėmis trąšomis. Taigi ekologiškas produktas ne tik mažiau kenkia gamtai, bet ir yra daug palankesnis vartotojo sveikatai.
Besipiktinantiems, kad ekologiška prekė yra daug brangesnė, vertėtų nepamiršti įskaičiuoti aplinkos gerovės, sveikatos kainos.
Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, jog ekologiniams prekių ženklams reikalavimus nustato ir jų atitiktį tikrina trečiosios šalys (ne gamintojas ir ne pardavėjas). Visgi tiesa ir tai, kad šiandien rinkoje yra pilna pseudoekologiškų prekių, todėl renkantis produktus patarčiau atidžiai skaityti etiketes.
Pavyzdžiui, Europos Sąjungoje ekologiški maisto produktai pažymėti specialiu ženklu – žaliame fone esančiu lapu iš žvaigždučių, o pramoniniai turi ekologinės gėlės ženklą. Tinklalapyje „EcoLabel Index“ galima susipažinti su daugiau oficialių pasaulinių ekologiškų prekių ženklų (ten jų nurodyta apie 463).
Be to, ekologiškumu grįstas ir ūkininkų turgelių judėjimas: nors daugelio produkcija nėra oficialiai paženklinta, ja pasitikima, kadangi vartotojas dažnu atveju gali iš arčiau susipažinti su produkto gamybos procesu, auginimo sąlygomis, gamintojo vertybėms.
Siekiant pritaikyti „zero waste“ kasdieniame gyvenime, svarbu, kad naudojant produktus atliktų kuo mažiau atliekų, jas galima būtų antrą kartą panaudoti.
– Kuo aktuali ir aplinkos taršos mažinimui reikšminga „zero waste“ filosofija? Kaip ją galime taikyti kasdienybėje?
– Pirmiausia, šios filosofijos pagrindas yra tas, kad natūralioje gamtoje nėra atliekų – tai, kas nereikalinga, tampa trąšomis. Tuo metu šiandien visame pasaulyje milžiniškais mastais išmetamos atliekos yra viena iš aktualiausių aplinkosaugos problemų.
„Zero waste“ šalininkai remiasi tuo, kad, jei negalime perdirbti, pataisyti arba antrą kartą panaudoti daikto (kalbant apie atliekas), tai jo ir nereikia gaminti.
Dabar ši filosofija ypač aktuali versle: vis daugiau pasaulinių įmonių užsibrėžia ilgalaikėje perspektyvoje atsisakyti atliekų. Tai reiškia, kad jie susirenka savo panaudotus produktus ir juos paverčia žaliavomis, – tai ypač aktualu mažinant oro taršą. Tuo tarpu vis daugėja miestų, kurie savo strategijose taiko „zero waste“ politikos principus. Tai prasidėjo Australijoje, N.Zelandijoje, o dabar jau ir Europos miestai jungiasi prie šio pažangaus judėjimo.
Siekiant pritaikyti „zero waste“ kasdieniame gyvenime, svarbu, kad naudojant produktus atliktų kuo mažiau atliekų, jas galima būtų antrą kartą panaudoti, pvz., kaip trąšas, arba perdirbti, perdaryti ar pataisyti.
Beje, kasmet paskutinį lapkričio šeštadienį visuomenė kviečiama prisijungti prie „Nepirk nieko dienos” judėjimo. Nors viena nepirkimo diena nieko nepakeis, šiuo atveju siūloma stabtelėti ir pagalvoti apie tai, kam išleidžiame savo uždarbį – ar tikrai „kažko turėjimas” yra tai, dėl ko gyvename.
– Dalis žmonių nepraktikuoja ekologiško gyvenimo būdo teigdami, kad nuo jų vistiek niekas nepasikeis. Ką jiems atsakytumėte?
– Tik gyvendami ekologiškai galime būti darnoje su aplinka, gamta. Laikytis aplinkosaugos taisyklių vien dėl to, kad tave nubaus, yra viena. Bet turbūt visi norime nuvažiuoti prie neužterštos vandens pakrantės, pabūti švariame miške. Tai priklauso nuo kiekvieno mūsų veiksmų.
Iš esmės, atsakingas vartojimas, „zero waste“ ir apskritai draugiškas aplinkai gyvenimo būdas yra glaudžiai susiję su dvasine kultūra, žmogaus filosofija. Manau, kiek visuomenė yra dvasiškai turtinga, išsilavinusi – tiek ji ir atsakinga už aplinką. Nes tik suvokdami save kaip dalį visumos, turėdami stiprius ryšius su gamta, galime rūpintis ne tik savo artimiausia aplinka, bet ir visa planeta.
Mūsų veiksmai labai stipriai prisideda prie aplinkos kokybės, bet tai pamatyti yra sudėtinga. Mes gyvenime fragmentais, dažnai matome vieną reiškinio pusę (pvz., parduotuvėje patogu įsidėti vaisius į plastikinį maišelį), bet nepastebime kitos (tai, kad plastikas ilgai nesuyra, jo gamyba tarši, jis sudaro didžiąją atliekų dalį).
Manau, kiek visuomenė yra dvasiškai turtinga, išsilavinusi – tiek ji ir atsakinga už aplinką.
Taip, galime sakyti: „Kas iš to, jei šiandien pasodinsiu vieną medį, bet kažkur kertami miškai?“ Tačiau jokia civilizacijos pažanga nebūtų įvykusi, jei nebūtume pajudinę piršto. Turime būti atsakingi čia ir dabar, o ne galvoti, kad mūsų šiukšles išvalys ateities kartos.
Visgi džiugu, jog pasaulis vis labiau juda ekologiškumo kryptimi, bet, deja, tie ekologiški judėjimai, prasidėję prieš 20 metų, vis dar netampa dominuojančiu pavyzdžiu. Iš vienos pusės, svarbu, kad valstybė įtvirtintų aplinkai palankius teisinius reguliavimus, o juos taikytų ir verslo subjektai. Iš kitos pusės, politiniai sprendimai ir pramonė nesikeis, jei visuomenė to nereikalaus.
Todėl svarbu, kad žmonės diskutuotų, domėtųsi, ieškotų informacijos oficialiuose šaltiniuose (pvz., Aplinkos ministerijos, Aplinkos apsaugos agentūros tinklalapiuose), nebijotų skambinti ir užduoti klausimų nevyriausybinėms vartotojų, aplinkosaugos ar kitoms organizacijoms, jungtųsi prie ekologiškų judėjimų (pvz., socialiniuose tinkluose). Ir nepamirštų, kad kasdien „balsuojame“ savo pinigine – ką perkame, tą mums ir gamina.
