Iš kelionės nė vienos asmenukės neparsivežęs („Nes man nepatinka“), tačiau su įspūdžiais grįžęs E.Strasevičius planavo važiuoti ilgiau, po Islandijos dar aplankant Norvegiją. Tačiau baigiantis kelionei spyriotis pradėjo motociklas, kurį vyras pavadinęs Uodu („Toks jo vardas“). Tad sumanymo teko atsisakyti, ir po trijų savaičių Elegijus grįžo namo.
Kelionės metu teko patirti ir alinančio karščio važiuojant per Vokietiją, o nematytą savo veidą gražioji Islandija parodė nusigavus iki šios salos šiaurės.
15min GYVENIMO pokalbis su E.Strasevičiumi – ne tik apie Islandiją, tačiau ir apie laimę keliauti vienam, apie gamtą, prieš kurią pasijunti mažu žmogumi, ir laiką, kai visas tavo mintis užima tik jis – kelias.
– Elegijau, ar seniai jūsų gyvenime apskritai atsirado motociklas?
– Seniai, tik seniau apie tai nekalbėdavau, nerašydavau. Asfaltu važinėju jau antri metai, o prieš tai – miškais, bekele.
Amžius bėga, o bekelėje sunkus darbas, kelios valandos, ir nelieka žmogaus, nes nuovargis. Kitą dieną dar norėtum važiuoti, bet jėgų jau nėra. Tada pagalvojau, kad reikia išsilaikyti motociklo teises ir važiuoti asfaltu. Bet nesitikėjau, kad tai bus įdomu.
Bekelėmis važiuoti visą laiką įdomu, ten – visad nuotykis, o asfaltu? Maniau, nuobodu. Bet yra kita pusė. Miškais ir bekelėmis tu niekur nenuvažiuoji, nes važiavimo sąlygos sudėtingos. Važiuojant keliu per dieną gali atsidurti Vokietijoje ar Čekijoje.
Taip nusipirkau motociklą ir pradėjau važinėti po Lietuvą. Bet kiek tos Lietuvos? Paskui prasidėjo kelionės pas kaimynus – Latvija, Estija, Lenkija.
– O kaip atsirado kryptis į Islandiją?
– Labai paprastai. Buvo minčių važiuoti į šiaurę, bet iš karto norėjau į Norvegiją. Man patinka šiaurinės šalys. Vieną rytą, kai įsijungiau feisbuką, išmetė prisiminimą, kai lankėmės Islandijoje. Porą kartų ten buvom, kai Džordana koncertavo. Tada išsiklenčinau, kad Džordana išleistų, ir išvažiavau.
– Buvo ilgas pokalbis? Ir nerimo, matyt, buvo?
– Mano planas buvo apvažiuoti ir Norvegiją, o visa kelionė tęstis turėjo apie pusantro mėnesio. Taip, žinoma, kad kalbėjomės. Kai tokiam laikui išvažiuoji iš namų, negali tiesiog informuoti žmonos, kad tavęs nebus pusantro mėnesio.
Džordana nesakė, kad nevažiuočiau, tačiau nerimo, žinoma, kad buvo. Be to, buvo ir intensyvus koncertų sezonas, tačiau visus svarbiausius organizacinius darbus padariau iki išvažiuodamas.
– Kas kelionės metu nutiko, kad planą teko keisti?
– Iš Islandijos turėjau grįžti į tą patį uostą Danijoje ir ten keltis į Norvegiją. Tada važiuoti per visą Norvegiją iki šiauriausio Europos taško. Bet Islandijoje pradėjo strigti motociklas.
Pabandėme remontuoti, bet nebuvo aišku, kas jam nutiko. Vargais negalais su tokiu grįžau iki Danijos. Su tokiu mocu negali toliau važiuoti, nes nežinai, ar jis užsikurs. Iki kelto Kylyje man teko jį stumti apie pusantro kilometro.
***
Iš E.Strasevičiaus pasakojimų feisbuke
Nuotykiai tęsiasi. Į keltą Islandijoje Uodą jau įsistūmiau. Na, dvi dienas, sąlyginai buvo ramu. Plaukėme. Nusipirkau interneto ir ieškojau pagalbos, Danijos pusėje.
Deja, nei žmonės į kuriuos kreipiausi, nei žmonės į kuriuos mane nukreipė, padėti man toje pasaulio pabaigoje niekuo negalėjo.
Taigi. Dvi dienos jūroje, ir mes Danijoje. Buvo kiek nejauku. Toks kažkoks kaip ežys rūke. Nežinia visiška. Bet Dievas mus išgirdo! Labai nenoriai, bet Uodas nuo prikurkių užsivedė.
Ilgai negalvojau, ką gi daryti toliau, kryptis buvo aiški, Kylis, keltas į Klaipėdą. Sunkoki gavosi tie 500 kilometrų, tris kartus stabtelėjau užsipilti degalų, negesindamas moco, ir vėl pirmyn.
Mintis viena, kad tik neužgesčiau. Karšta buvo. Dar ir visa apranga su pašiltinimais, išsisegti nėra kaip, tai užima laiko, o moco gesinti negaliu. Žodžiu, taip karštai, šviečiant saulei, mes ir pasiekėme Kylį.
Minčių tą pačią dieną spėti į keltą nebuvo. Buvau nusiteikęs, kad plauksime rytoj, bet pasiteiravus informacijoje apie bilietus rytojui manęs paklausė, o ar nenorėčiau suspėti dar į šios dienos keltą?
Jau ne sakiau, o beveik rėkiau pasimetusiam vokiečiui: duok! Blemba, Uodą jau užgesinau. Tiek to. Griebiu jį po pažastimi ir minam. Toli minam, blemba.
Bet kažkaip, iškišęs liežuvį, uždusęs ir visas šlapias, aš jį įstūmiau į keltą. Ir štai mes jau Baltijos jūroje, o dar ryte buvome velniai žino kur.
Nenuobodžiaujame.
***
– Kiek per dieną nuvažiuodavote?
– Aš turbūt išaugau iš to amžiaus, kai seki, kiek tu nuvažiuoji. Važiavimas labai skirtingas. Kartais 500–600 kilometrų per dieną, kartais – 200–300 kilometrų.
Priklauso nuo to, koks oras, kokios važiavimo sąlygos. Neturiu tikslo susukti kuo daugiau kilometrų. Žinojau, kad turiu spėti į keltą, į kurį bilietus buvau nusipirkęs po kelių savaičių.
Islandiją gali aplėkti per 4–5 dienas. Bet ar pamatysi visą tai, ar pasidžiaugsi, kad tu ten esi?
Per dvi savaites nuvažiavau apie 3,5 tūkstančio kilometrų. Važiavau ne tik pagrindiniais keliais, bet ir bekele, kur galėjau pravažiuoti. Mano motociklas tokiems keliams neskirtas, jis skirtas asfaltui.
– Vienas, kelyje, su motociklu. Kokius daiktus su savimi vežėtės? Daug jų? Ko tokioje kelionėje reikia?
– Kai grįžau, pažiūrėjau į daiktus, kuriuos vežiausi, ir pagalvojau: kiek nedaug žmogui reikia, kad jis galėtų išgyventi.
Vienas krepšys buvo stovyklavimo reikmenys, palapinė, miegmaišis. Nors iš karto ketinau miegoti palapinėje, tačiau joje nakvojau kelias naktis, kol važiavau į Daniją.
Islandijoje dvi savaites beveik visą laiką lijo ir buvo stiprus uraganinis vėjas, artėjant link šiaurės dienomis tik 4–6 laipsniai šilumos. Kai visą dieną dieną esi lietuje ir ne tokiame, kaip pas mus, bet liūtyje, vakare būni visas šlapias – negelbėja net ir neperšlampama apranga.
Nakvodavau hosteliuose, svečių namuose, nes viešbučiai ten tikrai brangūs. Hostelyje, svečių namuose pigiau. Tiesa, tas pigiau tai panašiai kaip Europoje viešbutis, o ten – hostelis. Brangi šalis.
Kitame krepšyje vežiausi didelę vaistinėlę, nes man po insulto reikia gerti daug vaistų. Taip pat higienos reikmenys, šiek tiek pakaitinių drabužių, kelis raktus, atsargines detales, jei kas nors nutiktų motociklui.
– Turėjote kelionės planą, vietas, kurias aplankysite?
– Ne, nes niekada skrupulingai neplanuoju kelionių. Žinojau, kad iš Lietuvos turiu patekti į Daniją, tada į Islandiją. O saloje kur bevažiuotum, niekur nenugrybausi. Tai sala. Tad konkrečių planų nebuvo.
Aš žinojau, kad noriu papulti į salos šiaurę, apvažiuoti ją. Yra kryptis, o visa kita – sprendi vietoje. Važiuoji, pamatai smagesnį keliuką ir suki. Iš jo – dar kažkur. Ir taip važiuoji 3–4 valandas. Paskui pasižiūri, kur esi, gal ne į tą pusę važiuoji? Ir taip keliauji toliau.
***
Iš E.Strasevičiaus pasakojimų feisbuke
Viskas pasikeitė tiesiog žaibiškai. Oras gražus, matyti toli ir viskas, vaizdai fantastiški, bet... Pasikeitė žmonės. Jų pasidarė labai daug, ir čia, netoli Reikjaviko, jie visai kitokie. Ten, šiaurėje, sutikdavau labai mažai žmonių, bet jie buvo kiti. Žiūrint į juos supratai, kad jie žino, kur atvažiavo ir ko.
Matėsi, kad jie pasiruošę. Čia, pietuose, viskas kitaip. Išsidarkę, sužvarbę, pamėlusiais veidais ir dirbtinėmis šypsenomis prieš objektyvą. Šiaurėje gamta buvo valdovė, čia ji pasidarė tiesiog dekoracija nuotraukytėms.
Ant kiekvieno kampo, prie kiekvieno kalno, urvo, krioklio minios turistų.
Sugriuvo viskas. Chaosas. Norėjosi sprukti ir kuo greičiau. Taip ir padariau. Vos užmačiau nuošalesnį kelią, be jokių abejonių ir pasukau.
Ten, šiaurėje, sutikdavau labai mažai žmonių, bet jie buvo kiti.
Keli kilometrai asfalto ir vėl žvyras, ir aišku, nė vieno turisto. Jokio bruzdesio, jokio klegesio, o vos keli kilometrai nuo lankytinų vietų. Prisėdau parūkyti, nes tikrai reikėjo kažkaip susitaikyti su tuo, kad pasaulis nėra vien tik šiaurinė Islandija.
Lyg ir pavyko, nors nelabai noriai. Oras tikrai pasakiškas, gamtovaizdis įspūdingas, tai ir pasileidau klajoti toliau.
Tiesa, landšaftas pakito, čia daugiau lygumų, nors kalnai iš visur matyti, bet privažiuojamų ir važiuojamų nelabai daug. Stabtelėjęs kažkur toli toli užmačiau baltas kalnų viršūnes, ilgai savęs įkalbinėti nereikėjo.
Beldžiausi ta krytimi gana ilgai. Vėl atsidūriau žvyrkelio serpantine, kaip ir nieko naujo. Taip atrodė iš pradžių. Vienu momentu supratau, kad gana statu ir važiuojasi kažkaip greitokai. Žeminu bėgį, vis vien greitokai, žeminu dar, per greitai, o posūkis nenumaldomai artėja. Ir matau, kad posūkis toks keistas, be pakrypimo, plokščias, žodžiu, šūdinas. O nuolydis vis statėja. Na, ne kažką. Truputėlį stabdausi, nestoja. Per statu. Čiuožiu.
Viskas, antras bėgis, galinis ratas beveik blokuojasi, stabdyti dabar kaip ir ne visai protinga, nes nuvirsiu.
Kažkaip. Šlapias visas. Bet matau, kad dar tokių posūkių bent keturi ar penki, ir kampas toks pats status, atsipalaiduoti per anksti, bet jau pasigavau. Nuvažiuosiu.
Žodžiu, baimės buvo. Va tau ir nieko naujo. Ilgai sėdėjau kalno papėdėje ir rūkiau.
***
– Elegijau, sakėte, kad Islandijoje lankėtės ne kartą. O kokią ją sau parsivežėte dabar, apvažiavęs motociklu ir vienas?
– Nesitikėjau, kad bus tiek lietaus ir toks neįmanomas vėjas. Buvo, kad turi įsiremti abiem kojomis, kad tavęs nenupūstų. Žinojau, kad lengva nebus, juk tai Šiaurė, o šiaurinę Islandijos dalį skalauja Arkties vandenynas.
Arba jei stiprus šoninis vėjas, pamatai, kad gūsis nubloškia tave į kelio šalikelę, ir tu to negali sukontroliuoti. Tą vieną sunkiausių dienų, kai buvo tokios oro sąlygos ir dar teko važiuoti žvyrkeliu, aš nuvažiavau apie 150 kilometrų. Nes pavojinga.
Jei kitur, pavyzdžiui, tu gali sustoti poilsiui, pastovėti po medžiu, tai ten ne. Ten nėra medžių, ten plynė, jokios užuovėjos. Kelis kartus susiradau kampelį už kokio didesnio akmens. Nėra kur pasislėpti nuo vėjo – tu visą laiką jame.
Tačiau sala man patiko. Patiko, kad labai mažai žmonių ir labai ramu. Net vietinių žmonių mažai. Toks jausmas, kad saloje esi vienas pats. Kad esi čia ne pirmas žmogus, primena tai, kad važiuoji keliu, kurį kažkas nutiesė. Būdavo dienų, kai sutikdavau vos kelis automobilius per dieną, o žmogų dar rečiau pamatysi.
– Tačiau jei nutiktų bėda, tai taptų ne privalumu, bet problema.
– Taip, bet šiaurinėje dalyje, kai sustodavau tiesiog parūkyt ar pasigrožėti, ir jei pro šalį važiuodavo automobilis, taip nebuvo, kad nesustotų ir nepaklaustų, ar viskas gerai. Pietinėje dalyje, kur daug turistų, to nėra.
Vienu metu buvo besibaigiantis benzinas, ir supratau, kad esu absoliučiai niekur. Kažkokia apžvalgos aikštelė, labai gražu, bet tai nėra turistų lankoma vieta. Stoviu ir galvoju, ką dabar daryti? Geriausiu atveju kuro užteks dešimčiai kilometrų. Pro šalį važiavo žmonės, sustojo. Paklausiau jų, kur degalinė. Pasakė, kad kitoje fiordo pusėje, apie 15 kilometrų.
Kelis kartus susiradau kampelį už kokio didesnio akmens. Nėra kur pasislėpti nuo vėjo – tu visą laiką jame.
Suprantu, kad neužteks. Nors jie klausė, ar nereikia pagalbos, tačiau pamaniau, kad susitvarkysiu. Buvau ant kalno, visas kelias – į nuokalnę. Pasileisiu ir riedėsiu, o jei iki degalinės pritrūks kilometro ar dviejų, tai jau ne problema. Atvažiavau į degalinę, tik įsukau, ir pasibaigė benzinas.
Jei važiuoji pakrante, degalinių saloje daug, taip pat viešbučių, svečių namų. Tik Islandijos viduryje nieko nėra, nes visas gyvenimas palei pakrantę.
Pakrantėje, būna, stovi viešbučiai tarsi stovėtų niekur. Panašiai taip, jei Lietuvoje viduryje miško būtų viešbutis. Taip ir ten, atrodo, kad net nelogiška, kad jis ten yra.
– O kelionė vienam? Neprailgo?
– Man visą laiką patinka vienam. Neįsivaizduoju savęs motociklininkų kolonoje, kai tu turi žiūrėti, kas darosi priekyje, žiūrėti į veidrodžius ir sekti situaciją. Man tai būtų neįdomu. Kai važiuoji vienas, nuo nieko nepriklausai.
– O apie ką galvojate?
– Sunku net pasakyti. Protas, kuriuo mes naudojamės kasdien, būna labai užimtas. Kaip tu bevažiuotum, kiek bebūtų įgūdžių, bet tu vis tiek važiuoji ant dviejų ratų. Automobiliu kitaip. Tau vienodai tada, ar lietus, ar akmenėlis ant kelio, nes esi apsaugotas. Motociklu važiuodamas tu esi pažeidžiamas.
Todėl tavo protas ir užsiėmęs tuo – keliu. Dėmesio koncentracija didelė. Sąmoningai intensyviai apie kažką dar galvoti būtų sudėtinga.
Kai truputį ilgiau važiuoji, tu atšoki nuo visų minčių, kurios yra įprastos dabar, atsiriboji savaime. Ir galvojimas tada būna kiek kitame lygmenyje. Tu negalvoji taip, kaip kasdien: kas skambina, kas parašo žinutę, kokie darbai laukia. Todėl protavimo procesai vyksta kiek giliau, jie kitokie. Apie ką? Apie viską.
***
Iš E.Strasevičiaus pasakojimų feisbuke
Čia labai tylu. Netgi kada vėjas eina iš proto, vistiek labai tylu. Ir ramu labai. Yra toks kraštas čia, Westfjords vadinasi, bet jeigu jūs ne vietinis, tai tas pavadinimas jums nieko nepasakys.
Žiūrint į žemėlapį, tai tokia letena, atsikišusi į Grenlandijos pusę. Šiaurės vakarai, ko gero.
Taigi, apie Westfjods. Dvi dienas klajojau ten. Jeigu ne laiko limitas, ko gero, makaluočiausi ten dar porą savaičių.
Islandija nėra labai jau tankiai apgyvendinta šalis, bet tas kraštas yra absoliučiai laukinis. Didesni miesteliai čia vos keli; šiaurėje, slėniuose, gana nemažai pavienių fermų, o čia visiškai, visiškai tuščia. Fjordai ir kalnai, kalnai ir fjordai.
Prisisotinęs fjordų vaizdų, šoviau į kitą pusę nuo jų. Pirmas pasitaikęs kelias papuolė virš 100 km žvyrkelis. Važiavau išsižiojęs. Kanjonai, kriokliai, serpantinai. Kažkoks kosmosas.
Stojau begalę kartų. Tiesiog stoji, išjungi variklį, nusiimi šalmą, sėdi, kur pakliuvo, ir negali atsigrožėti. Bet labiausiai, net nežinau kaip tai įvardinti, sužavėjo, kažkaip ne tas žodis. Krioklys. Tuščias krioklys. Be vandens. Galite įsivaizduoti - labai aukštas uolėto kalno skardis, o jame platus ir gilus randas. Milžiniškas.
Sėdėjau ir galvojau, kokią gi amžinybę laiko turėjo ten tekėti ir kristi vanduo, kad liktų tokia žymė ? Begalybę. Vaizdas tikrai labai įspūdingas, bet jausmas keistas. Kažkodėl jaučiau liūdesį. Daug apie ką susimąstai žiūrėdamas į tokius dalykus.
***
– Skaičiau jūsų įrašus socialiniame tinkle ir stebėjausi, kad kelionėje jūs pradėjote rašyti. Ir ne bet kaip, tačiau jūsų žodžiai buvo su jausmu. Atrodo, kad iš naujo pažintum žinomą žmogų.
– Šiaip nerašau. Kartais būna daug minčių, kurias norėtum aprašyti, bet čia tam nerandi laiko. Ateina mintis, pradedi rašyti, tada kažkas paskambina, ateina žinutė. Prisimeni, kad kažko nepadarei. Ne iš rašymo juk duoną valgau.
O kelionėje tu pravažiavai dieną, stoji nakvynės. Iš karto yra daug reikalų. Reikia išsiskalbti, išsidžiovinti. Nesivežiau daug pakaitinių drabužių, kvailystė būtų tempti, nes vandens ir muilo juk visur rasi.
Toliau – batai. Sėdi ir su plaukų džiovintuvais juos džiovini. Galiausiai sužinojau, kam viešbučiuose reikalingi plaukų džiovintuvai. Jei normalesnė administratorė, paprašai antro džiovintuvo, per daug nepasakodamas, kam naudosi.
Teko kristi, daug ir skaudžiai. Būdavo ir taip, kad tiesiog krenti be jėgų ir negali, negali daugiau nieko.
Po to pabendrauji su namais, pailsi, viskas susiguli ir brūkšteli kažką. Atrodo, kad galėtum ir daugiau parašyti, bet nėra įgūdžių ir neišeina taip lengvai, kaip galbūt norėtųsi. Mintis dėlioji, sklandžios jos. Bet kai reikia parašyti – jau kitaip.
Man ir gramatika sunku. Nežinai kokio žodžio, turi atitrūkti nuo rašymo ir guglintis, kaip teisingai rašyt. Nes feisbukas yra vieša erdvė. Ir jei rašysi „viras“ ar kažkur nepadėsi nosinės ar ilgosios, negražiai atrodys. Tai laiko užima.
Bet kai paskui, jau grįžęs, pats perskaičiau, įdomu prisiminti. Kai skaitai, atsimeni, ką išgyvenai. Viskas atsikuria.
– Kur dabar jūsų Uodas?
– Remonte. Esu nusipirkęs kitą motociklą, visureigį. Nusipirkau jį dar prieš išvažiuodamas.
Kitais metais planuoju važiuoti aplink pasaulį, tai bus 5–6 mėnesių kelionė, važiuosiu taip pat vienas. Jau pradėjau jai ruoštis, reikia padaryti daug namų darbų.
***
Iš E.Strasevičiaus pasakojimų feisbuke
Važiuojant motociklu buvo visko. Ir beveik uždusimo nuo karščio ir dulkių, kai atrodė, kad dar sekundė, ir jau viskas. Kai plėšdavau nuo galvos šalmą, o nuo savęs apsaugas, nes atrodydavo, kad oro trūksta ne tik plaučiams, bet ir kūnui.
Buvo ir pastrigimų upeliuose, atleiskite už išsireiškimą, iki kiaušinių lediniame vandenyje, kai sutraukdavo ne tik tarpkojį, bet ir smegenis.
Ir buvo užkilimų į stačius, molėtus kalnus iš dvidešimt penkto karto, kur nugriuvus neišeina net atsistoti, nes statu ir slidu, o reikėdavo dar ir mocą pasikelti, apsukti jį, nusileisti į apačią, kad bandytum dar ir dar kartą.
Teko važiuoti valandų valandas ir karštyje, ir lietuje. Teko kristi, daug ir skaudžiai. Būdavo ir taip, kad tiesiog krenti be jėgų ir negali, negali daugiau nieko.
Buvo visko, bet taip sunku, kaip šiandien, nebuvo, ko gero, niekada. Jeigu aš jums čia kelias dienas iš eilės pasakojau apie lietų ir vėją, tai dabar norėčiau už tai atsiprašyti, nes tai, kas buvo šiandien, pranoko visas blogiausias fantazijas.
Šiandien buvo ne lietus, šiandien buvo net ne liūtis, šiandien buvo tai, kam aš net žodžio tokio nežinau. Ir vėjas. Tiesiog verčiantis iš kojų vėjas.
Šiandien apvažiavau tokį nedidelį pusiasalį, reklaminėse brošiūrose minima, kad iš čia galima pastebėti banginių. Nebandžiau aš to daryti.
Pats kaip banginis buvau po vandeniu ir dar beveik uragane. Lietūs, aišku, žvyrkelius pavertė kažkuo labai sudėtingai pravažiuojamu.
Duobė ant duobės, o kadangi gruntas čia kietas, tai tos visos duobės labai aštrios ir skaudžios. Buvo momentas, kai atėjo kažkoks abejingumas, bet toks negeras. Ką aš čia veikiu?
Bet pasakysiu taip, yra tame kažkas tokio. Ko gero, ne visi tai supras, bet tikrai yra. Klajonės ne visada euforija.
