Dirbant valytoja – 5 savaičių atostogos su „viskas įskaičiuota“
27 metų Viktorija Norvegijoje gyvena neilgai – metus. Mergina teigia, jog apie išvykimą galvojo dar būdama mokyklos suole: „Visada žinojau, kad išvažiuosiu, tik klausimas buvo kur ir kada.“
Viktorija per palyginti neilgą laiką Norvegijoje patyrė įvairių sunkumų. Iš nuomojamo buto mergina buvo išprašyta, nes ji augino šuniuką. Tuomet ją priglaudė darbdaviai, vėliau mergina susirado butą, tačiau šunį jai teko parduoti. „Norvegijoje augintiniai, kaip ir vaikai, yra nepageidaujami, jeigu kalbame apie nuomą“, – teigia mergina.
Vėliau mergina neteko ir darbo: „Likau viena, be darbo, be draugų, kaimo glūdumoje“, – pasakoja Viktorija. Tuo metu mergina gyveno Arnes miestelyje, kuris nuo Norvegijos sostinės nutolęs apie 50 km. Vėliau, susiradusi būstą ir darbo vietą Osle, mergina teigia „atsistojusi ant kojų“ ir pradėjusi čia kurti savarankišką gyvenimą.
Dabar Viktorija dirba valymo įmonėje. Anot jos, šiame darbe sunkiausia tai, kad ne visada yra adekvačiai įvertinamos jos darbo pastangos. „Darbo valandas renkuosi pati. Tai yra didelis privalumas, nes galiu susiplanuoti savo laiką ir skirti laiko papildomai veiklai“, – teigia mergina. Darbo atlygis, anot merginos, 50 % priklauso nuo to, kokioje įmonėje dirbi, o likusieji 50 % – nuo paties pastangų.
Osle už mažą kambarį prašoma nuo 400 iki 800 eurų.
Viktorija teigia, jog norvegai kelia aukštus reikalavimus dirbantiems valymo srityje. „Kuo geriau dirbsi ir parodysi, jog esi suinteresuotas įmonės įvaizdžiu, gali tikėtis gauti daugiau darbo valandų, didesnių karjeros galimybių“, – teigia mergina.
Norvegijoje gyvenanti lietuvė teigia, kad valytojas, nemokantis norvegų kalbos uždirba 1500–2000 eurų, dirbdamas ne daugiau nei 8 valandas per dieną. „Be to, per metus laiko susikaupia atostogų išmoka, kurios dėka galiu atostogauti 5 savaites šiltuose kraštuose su „viskas įskaičiuota“, – teigia mergina.
Pasak Viktorijos, pragyvenimo kainos Norvegijoje – panašios į Lietuvos. „Tik butų nuoma čia brangi. Pavyzdžiui, Osle, už mažą kambarį prašoma nuo 400 iki 800 eurų“, – teigia mergina.
Paliktas verslas Lietuvoje ir statybos Norvegijoje
Arnas, gyvenantis Norvegijoje dar tik 3 mėnesius, paliko verslą Lietuvoje ir išvyko. Anot jo, Lietuvoje jam gyventi per ankšta. „Lietuvoje verslui augti galimybių nėra. Ketinu ir čia verslą pradėti. Čia yra daug galimybių, bankai verslui duoda dideles paskolas ir galimybių užsidirbti čia pakanka“, – teigia emigrantas.
„Čia sunku gauti banko kortelę, visų pirma, reikia turėti galiojančią darbo sutartį. Susitvarkius dokumentus ir pateikus kelių mėnesių algalapius bankui, galima atsidaryti sąskaitą“, – teigia Arnas.
Iš Lietuvos jis išvyko, nes gauti paskolą ir vystyti verslą, anot jo, gimtinėje sunku. Dabar Arnas svarsto pradėti verslą Norvegijoje: „Statybos – ne man. Truputį padirbėjau ir noriu grįžti prie verslo. Noriu atidaryti valymo įmonę, daug lietuvių čia dirba skirtingose valymo įmonėse. Kiek girdėjau, pradėti tokio pobūdžio verslą čia nesunku.“
Arnas nusiteikęs optimistiškai, pagyvenęs ir užsidirbęs pinigų Skandinavijoje, ketina keliauti toliau, kur šilta. „Mano dabartinis tikslas – užsidirbti pinigų ir perkelti savo verslą į Ispaniją. Ten šilta, gera ir palyginti nebrangu“, – mintimis dalinasi Arnas.
Emigrantas teigia, kad į Lietuvą bent kol kas grįžti neketina. „Norvegijoje gyvena daug mano pažįstamų, tad pažinčių ir žmonių, kurie padeda tikrai pakanka.“ Arnas planuoja savo verslą, kurį paliko Lietuvoje, atsivežti į Norvegiją.
Socialiniam būstui gauti pajamos per didelės, paskolai – per mažos
13 metų Norvegijoje gyvenantis Kęstutis teigia, kad iš Lietuvos išvyko tikrai ne dėl noro turėti daugiau. „Tiesiog nebeišgyvenome Lietuvoje iš uždirbamos algos, kai šeimoje gimė antras vaikas. Žinoma, labai norėčiau gyventi Lietuvoje, nes esu lietuvis. Mano mama dar gyva, ją reikia daboti, šeima taip pat kol kas Lietuvoje, o aš čia – Skandinavijoje“, – pasakoja Kęstutis.
Kęstučio šeimoje auga sunkią negalią turintis vaikas. „Gyvenome 42 m² bendrabutyje keturiese. Dėl to, kad auginome neįgalų vaiką, mums priklausė socialinis būstas. Jo mes negavome, nes pajamos buvo per didelės. Nuėjus į banką ir bandant gauti paskolą būstui, susidūriau su panašia situacija – ten man pasakė, kad mano pajamos per mažos gauti paskolai“, – pasakoja emigravęs lietuvis.
Man gaila šių metų, praleistų ne kartu su šeima, su jais susitinku tik keletą kartų per metus.
Taigi, Kęstutis didesnio būsto šeimai negavo. Su neįgaliu vaiku šeima liko gyventi bendrabučio trečiame aukšte, kuriame dalinosi dušą su kitais gyventojais, o žiemą kęsdavo šalčius.
„Išvažiavau į užsienį, kad bent mano šeima galėtų geriau gyventi“, – teigia Kęstutis. Jo emigracija tęsiasi jau 13 metų, mat bankui reikia grąžinti paskolą. „Man gaila šių metų, praleistų ne kartu su šeima, su jais susitinku tik keletą kartų per metus“, – teigia emigrantas.
