– Kaip kilo mintis parašyti pirmąją knygą?
– Kartą draugė Aistė pasidalijo savo svajone parašyti knygą. Jos troškimas nusėdo mano galvoje. Vieną rytą pabudusi supratau, kad susapnavau scenarijų knygai: viskas prasideda lėktuve, ji vyresnė, jis jaunesnis, žavus lėktuvo pilotas.
Parašiau siužetą draugei, o ji paklausė, kas toliau. Ėmiau kurti ekspromtu, o vis nenurimo: „Kas toliau?“ Mane įkvėpė, kad tai, ką parašau, gali kažkam patikti. Aišku, dabar, kai galvoju, tai galėjo būti tiesiog draugiškas paskatinimas (šypsosi). Bet nesvarbu, iš to gimė mano pirmoji knyga „Kasdien vis labiau“.
Beje, draugė Aleksandra M.Aistė irgi išpildė savo svajonę ir išleido romaną „Vieną kartą Prancūzijoje“. Štai tokia istorija, kaip dvi draugės tapo rašytojomis.
Kartą paragavęs kūrybos narkotikų greičiausiai negalėsi sustoti – parašius pirmosios knygos rankraštį, netrukus gimė idėja, kaip turi prasidėti antroji. Esu iš tų rašytojų, kurie knygas rašo be plano, dažnai žinau tik kelias scenas į priekį. Ta nežinomybė, kas bus toliau, mane labai intriguoja.
Taigi, imdamasi antrosios knygos, žinojau tiktai, kad istorija turi prasidėti bažnyčioje. Joje turi nualpti garbaus amžiaus moteris ir jai padėti mergina. Tiek pakako, kad sėdus rašyti istorija imtų rutuliotis savaime. 2019 metais, kai leidykla išleido mano pirmąjį romaną „Kasdien vis labiau“, jau buvau parašiusi gal penkiolika antrojo romano „Nuodėmės, kurios gyvena tarp mūsų“ puslapių.
Tuomet maniau, kad esu puikiai pasiruošusi kritikai. Tačiau, sulauksi blogų atsiliepimų apie pirmąją knygą, supratau, kad nė velnio nemoku priimti kritikos ir numečiau rašyti pradėtą istoriją. Pasakiau: „Tegul rašo tie, kas moka...“
– Kas įkvėpė nenuleisti rankų?
– Po metus trukusios pertraukos kolegė rašytoja Lavisa Spell paklausė: „Tai ką? Neberašysi? Vyrui blynelius kepsi?“ Po šių žodžių supykau ant savęs ir supratau, kad galiu veikti šį tą įdomiau nei kepti blynus, ir vėl grįžau prie antrosios knygos.
Čia geras pavyzdys, kokie galingi yra žodžiai. Vėliau dar pasitikėjimo įkvėpė tai, kad mano romanas „Kasdien vis labiau“, pagal LATGA, 2020 metais tapo vienu iš skaitomiausių bibliotekose(šypsosi). Tai buvo lyg ženklas, kad turiu rašyti toliau. Įkvėpimo pagauta užbaigiau antrąjį romaną – jis išleistas praėjusią vasarą.
Na, o dabar rašau trečiąjį romaną „Pagyrimas gydytojui Henrikui“ apie charizmatišką, bet arogantišką gydytoją, kurio neįmanoma neįsimylėti.
– Ką sakė jūsų artimieji, draugai, kolegos, kai sužinojo, kad ketinate parašyti (jau parašėte) knygą?
– Mokykloje mane visi laikė tiksliuke. Dalyvaudavau matematikos olimpiadose, bet lietuvių – nė vienoje. Taigi, kai leidykla išleido pirmąją mano knygą, dauguma tikrai nustebino, juo labiau kad ir dirbu IT kompanijoje, kuri su literatūra neturi nieko bendro (šypsosi).
Nežinojau, kokios pažįstamų, artimųjų reakcijos tikėtis, todėl buvau maloniai nustebinta, kai visi puolė sveikinti, ypač darbe. Buvo momentų, kai net patikėjau, kad padariau, kažką ypatingo. Šiaip rašymo nesureikšminu ir nemanau, kad mes, rašytojai, kažkokie išskirtiniai žmonės. Kas stato namus, kas gydo žmones, o kas rašo knygas. Man rašymas – būdas realizuoti save.
– Iš kur tas gebėjimas pasakoti istoriją?
– Manau, kad pasitarnavo geri genai. Mano tėtis aštrialiežuvis, o mama – lyriška siela. Jų genų mišinys, matyt, ir padėjo. Aš netikiu, kad galima išmokti parašyti knygą, – istorija turi eiti iš vidaus. Tu gali išmokti technikos, visokių vingrybių, kaip geriau parašyti, bet nieko nebus, jei neturi ką pasakyti.
– Taigi, esate IT specialistė. Kaip bematuotum, ši profesija vis dar laikoma vyriška. Kaip sekasi dirbti tokį darbą?
– IT sfera yra labai plati. Man pasisekė, kad atradau tai, kas man patinka, ir galiu save realizuoti. Tikiu, kad kūrybingumas čia tik pasitarnauja. Dirbu didžiulėje korporacijoje, kurios padaliniai išsidėstę po visą pasaulį. Taigi turiu galimybę bendrauti su įvairių kultūrų žmonėmis. Mūsų produktus naudoja didžiausios ir žymiausios pasaulio kompanijos. Tai tikrai įkvepia.
Tačiau jūs sakote tiesą – kaip bežiūrėsi, IT sritis tikrai vyriška. Vis dėlto tai nėra blogai: kuo daugiau vyrų, tuo mažiau dramų (šypsosi). Geriau aš darbe turėsiu ramybę, o dramas kelsiu savo knygose. Mano kolegos turi puikų humoro jausmą, tad pokalbių prie kavos metu iš jų neretai gaunu pasiūlymų: „Štai šitą nutikimą, kurį ką tik papasakojau, būtinai turi įtraukti į naujausią romaną.“ Būna ir priešingai: „Tik nebandyk įtraukti!..“
– Kiek laiko užtrunka, kol parengiate knygą? Ar lengva organizuoti leidybinį procesą?
– Pirmosios knygos rankraštį parašiau per dešimt, kitą – per vienuolika mėnesių. Bet, kadangi rašant antrąją, buvo metų pertrauka, viskas išsitempė į dvejus metus. Tačiau tai dar ne viskas. Rankraščius dar redaguoji, siunti į leidyklas ir ilgai lauki atsakymo (šypsosi).
Pavyzdžiui, kol knyga „Nuodėmės, kurios gyveno tarp mūsų“ išvydo dienos šviesą, praėjo treji metai (skaičiuojant nuo pirmo parašyto žodžio iki jau išleistos knygos). Yra rašytojų, kurie per metus geba parašyti ir išleisti net porą romanų. Aš ne iš tų.
Kiek kainuoja išleisti knygą, nelabai galiu pasakyti. Tuo pasirūpino leidyklos, man nekainavo nė cento. Jos investavo savo pinigus ir organizavo visą procesą, tad rūpesčių neturėjau, nebent malonių, pavyzdžiui, išsirinkti knygos viršelį.
– Ar finansiškai verta rašyti knygas?
– Moralinis pasitenkinimas didžiulis. Manau, kiekvieno autoriaus svajonė yra išleisti knygą. Todėl dažnai autoriai net nesideri su leidyklomis dėl honorarų – vienintelis jų tikslas yra pamatyti savo kūrinį knygynų lentynose.
Honorarai, gaunami už knygų pardavimus ar iš LATGA už jų panaudas bibliotekose, nėra dideli, nes mūsų rinka labai maža. Bet itin malonu gauti kad ir simbolinę sumą. Nuostabu, kai už hobį tau dar sumoka. Pragyvent iš knygų rašymo beveik neįmanoma. Galbūt pavyksta tik tiems, kurie prie to dirba juodai ir yra populiarūs.
– Ar jūsų knygų veikėjai turi prototipus realiame gyvenime?
– Visi veikėjai gimsta mano galvoje, kaip ir jų vardai, išvaizda. Tik reikia suvokti, kad jie išeina iš manęs, vadinasi, pasižymi ne viena mano ar artimų žmonių savybe. Gali būti, kad trijų asmenų charakterio bruožus sudedu į vieną herojų. Na, o išvaizda jie būna panašūs į mano mylimiausius aktorius.
– O kodėl erotiniai romanai, ne kokie nors kiti?..
– Erotinių romanų rašytoja savęs nepavadinčiau, juo labiau kad tik antrasis romanas turi raidelę S, kurią mano vyras iššifravo kaip super (juokiasi).
Pati manau, kad rašau meilės romanus su intymiomis scenomis. O kaip kitaip: juk kur meilė, ten ir aistra. Kai skaitau meilės romaną, kur herojus siekia moters ir galiausiai jie susitinka, pavakarieniauja, nueina į miegamąjį ir... Jei po to sakinio eina: „Išaušo rytas“, aš susinervinu! Taip nesąžininga. Visą knygą skaičiau tikėdamasi, kad bent subtiliai bus aprašyta meilės naktis...
Girdėjau sakant, kad geram filmui reikia humoro ir sekso, tą patį galėčiau pasakyti ir apie knygą. Mano anyta, kuri yra didžiulė mano gerbėja, sako, kad knygoje seksas yra privalomas. Sutinku su ja – juk negaliu prieštarauti vyresniam žmogui (juokiasi). Subtilus humoras ir meilės scenos yra patys puikiausi romano prieskoniai.
Kodėl rašau būtent tokius romanus? Žinot, niekada apie tai negalvojau: „Štai, dabar parašysiu romaną, kupiną aistros.“ Rašau tiesiog tai, kas rašosi. Pradėjusi romaną „Nuodėmės, kurios gyvena tarp mūsų“, tikrai negalvojau, kad leidykla uždės raidelę S.Mano sukurti herojai diktavo savo likimą, aš tik užrašinėjau. Jie patys norėjo intymių scenų, aš tik jiems paklusau.
– Ar sunku aprašyti intymias scenas?
– Nesunku. Man visiškai tas pats, ar aprašyti, kaip herojus valgo, ar kaip mylisi. Pakartosiu lietuvių rašytojos Erikos Amber žodžius: „Tai yra natūralu, kaip kvėpuoti.“
Kai parašiau romaną „Nuodėmės, kurios gyvena tarp mūsų“, nemaniau, kad sukūriau kažką nepatogaus ar galbūt lengvai šokiruojančio. Pati esu skaičiusi dar ne tokių knygų. Bet kai viena moteris, perskaičiusi rankraštį, pasakė: „Šis romanas užsienyje puikiai tiktų, bet nesu tikra, ar priims Lietuvos leidyklos“, pirmąkart susimąsčiau, kad galbūt parašiau tai, kas gali būti nepriimtina.
Šiuo romanu be galo tikėjau ir gana tvirtai jaučiausi siųsdama leidykloms. Labiausiai norėjau, kad jį išleistų ta pati leidykla, kuri pasirūpino pirmąja knyga. Tačiau, likus valandai iki susitikimo su skaitytojais, gavau laišką, kad, deja, neleis. Priežasčių man neparašė. Tiesiog atsakė, kad kiekviena leidykla turi savo veidą. Mano romanas, panašu, netilpo į jų standartus.
Tada gavau lengvą šoką, nes buvau šventai įsitikinusi, kad parašiau daug geresnį romaną už pirmąjį. Kaip galėjo jo nepaimti? Ir tada net negalėjau verki iš nusivylimo, nes ašaros būtų nuplovusios visą jau padarytą makiažą. Tad teliko nuryti kartėlį ir, plačiai nusišypsojus, važiuoti pas skaitytojus.
Žinot, kuo rašytojas anksčiau supranta, kad tikrai neparašė šedevro, tuo lengviau jam pačiam, bet mes, kūrėjai, taip norime tikėti, kad sukūrėme kažką nerealaus.
Kita leidykla atrašė, kad mano veikėjos per daug pasileidusios. Po galais! O aš visada maniau, kad tai privalumas (juokiasi)! Trečioji leidykla jau buvo mano rankraštį perkėlusi į kitą etapą, bet galiausiai nusprendė visgi neleisti. Pastaruoju metu gana dažnai girdžiu, kad leidyklos nenori leisti knygų su religine potekste. Gal tai ir buvo priežastis?.. Čia tik mano spėjimas. Tačiau dabar kunigas Herkus yra vienas mylimiausių veikėjų, nors ir ne pagrindinis (šypsosi).
– Bet galiausiai jūsų antroji knyga išvydo dienos šviesą...
– Nutiko taip, kaip turėjo nutikti. Kai Dievas uždaro duris, atidaro langą. Po kelių nesėkmingų bandymų supratau, kad nebesiųsiu rankraščio leidykloms. Visa tai priėmiau kaip ženklą, kad reikia pačiai išleisti knygą, juo labiau kad rašant buvo kilę tokių minčių. Kreipiausi į „Let’s Booky“ įkūrėja Giedrę Pūrienę. Ją man rekomendavo rašytojai savilaidininkai. Giedrė labai greitai apsisprendė išleisti mano knygą ir net už leidyklos lėšas. Buvau devintame danguje.
Tai buvo viena geriausių patirčių gyvenime. Dirbti kartu su „Let’s Booky“ – smagus nuotykis, kuriuo metu įgijau vertingos patirties. Visas procesas buvo be galo įdomus: nuo pirmo pokalbio su Giedre, pastabų apie turinį ir jo tobulinimo iki viršelio. G.Pūrienė labai charizmatiškas ir kūrybingas žmogus, turintis nestandartinį požiūrį. Iš jos daug ko išmokau. Viena rašytoja man vis kartoja, kad Giedrė yra drąsi leidėja, nes išleido mano romaną.
Labai džiaugiuosi, kad Giedrė patikėjo mano knyga, kuri gal kiek ir netelpa į meilės romano rėmus ar leidyklų standartus. Bet kam mums tie rėmai? Gyvenimo į juos juk neįsprausi. Niekada nereikia stengtis kažkam įtikti, nes unikalumas yra didžiausia mūsų vertybė.
– Kokia esate realiame gyvenime?
– Koks autorius yra realiame gyvenime, manau, nemažai galima pasakyti perskaičius jo knygas. Juk nori nenori įdedi daug savęs, tad skaitytojas savotiškai susipažįsta su rašytoju. Iš karto matyti, ar jis intravertas, ar ekstravertas, liūdno ar linksmo būdo, pasitikintis ar nuvertinantis save. Išryškėja jo požiūris vienokiu ar kitokiu klausimu, hobis ir kiti dalykai.
Kas skaitė abu romanus, jau turi šiokį tokį paveikslą ir apie mane. Pati sakyčiau, kad esu linksmo, ramaus ir lengvo būdo, šeimos žmogus. Atsakinga, todėl mano vyras ir sūnūs niekada nebadauja (juokiasi). Suplanuoju laiką taip, kad ir šeima būtų laiminga, ir pati turėčiau laiko rašyti. Esu žemaitė ir manau, kad tai padeda siekti tikslų.
– Kaip manote, ar lietuviai nerausdami gali skaityti erotines knygas?
– Erotinis romanas ir turi padažninti širdies plakimą, nudažyti skruostus raudonai. Jis turi tave sujaudinti, kaip ir bet kuri kita knyga! Jei viso to nebuvo, skaitydamas tu nieko nepajutai, gal tada kūrinys nevykęs arba tiesiog ne tavo. Aš knygos gerumą vertinu pagal tai, ar virpėjo mano širdis skaitant.
Vyresni žmonės dar drovisi prisipažinti, kad skaito erotines knygas, ir dažnai net nedrįsta pasiimti iš bibliotekos. Girdėjau, kaip sumaniai sukasi kukliosios skaitytojos. Ogi viena, pati drąsiausia, pasiima aistra pulsuojančią knygą iš bibliotekos ir pasidalija su draugėmis (šypsosi). Džiugu, kad moterys sumanios ir randa išeitį! Juk didelės ir aistringos meilės reikia visiems. Ir tikrai nesvarbu, kiek tau metų!
Jaunesnė karta jau gana drąsi, bet vis dar yra tokių, kurie nedrįsta skaityti prieš artimuosius. Bet iš esmės mes tikrai laisvėjame ir tuo labai džiausiuosi.
– Ar esate aistringa knygų skaitytoja? Kokią vietą jos užima jūsų gyvenime?
– Aistringa knygų skaitytoja savęs nepavadinčiau. Pažįstų žmonių, kurie perskaito po krūvas knygų per mėnesį. Aš nesu tokia. Be knygų, mėgstu žiūrėti filmus, klausyti muzikos. Galiu per savaitę perskaityti šešias knygas, bet kartais pusę metų jokios neatsiverčiu.
To nesureikšminu ir per prievartą neverčiu savęs skaityti. Tai turi būti malonumas. Knygoms skaityti, kaip ir rašyti, turi pajausti įkvėpimą, negaliu to daryti bet kada. Jeigu kūrinys neveža, jį tiesiog padedu į šoną. Tikiu, kad kiekvienai knygai yra savas laikas.
Vaikų niekada neverčiau skaityti, nes netikiu, kad galima įskiepyti meilę per prievartą. Daugiausia, ką gali padaryti, sudominti juos savo pavyzdžiu.
