15min ir Europos socialinio fondo agentūra (ESFA) tęsia pasakojimų ciklą „Emocijos“. Trečiasis pasakojimas – apie paralimpinėms žaidynėms besiruošiančius E.Česonį ir J.Eigminą.
VISUS STRAIPSNIŲ CIKLO „EMOCIJOS“ PASAKOJIMUS RASITE ČIA
J.Eigminas nuo pat gimimo turi regėjimo negalią ir neslepia, kad tekdavo susidurti su neigiama visuomenės reakcija. Tačiau jis džiaugiasi, kad sulig kiekvienais metais visuomenės požiūris keičiasi.
„Žmonės buityje reaguoja taip, lyg galvotų, kad neva viską galiu pasidaryti pats. Kiekvieną dieną susiduriu su tuo, kad žmonės sako kažkur pačiam pasižiūrėti, susirasti ir panašiai. Tuomet turiu pasakyti, kad turiu regėjimo negalią ir negaliu pats to padaryti. Nėra buvę nė karto gyvenime, kad man nepadėtų, dėl to labai džiugu“, – pasakojo Juozas.
Be dalies rankos gimęs E.Česonis mokyklos laikais patirdavo bendraamžių patyčias. „Mokyklos laikais būdavo patyčių. Kiti vaikai mane pravardžiuodavo berankiu, pozityvumu nelabai ten kvepėjo. Šis žodis man vaikystėje būdavo kaip keiksmažodis. Buvo tokių akimirkų, kai ir paverkdavau. Bet vėliau nusprendžiau su tuo susigyventi ir radau būdų, kaip galėčiau pats pasijuokti iš savo negalios. Nuo to laiko problemų ir nebėra.
Tais laikais protezai nebūdavo labai modernūs, todėl matydavosi, kad ta ranka netikra yra. Autobuse sulaukdavau žvilgsnių, bet ne tokių, kad pasižiūri ir paskui nukreipia žvilgsnį, tiesiog be perstojo spoksodavo. Nesijausdavau jaukiai dėl tų žvilgsnių, todėl vasaros metu ir kokį džemperį užsivilkdavau, nors ir karšta būdavo, bet saugiau jaučiausi“, – sakė Ernestas.
Abu pašnekovai sutiko, kad šiais laikais situacija keičiasi iš esmės. Ernesto teigimu, jaunoji karta neįgalius žmones jau pradeda vertinti kaip sau lygius.
„Apie tai pasišneku ir su pažįstamais – dabar tikrai nėra taip, kaip anksčiau. Apie neįgaliuosius yra labai daug šnekama, kuriamos įvairios iniciatyvos, socialinės akcijos. Taip pamažu keičiasi ir žmonių požiūris.
Prieš mano treniruotę baseine plaukioja labai daug vaikų, todėl mes prasilenkiame. Yra gal taip, kad vienas ar kitas vaikas pasižiūri, bet nebeliko tų žvilgsnių ir badymų pirštais, kurie mane lydėdavo anksčiau. Tai parodo, kad ir patys vaikai yra supažindinami su negalią turinčiais žmonėmis, todėl visuomenės požiūris labai keičiasi ir džiugu, kad tai tampa įprasta“, – džiaugėsi E.Česonis.
Tiek Ernestui, tiek Juozui negalia suteikė vidinės stiprybės ir abu, lyg būtų susitarę, kartojo, kad savo negalią pavertė galia, kurios pagalba pasiekė neįtikėtinų aukštumų.
„Paralimpiadoje ruošiuosi dalyvauti ne dėl to, kad ką nors įrodyčiau sveikiems žmonėms. Tiesiog užsibrėžiau tokį tikslą – jis sunkus, bet nėra neįveikiamas. Supratau, kad sportuojant, ypač neįgaliųjų sporte, tavo negalia pasidaro tavo „galia“, kaip tik tampi įgalus ir labai stiprus, nes daug dėl to dirbi. Kai matai savo progresą ir palygini, koks esi dabar ir koks buvai prieš dvejus metus, tai maloniai stebina ir neleidžia stovėti vienoje vietoje“, – sakė Juozas.
„Iš šono gal kam nors atrodo, kad rankos negalia gali trukdyti gyventi, bet mano atveju – man taip yra nuo gimimo ir aš pripratau taip, lyg tai būtų mano tikroji ranka. Ir dabar aš sulaukiu pastebėjimų, kad „suprantu, kad tu bėgioji, mini dviratį, bet kam tu plauki?“
Tai aš ir sakau, kad jeigu turi tikslų ir esi užsibrėžęs ką nors pasiekti gyvenime, tai viskas įmanoma. Ar tu be rankos, ar be kojų – tai neturi reikšmės. Norisi parodyti, kad negalia nėra kliūtis ir negalią galima paversti galia“, – tikino Ernestas.
Tiek Ernestas, tiek Juozas jaučiasi esantys be galo laimingi – abu užsiima mylima veikla, siekia aukštumų sporte, o negalia – tik paspirtis siekti dar didesnių tikslų.
„Aš ne tik siekiantis tikslų, bet ir mylintis. Turiu merginą, gerą šeimą, visus myliu ir stengiuosi būti geras Lietuvos pilietis. Naudingas Lietuvai kaip sportininkas ir kaip būsimas pedagogas“, – šypsojosi J.Eigminas.
Man reikia tavo šypsenos ir apkabinimo. Ne užuojautos ar atodūsio. Noriu to, ko trokštame visi, – būti suprastas ir išklausytas. Galimybės klysti ir pasitaisyti. Noriu kalbėti, pasakoti, juoktis, apkabinti, pamatyti, tyrinėti, ieškoti, ką nors naujo sužinoti, dalytis, toli keliauti. Noriu tylėti, savo mintis rašyti, paslaptį papasakoti, ne vietoj juoktis, nuo darbų pavargti, dainuoti, piešti, kurti, išmokti groti. O jei neišeis, rytoj sugalvosiu ką nors naujo.
„Emocijos“ – 15min ir Europos socialinio fondo agentūros (ESFA) pasakojimų ciklas, skirtas socialiniam įsitraukimui didinti. Pasakojimų cikle aprašomos šios socialinės akcijos herojų gyvenimo istorijos, netikėti pomėgiai, siekis būti laimingais, kad ir kas benutiktų.
