Įsitaisius pokalbiui vos prieš dieną duris atvėrusiojoje naujoje Eskedar kavinėje, Pilies g., moteris nusijuokia, kad vizitas namo, nors žingsnis labai ilgai brandintas, bet „nutiko“ spontaniškai. Jos su bičiule Igne apie tai kalbėjo labai daug, bet kartą draugė jau prirėmė Eskedar prie sienos – tai kada mes į Etiopiją? Eskedar pasvarstė ir sako, gal jau visai greitai, tuomet draugė šeštą vakaro atsidūrė jos namuose ir laukė – imti ir pirkti bilietus.
Galiausiai moterys avantiūrą išpildė, o ją lydėjo, kaip sako pati Eskedar, jausmų kaleidoskopas. Moteris tą akimirką, kai nusipirko bilietus, net filmavo, kad prisimintų, kad įsiamžintų, nes tai – tikrai labai reikšminga. Taigi, šypsosi, sausio 14 d., šešių bičiulių kompanija leisis į Eskedar gimtinę, moteriai kartu ir gerai pažįstamą, o tuo pat ir tokią, iš kurios nežinai, ko laukti.
– Tavo išvykimo iš tėvynės patirtis – labai nemaloni ir skausminga. Kada atsirado noras grįžti?
– Noras grįžti atsirado iškart po to, kai kirtau sieną. Kai supranti, kad jau suktis nebegali, o čia – dar sunkiau. Bet suvokiau, kad esu įklimpusi į nelengvą situaciją ir turiu eiti į priekį, atgal turiu tiesiog nežiūrėti. Vis tik, nemalonūs jausmai, persipynę su šeimos ilgesiu ir kitais dalykais, stipriai kankino kelerius metus. Juk aš puikiai supratau, kad išvykstu ne savo noru, bet ir grįžti negaliu, nes tiesiog bijau.
