15min ir Europos socialinio fondo agentūra (ESFA) tęsia pasakojimų ciklą „Emocijos“. Antrasis pasakojimas – apie vyrą, kurio gyvenimo nepakeitė net sunkiausios traumos.
VISUS STRAIPSNIŲ CIKLO „EMOCIJOS“ PASAKOJIMUS RASITE ČIA
„Vieno sekmadienio pavakarę važiavau Kauno Savanorių prospekto pagrindine gatve. Apsisukinėjau, per veidrodėlius pažiūrėjau, kad nieko nėra – kelias iš abiejų pusių buvo tuščias. Vidurine eismo juosta lėkė motociklininkas, iškėlęs priekinį ratą į viršų. Nei aš jį mačiau, nei jis mane matė.
Liudininkai pasakojo, kad jis važiavo gerokai per 200 km/val., o kai atsitrenkė į mane, greičio matuoklis užstrigo ties 160 km/val. Po susidūrimo mano automobilis apsivertė stogu į viršų ir atsidūrė priešingo eismo juostoje“, – istoriją pradėjo T.Šmatavičius.
Tadas prisimena, kad po lemtingo susidūrimo prarado sąmonę. Vienai minutei. Iš pradžių Tadas pradėjo girdėti garsus, paskui pamatė, kad „vaikšto“ draugo batai. Tuomet atvažiavo ugniagesiai, išpjovė dalį automobilio, kad jį ištrauktų.
„Viską pamenu, nes buvau sąmoningas. Tuo metu labai daug sportavau, todėl buvau stiprus, gal dėl to „neatsijungiau“. Vaizdas buvo vėl dingęs, bet garsus girdėjau visus. Tuomet mane nuvežė į Kauno klinikas, jutau, kaip kirpo drabužius su žirklėmis. Atsimenu, kaip pakėliau galvą iš paprašiau, kad duotų ko nors nuo skausmo. Visi nustėro, kad esu su sąmone… Prabudęs buvau ir per operaciją, tuo metu jutau beprotišką skausmą ir riksmus gydytojų, daug keiksmažodžių, kad baigiasi narkozė. Vėliau atsibudau reanimacijoje... Amputuotas“, – pasakojo Tadas.
Praėjęs tikrą pragarą, Tadas dar kone pusmetį turėjo gulėti ligoninėje. Tadas sako, kad jo būklė buvo tokia sunki, kad net gydytojai netikėjo, jog jis liks gyvas.
„Buvo didelis kraujo užkrėtimas, ir vienas iš rezidentų mane vežiodavo į vadinamą batiskafą. Ten retina orą iki tiek, kad žūtų visos bakterijos, kurios užkrečia kraują. Kiti rezidentai juokėsi iš jo, nes buvo įsitikinę, kad man bus amen. Tačiau organizmas buvo stiprus, ir aš pradėjau taisytis“, – sakė jis.
Vilties suteikė tik artimieji, kurie tikėjo, kad vyras vieną dieną atsikels iš ligos patalo.
„Pusseserės vyras mikrochirurgas sakė, kad „mes dar ne tokius ant kojų pastatome, už pusės metų lakstysi“. Ir aš kažkaip nejutau nei depresijos, nei nieko – man tiesiog kišo vaistus saujomis, ir buvau ramus. Žinią, kad netekau kojų, priėmiau ramiai. Juk yra toks posakis – nekrauna tiems, kurie negali panešt“, – juokėsi Tadas.
Nors Tadui teko iškęsti, rodos, amžinybę trukusį pragarą, kai esi įkalintas lovoje ir į vieną ranką teka fiziologinis tirpalas, o kitą – donorų kraujas, jis neprarado pozityvumo ir iš kančių galiausiai išsikapanojo.
„Aš net dabar nemanau, kad esu be kojų. Gyvenu aktyvų gyvenimą. Viskas dar ne taip blogai baigėsi. Kai pasižiūriu, yra žmonių, kuriems tikrai daug blogiau. Tai, ką patyriau, antrą kartą patirti nenorėčiau, bet dabar yra viskas gerai“, – tvirtino T.Šmutavičius.
Apsišarvavęs pozityvumo skydu, T.Šmutavičius neslėpė, kad su tokia trauma susitaikyti yra sunku. Dažnai nepadeda ir visuomenės požiūris į negalią turintį žmogų.
„Jeigu būčiau nuo gimimo su kokia nors negalia, tai būtų vienaip. O aš visą gyvenimą gyvenau normalų gyvenimą, todėl vis tiek dėl to kompleksuoju. Kai mane paguldė protezavimui, puikiai prisimenu momentą, kai su neįgaliojo vežimėliu važiavau į kineziterapijos salę. Koridoriuje visų žmonių žvilgsniai buvo nukreipti į mane. Kad susitaikytum su tais žvilgsniais, turi labai daug su savimi dirbti.
Dabar, kai esu su protezais, aš beveik nesiskiriu nuo kitų žmonių, ir daugelis net nepastebi, kad ne savo kojomis vaikštau – užsienyje kai kurie žmonės vaikšto atvirais protezais ir jiems nusispjaut, bet Lietuvoje kažkoks neigiamas požiūris į negalią vis tiek yra, ir tai nėra malonu“, – sako Tadas.
Drauge Tadas stengiasi pateisinti aplinkinius ir gręžiasi į save: „Galbūt problema yra manyje, kad aš įsivaizduoju, jog jie žiūri ar jaučiasi nejaukiai šalia manęs. Iš išorės atrodo, kad viskas yra gerai, bet viduje, giliau pakapsčius, kyla klausimas, ar aš iš tiesų esu susigyvenęs su ta savo avarija. Taip, aš einu per gyvenimą, nėra jokių problemų, laikau save sveiku žmogumi, niekad savęs negailiu ir einu kiaurai, bet klausimas visgi kyla: ar esu su tuo susigyvenęs? Atrodo, kad man visiškai vienodai, ką kiti galvoja, bet taip turbūt nėra.“
Paklaustas, ar nesvarstė kreiptis į psichologą, Tadas mano, kad su iškilusiais sunkumais žmogus turi susitvarkyti pats.
„Pats labai daug domiuosi psichologija ir skaitau įvairią literatūrą, bet pas psichologą nesilankiau. Manau, kad sau esu pats geriausias daktaras, ir tik pats žmogus gali sau padėti. Manau, kad psichologas nereikalingas, juk kiekviename žmoguje rastumėm daugybę problemų, bet didžiuma su jomis susitvarko patys“, – tikino jis.
Akivaizdu, kad Tadui psichologo neprireikė – jis toliau sportuoja, siekia asmeninių tikslų. Tokio ryžto galėtų pavydėti ne vienas žmogus be negalios.
„Prieš avariją labai daug užsiimdavau kovos menais, kultūrizmu. Su draugu buvome įkūrę ir Kauno fitneso ir kultūrizmo federaciją. Po traumos ėmiausi plaukimo, kuris man labai patinka, nes jaučiu raumenų tonusą, puikią fizinę būklę. Gyvenimo kokybė yra visai kitokia.
Esu visiškai atsisakęs visų žalingų įpročių, o per Naujuosius sueis lygiai metai, kai nevalgau mėsos. Dar niekad taip gerai nesijaučiau. Manau, kad sportas kiekvienam žmogui turi būti svarbus, nes jeigu norime gerai jaustis, kūną reikia prižiūrėti“, – pasakojo T.Šmatavičius.
Tadas tikino, kad nuo sporto gerėja gyvenimo kokybė, o kai gerai jautiesi, norisi eiti pirmyn: „Jei jausčiausi prastai, nesinorėtų nieko.“
Žiūrėkite vaizdo įrašą apie Tadą Šmatavičių ir Ernestą Česonį. Ernesto istoriją skaitykite kitame pasakojime iš ciklo „Emocijos“.
Man reikia tavo šypsenos ir apkabinimo. Ne užuojautos ar atodūsio. Noriu to, ko trokštame visi, – būti suprastas ir išklausytas. Galimybės klysti ir pasitaisyti. Noriu kalbėti, pasakoti, juoktis, apkabinti, pamatyti, tyrinėti, ieškoti, ką nors naujo sužinoti, dalytis, toli keliauti. Noriu tylėti, savo mintis rašyti, paslaptį papasakoti, ne vietoj juoktis, nuo darbų pavargti, dainuoti, piešti, kurti, išmokti groti. O jei neišeis, rytoj sugalvosiu ką nors naujo.
„Emocijos“ – 15min ir Europos socialinio fondo agentūros (ESFA) pasakojimų ciklas, skirtas socialiniui įsitraukimui didinti. Pasakojimų cikle aprašomos šios socialinės akcijos herojų gyvenimo istorijos, netikėti pomėgiai, siekis būti laimingais, kad ir kas benutiktų.
