15min ir Europos socialinio fondo agentūra (ESFA) baigia pasakojimų ciklą „Emocijos“. Paskutinis, vienuoliktasis pasakojimas – apie Karolinos, Emilijos ir Izidoriaus kasdienybę.
VISUS STRAIPSNIŲ CIKLO „EMOCIJOS“ PASAKOJIMUS RASITE ČIA
Kaip ir visų vaikų, Karolinos rytas prasideda kelione į mokyklą. 15-metė lanko „Baltijos“ pagrindinę mokyklą, specialiųjų poreikių klasę. Pasibaigus pamokoms, merginos gyvenimas nesustoja – laukia gausybė veiklų.
„Mes labai daug keliaujame – važiuojame į koncertus, į baseiną, į spektaklius... Karolina yra žingeidi ir aktyvi mergina – jai labai patinka sportuoti, bendrauti su kitais, todėl namuose sėdėti nemėgsta. Net mokyklą labai mėgsta. Kai serga, labai jaudinasi, kad neis į mokyklą ir nepamatys savo draugų. Geriau įsijungti į kokią veiklą nei sėdėti užsidarius tarp keturių sienų. Tu neturi kada liūdėti, nes visada esi užsiėmęs“, – pasakojo Karolinos mama.
Širdžiai mielomis veiklomis Karolina užsiima kartu geriausia drauge Emilija.
„Tarp jų nuo pat mažų dienų užsimezgė tikra draugystė. Kai jos susipažino, Karolinai buvo tik keturi mėnesiai. Mano mama draugauja su Emilijos teta, pradėjome bendrauti telefonu, vėliau susitikome, jos lankė tą patį darželį“, – sakė Karolinos mama.
Ji sutinka, kad būna daug lengviau, kai turi su kuo pasidalinti savo patirtimi, patarimais ir vargais. „Mes esame kaip likimo draugai, kaip giminės. Net daugiau nei giminės“, – džiaugėsi Karolinos mama.
Moteris neslėpė, kad dažnai užklumpa sunkių momentų, tačiau likimo nekaltina. Anaiptol, dukra suteikė didžiausią gyvenimo prasmę.
„Turi turi tai priimti. Kai gimsta vaikas, nuo pat gimimo kiekvienas juo rūpiniesi. Būna labai sunku, kai vaikas suserga, nes nežinai, kuo tai gali pasibaigti. Tai yra sunkiausia emociškai. Lygiai taip pat ir su sveiku vaiku – tu nežinai kas gali atsitikti, bet rizika didesnė yra vaikams su negalia. Negaliu išeiti į darbą, nes bent kas tris valandas aš turiu ir į mokyklą atvažiuot, be manęs ji niekur negali, nes yra tokių dalykų, kurių niekas nepadarys apart manęs, bet aš esu laiminga, nes matau, kokia Karolina yra stipri“, – sakė Karolinos mama.
Ji teigė, kad Karolina – tikra kovotoja. „Ne veltui ateina tie vaikai kažkokią misiją atlikti – jie pamoko, kokie galime būti stiprūs. Jie yra ne užuojauta, o pamoka, kaip reikia stengtis“, – sakė ji.
Ukmergėje gyvenančio 20-mečio Izidoriaus mama Jurgita Vasiliauskienė pasakojo, kad dieną vaikinas praleidžia jaunimo centre.
„Izidorius yra labai bendraujantis, todėl jam patinka leisti laiką su kitais žmonėmis. Jis baigė 10 klasių bendrojo lavinimo mokykloje, tuomet pradėjo lankyti vienintelį centrą žmonėms su negalia Ukmergėje. Jie ten bendrauja, vyksta įvairūs užsiėmimai, išvykos. Kompiuteris jo yra labai geras draugas, turi daugybę draugų“, – pasakojo Jurgita.
Jurgita pasakojo, kad iš pradžių baiminosi, jog po mokyklos Izidoriui neatras jam patinkančios veiklos, todėl nusprendė namuose rengti moteriškos bendrystės užsiėmimus „Laimės namai“.
„Įsteigiau tą ratą, kad jis turėtų galimybę aplink matyti žmones, kurie dalintųsi savo buvimu kartu su juo ir jisai dalyvautų susibūrimuose ir galėtų dalinti savo gėrį“, – sakė Jurgita.
Jurgita įsitikinusi, kad kiekvienas savyje turi specialiųjų poreikių, todėl lyginimas „sveiki“ ir „kitokie“ yra neteisingas.
„Manyčiau, kad gyvenimas turi būti kartu su kitokiais, o ne šalia jų. Tai reiškia, kad visame kame – tiek darbe, tiek ugdymo įstaigoj, tiek renginiuose, turime būti kartu. Manau, kad jaunimo tarpe tai toleruojama daug labiau. Ne jaunimas nesupranta žmonių ir nuo jų šalinasi. Tai daugiau daro suaugę, vyresni žmonės, kurie tartum bijo tos negalios. Manyčiau, kad yra švietimo, nežinojimo trūkumas. Valstybė yra stipri tiek, kiek yra stiprus pažeidžiamiausias jos narys“, – pasakojo J.Vasiliauskienė.
Man reikia tavo šypsenos ir apkabinimo. Ne užuojautos ar atodūsio. Noriu to, ko trokštame visi, – būti suprastas ir išklausytas. Galimybės klysti ir pasitaisyti. Noriu kalbėti, pasakoti, juoktis, apkabinti, pamatyti, tyrinėti, ieškoti, ką nors naujo sužinoti, dalytis, toli keliauti. Noriu tylėti, savo mintis rašyti, paslaptį papasakoti, ne vietoj juoktis, nuo darbų pavargti, dainuoti, piešti, kurti, išmokti groti. O jei neišeis, rytoj sugalvosiu ką nors naujo.
„Emocijos“ – 15min ir Europos socialinio fondo agentūros (ESFA) pasakojimų ciklas, skirtas socialiniam įsitraukimui didinti. Pasakojimų cikle aprašomos šios socialinės akcijos herojų gyvenimo istorijos, netikėti pomėgiai, siekis būti laimingais, kad ir kas nutiktų.
-
„Emocijos“. Regėjimo negalią turintis Marius laimės receptą atrado šokyje ir šypsenoje
-
„Emocijos“. „Pirmo blyno“ komanda – apie juos aplankiusį stebuklą: „Negalvojome, kad kada nors dirbsime“
-
„Emocijos“. Neįgaliųjų orkestro vadovas: „Sunku įtikinti, kad muzika gali būti su klaidomis“
-
„Emocijos“. Nuo gimimo nevaikštanti Rūta netikėjo, kad ras gyvenimo meilę: „Man pranešė, kad būsiu jo žmona“
