– Povilai, kaip į tavo gyvenimą atriedėjo dviratis?
– Dviračiu išmokau važiuoti būdamas 6 metų. Buvo šiokia tokia problema: tėvai nupirko „Kregždutę“, o ne „Ereliuką“ – buvo kiek gėda su ta „Kregždute“ lakstyti, nes tai neva buvo mergaitiškas dviratis.
Šiaip važinėjau dviračiu visą paauglystę, iki 16 metų. Kadangi gyvenau Trakų rajone, tai buvo puiki susisiekimo priemonė, su kuria judėdavau visur. Vėliau, aišku, vairavau įvairias kitas transporto priemones, tarp jų buvo ir motociklas...
Man visada patiko ištvermės sportas, tad 2000 m. įstojęs studijuoti Vilniuje daug bėgiodavau, ugdžiau savo ištvermę. Bet dviračio niekada nebuvau pastatęs į kampą, jis visada mane domino, studijuodamas daug su draugais važinėdavau, numindavau 100 km. 2003–2006 m., kai Lietuvoje atsirado kokybiškesnių, gražesnio dizaino dviračių, nusipirkau vieną itin patikusį, kurį iki šiol turiu savo garaže.
Sugrįžti prie dviračių sporto paskatino prieš daugiau kaip 3 metus gauta trauma. Kadangi tiesiog negalėjau bėgioti, važiavimas dviračiu man buvo vienintelė ištvermės judėjimo alternatyva ir puiki reabilitacijos forma. Atradęs dviračius iš naujo, nusipirkau plento dviratį.
Žinoma, daugelis nusiperka tokių žaislų ir jų nenaudoja, bet turėdamas išugdytą ištvermę aš ėmiau vis daugiau ir daugiau važinėti, siekiau tobulėti. Išbandžiau įvairias dviračių sporto rūšis: ir plente, ir treke, ir gravel dviračiu. Dabar per metus nuvažiuoju apie 10 000 km.
– Šių metų pradžioje tavo suburta profesionali dviratininkų komanda skaičiuoja tik pirmąjį savo sezoną, o jos sąskaitoje – jau Baltijos čempionų vardas ir 6 medaliai. Kada atėjo mintis suburti dviratininkų komandą? Kas labiausiai įkvėpė tokiam neįprastam žingsniui Lietuvos verslo ir sporto atžvilgiu?
– Apie „Energus dviračių komandos“ steigimą mąsčiau apie pusę metų, svarsčiau, ar verta tą daryti. Prieš ją steigdamas buvau sau susirašęs net 8 priežastis, kodėl tą daryti buvo verta. Keletą iš jų išskirčiau.
Pirmoji – vienas mano mėgstamiausių dalykų – daryti tai, kas kitiems atrodo neįmanoma, pasiekti aukštesnių tikslų, nei buvo galima tikėtis. Antroji – sportas man gyvenime padėjo sunkiausiais momentais, verslo krizių, iššūkių laikais, įveikiant traumą ir kt. Juk sportas – tai viena geriausių meditacijos formų: sudegini stresą, blogas emocijas, atsišviežini ir eini dirbti.
Dar vienas dalykas, pastūmėjęs link komandos steigimo, buvo stebint aplinką, kalbantis su dviratininkų bendruomene atėjęs supratimas, kad Lietuvoje trūksta tokių iniciatyvų. Taip, buvo ir yra daug projektų, kurie daromi daugiau iš entuziazmo, yra buvę bandymų, kurie pagyvuodavo 2–3 sezonus, ir komandos nelikdavo. Bet juk 2–3 sezonai – tik projekto pradžia, reikalaujanti pratęsimo.
Aišku, negaliu komentuoti to, kas buvo anksčiau, žinoti visų nutrūkusių projektų priežasčių, bet resursų, finansavimo pritraukimas vykdant tokius projektus – rimta problema, su kuria, manau, susidūrė daugelis ir pasidavė.
Šiuo metu į savo komandą esu investavęs daug energijos, laiko, lėšų, tad, nė nesiruošiu sustoti ir, manau, kad ateityje visos investicijos atsipirks.
– Steigti komandą buvo tik tavo mintis, o gal iš dviratininkų bendruomenės sulaukei ženklų, kad tokio projekto reikia?
– Kalbėdamas su sportininkais pajutau, kiek užsidegimo ir noro jie turi dalyvauti tokios komandos veikloje. Išties nudžiugino jų ambicijos neapsiriboti veikla šalies mastu – jie iš karto pradėjo kalbėti apie tarptautines varžybas, apie komandos ir Lietuvos vardo atstovavimą svetur ir tai, ko reikia, kad komanda galėtų varžytis tarptautiniu lygiu. Šie sportininkai, dalis kurių yra olimpiečiai, mintį susiburti į profesionalų komandą priėmė labai pozityviai. Kiekvienas važiavimas į varžybas kainuoja didžiulius pinigus, be to, turi būti kviečiamas į varžybas, o tam reikia parodyti savo sportinius pasiekimus, kitaip tariant, reikia tapti sistemos dalimi, nuolat varžytis. Būnant komandos dalimi tą daryti daug paprasčiau.
Kitas ženklas, kurį pastebėjau įsiliejęs į dviratininkų – gana ryški atskirtis tarp mėgėjų ir elito, tarp skirtingų interesų grupių. Tai skaldo bendruomenę. O mūsų projekto tikslas – didinti šio sporto masiškumą, sumažinti šią atskirtį, siekti visų važinėjančių dviračiais bendruomeniškumo. Būtent todėl dabar organizuojame tokius važiavimus, kur, tarkime, mano verslo komandos darbuotojai mina kartu su „Energus“ profesionalais: taip išsitrina ribos tarp mėgėjų ir elito. Tokių iniciatyvų bus tik daugiau.
Apskritai, mane labiausiai įkvepia visa komanda – tiek sportininkai, tiek administracijos žmonės, kurie kiekvienu savo darbu veda projektą į priekį, savo pastangomis rodo mūsų visų vieningą tikėjimą tuo, ką darome.
Be to, pagalvojau: kiek daug vertės dviračių sporte – tai ir transporto, turizmo priemonė, ir sveikatingumo dalis, ir energija, ir profesionalus sportas, ir gamtos saugojimo, taršos (ir kamščių miestuose!) mažinimo priemonė. Kaip tokios sporto šakos niekas Lietuvos rinkoje nevysto? Taigi, nusprendžiau padaryti tai, kas neįmanoma ar sunkiai pasiekiama – proveržį šioje srityje. O proveržis kainuoja. Kaip ir verslo startuolių atveju: iš pradžių ne vienerius metus investuoji, o grąža ateina kur kas vėliau. Tam tikra prasme mūsų dviratininkų komanda yra startuolis, kuris trumpalaikėje perspektyvoje neatsipirks, tačiau ilgalaikėje atneš daug įvairiapusės naudos.
– Esi komandos įkūrėjas, tam tikra prasme, ir idėja degantis vedlys, kuris motyvuoja savo komandą. Kas motyvuoja tave?
– Mane kaip versle, taip ir sporte motyvuoja rezultatai. Jei rezultatų nėra, tu niekam neįdomus. Dviračių komandos atveju tokie rezultatai yra pergalės.
Taip pat man patinka motyvuoti žmones siekti aukštų tikslų – tiek versle, tiek sporte, juos įgalinti, palaikyti, suteikti kaip įmanoma geresnes sąlygas judėti į priekį. Žinoma, ir reikalauti iš jų pasiektų rezultatų. Visą gyvenimą tą ir darau – formuoju komandas – tai viena mėgstamiausių mano veiklų. Net ir atnaujindami „Energus“ prekės ženklą logotipe palikome tik pavadinimą, kuris koduoja du dalykus: energiją ir us – mus. Tai yra apie mus, mūsų komandą.
– Galima sakyti, kad pats įsikvėpi judėti pirmyn įkvėpdamas kitus. Koks tas komandos motyvavimo receptas, kuriuo vadovaujiesi?
– Žmonės turi patys patikėti, kad jie gali geriau. Juk visai neseniai buvome spaudžiami okupantų, kad nepasitikėtumėm savo jėgomis ir galvotumėm, kad kiti už mus geresni. O aš sakau: „ne, man neįdomūs stereotipai, kalbantys apie tai, ką gali ar negali vieni ar kiti“. Kiekvienas žmogus sporte ir versle gali geriau, tiesiog jį reikia motyvuoti ir nukreipti tinkama linkme. Taip galima užauginti ir aukšto lygio verslininkus, ir sporto čempionus.
Kai žmonės patiki savimi, juose galima sėti vertybes ir jas auginti. Tarkime, esu vienas iš nedaugelio verslininkų, kurie uždirba iš vartojimo mažinimo. Dalis mano verslo pajamų ateina dėl to, kad mes sutaupome klientams energijos. Tai – apie vertybę, kurią vadiname tvarumu. Būtent tvarumo idėja sieja mano verslą ir dviračių sportą. Juk pasitelkus dviračių sportą galima pasiųsti labai daug svarbių žinučių apie tvarumą, gamtos išsaugojimą ir kitas šių laikų aktualijas.
Be to, dviračiai – labai komandiškas sportas: čia kiekvienas turi daryti savo darbą ir pasiaukoti dėl bendro tikslo, rezultato. Matau, kad čia kaip ir versle, tik aukštų vertybių – tvarumu, vienybe, pasiaukojimu ir kt. alsuojantys – žmonės gali būti tikra komanda ir pasiekti aukštų tikslų.
– Atrodo, kad viskas lengva, kai motyvacijos tiek daug. Bet juk turėjo „Energus“ komandos kūrimo kelyje iškilti sunkumų. Susidūrei su iššūkiais?
– Vienas didžiausių iššūkių – Lietuvoje vyraujantis neigiamas požiūris į save, savo šalį galimybių matymas ne šalies viduje, o už jos ribų. Tenka pripažinti, kad mūsų sporte, kaip ir versle vyrauja samprata, kad Lietuvos ekosistemoje išaugęs talentas tuoj pat turi migruoti ir toliau skleistis užsienyje. Bet juk mes turime investuoti tiek į savo verslus, tiek į savo komandas, savo ekosistemas. Tarkime, į Belgiją išvyksta sporto talentas lietuvis, ten treniruojasi, tačiau atėjus laikui Belgijos komandai rinktis tarp dviejų talentų – belgo ir lietuvio – ta komanda pasirinks belgą, o lietuvis galės grįžti atgal į Lietuvą be galimybės dalyvauti varžybose. Juk kiekviena valstybė žiūri savo interesų.
Be to, nors dviračių sporto potencialas Lietuvoje yra didelis, jis čia dar nėra tiek populiarus, kiek kitose Europos šalyse. Nuo pat pradžių sakiau, kad mūsų siekis tapti geriausia komanda ne tik Lietuvos, bet ir Baltijos šalių mastu, tikėjausi, kad pirmajame mūsų komandos sezone prisijungs daugiau rėmėjų, tačiau taip neįvyko. Žinoma, tą galima suprasti, nes tai ir yra tik pirmasis sezonas. Tapti geriausiais – tuo metu buvo mūsų rinkai duotas pažadas, kuriuo potencialūs rėmėjai dar turi įsitikinti.
Dviračių sportas – olimpinė sporto šaka, į kurią daugelyje užsienio valstybių investuoja privatūs ir viešieji sektoriai. Sporto šakos vystymas šalyje nėra tik verslo reikalas. Kad kokia nors sritis vystytųsi, būtinas įvairių interesų grupių palaikymas.
Labai džiaugiuosi, kad su mumis kartu idėjų keliu mina tokie rėmėjai kaip „Velonova“, „Madaris“, „Šviesos technologijos“. Sakyčiau, kad tai tikri sporto, sveikos gyvensenos ir tvarumo entuziastai, mūsų draugai, be kurių nebūčiau galėjęs išjudinti „Energus“ dviratininkų komandos idėjos. Visi mes mylime sportą, nežinome žodžio „ne“, vienodai suprantame tvaraus ir tvirta komanda paremto verslo principus ir norime kurti Lietuvai. Tai tarsi komandas jungianti komanda. Tikiu, kad kuo toliau, tuo labiau ji plėsis, atrasime vis daugiau bendraminčių.
– Kaip galėtum apibūdinti, kaip toliau matai „Energus“ komandos projekto plėtrą? Kodėl į ją verta investuoti? Kodėl, pavyzdžiui, miestui verta turėti profesionalią dviračių komandą?
– Taip, turiu tikslą aplink komandą kurti visą ekosistemą. Tai ir talentų akademija vaikams, jaunimui, ir verslo bendruomenės pritraukimas, ir renginiai dviračių sporto mėgėjams. Smagu, kad tai jau pavyksta. Štai neseniai laimėjome Vilniaus miesto savivaldybės aukšto meistriškumo sporto projektų konkursą ir Vilnius mums skyrė 229 tūkst. Eur finansavimą, su kuriuo per trejus artimiausius metus įkursime modernią „Energus dviračių talentų akademiją“ su pažangia įranga, profesionaliais treneriais, komanda turės savo biurą – atrasime ir auginsime perspektyvius dviračių talentus.
Tai nėra tik komanda, juk aplink ją buriasi visa ekosistema. Kiekvienos sporto ekosistemos viršūnėje visuomet būna profesionalų komanda, o aplink turime kurti infrastruktūrą. Pavyzdžiui, Vilnius tai ir daro: vyksta „Velomaratonas“, gerinama dviračių takų būklė ir kt.
Manau, kad tik į ilgalaikius tikslus ir tvarumą orientuoti verslai yra pasmerkti sėkmei. Turime investuoti į aplinką, kurioje sukasi mūsų verslai, kad galėtume veikti sklandžiai ir sėkmingai. Verslas nėra tik pinigai. Tai yra ir investicija į visuomenę ir valstybę, kurioje dirbi ir gyveni. Mūsų atsakomybė yra ne tik auginti savo verslus, bet ir pačią savo valstybę: kokią ją kursime, tokia ji ir bus. Ir jau dabar tai puiki vieta: esame vakarietiška šalis, turime infrastruktūrą, galimybes. Tereikia jomis pasinaudoti. Nes žolė tik atrodo žalesnė ten, kur mūsų nėra. Ten atsidūrę pamatytume, kiek visokių piktžolių toje iš tolo gražioje žolėje yra.
