Elidijaus senelis buvo Elizaras. Abu kirpėjai, abu karaimai. Senelis Elizaras, kaip ir Elidijus dabar, labai mylėjo savo amatą. Dirbdavo netgi po 12–14 valandų per parą. Mirė ganėtinai jaunas, sulaukęs 53 metų. Tuomet Elidijus dar nebuvo gimęs, tačiau apie būsimą anūko gimimą senelis jau žinojo. Tėvai, norėdami pagerbti senelio atminimą, davė Elidijui panašų, tačiau labiau šiuolaikišką vardą.
Senelį visi vadino Eliu, galbūt sutapimas, o gal ir ne, kad ir Elidijų draugai vadina tuo pačiu, sutrumpintu vardu – Elis. Tačiau ne tik vardą dalinasi šie vyrai, bet ir tą pačią, anot Elidijaus, Dievo dovaną – kirpti.
Dėl visų šių logiškų priežasčių, o galbūt visai spontaniškai Elidijus kartu su sese atidarydami savo vyrų kirpyklą Vilniuje, Užupyje, pavadino ją „Elizaro artele“. Jiedu niekada nesudvejojo šio vardo teisingumu, o žodis „artelė“ jame – tiesiog šiltas šeimos amatą nusakantis daiktavardis. Ne kažkokia kirpykla!
Senelis pradėjo kirpti nuo 1933 metų, o po dvejų metų drauge su partneriu atidarė vyrų kirpyklą Panevėžio miesto centre, kur dviese ir dirbo. Kirpyklėlė veikė ir prieš Antrąjį pasaulinį karą, ir po jo, iki pat senelio mirties. Sovietmečiu ir ilgą laiką tose pačiose patalpose išliko kirpykla, vėliau kirpėjų reikmenų parduotuvėlė. Ir yra iki šiol.
Senelis kirpdavo Elidijaus tėtį, kai jis buvo vaikas. Galima sakyti, šis visą savo vaikystę ir jaunystę ten praleido. Seniau buvo populiaru skustis barzdą kirpykloje, taigi senelis vienašmeniu skustuvu, jau galima sakyti, žongliruot galėjo. Tėvas irgi šio amato išmoko, nors vėliau dirbo inžinieriumi.
O Elidijus su seserimi augo, žaisdami su senelio įrankiais, bandydami elektrinę ir rankines mašinėles – viskas buvo įdomu. Taip Elidijus pramoko kirpti būdamas 12 metų, o su tikrom kirpėjo paslaugom susidūrė tik tarnaudamas armijoje.
Kirpti niekada nebijojo, buvo tarsi vidinis polinkis tam. Žinoma, sovietmečiu barzdos nebuvo populiarios, ir barzdaskučių nereikėjo. O vyrui kirpėjo profesija išvis buvo laikoma nedėkinga. Taigi kirpdavo beveik vien moterys. Vyrai barzdas tvarkydavosi patys, kaip sugebėdavo.
Pats Elidijus mokėsi barzdas tvarkyti savarankiškai: žiūrėdamas vaizdinę medžiagą internete ir lankydamasis užsienyje, pvz. Anglijoje, kur gilios barzdaskutystės tradicijos. Taip pradėjo tobulintis, nes nebuvo šalia senelio, kuris galėtų realiai pamokyti, tačiau vėliau kirpėjo amato mokymai sudėliojo trūkstamas detales ir patvirtino, kas jau ir taip žinoma, pagerino darbo kokybę.
Taigi viskas prasidėjo nuo smalsumo kerpant brolius ir pusbrolius, o tarnaujant armijoje net 2 metus kirpdavo visus vyrus aplinkui, o tai – puiki praktika kirpėjui. Vėliau daug svarstė, kurlink pasukti, tačiau kirpėjo profesija, kaip jau minėta anksčiau, nebuvo pakankamai rimta vyrui, taigi nulėmė praktiniai sumetimai – Elidijus baigė ekonomikos mokslus.
Tačiau visą gyvenimą traukė labiau kūrybinės veiklos, dailė, architektūra. Praėjus kiek laiko, atėjo supratimas, kad reikia daryti tai, kas patinka, kas traukia. Sesuo kirpo vyrus apie 20 metų, o Elidijui senokai norėjosi įsteigti kažką savo, o be to, norėjosi įamžinti ir senelio atmintį.
Taip susidėliojus aplinkybėms ir atsirado „Elizaro artelė“. Ši erdvė labai traukia žmones; kaip ir senelio laikais, klientai kartu yra ir draugai, kurie ateina ne tik apsikirpti, bet ir pabendrauti, įdomių istorijų išgirsti, maloniai praleisti laiką.
Daugiau apie barzdaskučių amatą žiūrėkite „100-mečio barzdos“ interviu su Elidijumi Rajecku:
„100-mečio barzda“ – tai Lietuvos 100-mečio ir Jono Basanavičiaus inspiruotas bei barzdočiams dedikuotas projektas socialinėse ir realiose erdvėse. Dukart per mėnesį skelbiame trumpus videointerviu ir reportažus apie barzdas, jų priežiūrą, vyrų kirpėjus – barberius jų profesijos istoriją, sukauptą patirtį, senovinius skutimo būdus ir kt. Daugiau apie projektą – „Facebook“ paskyroje.
