– Ar senovėje šeimininkės stengdavosi kaip nors puošti Kūčių ar Kalėdų stalą? Ar tiesiog buvo tvarkingai patiekiama vakarienė ir tiek?
– Kūčios ir Kalėdos – ypatinga metinė šventė, beje, viena iš pirmųjų įtraukta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą (NKPVS), kaip išskirtinė: seniausia, su mūsų gražiai išlaikytais prasminiais akcentais. Toms šventėms ankstesnių laikų šeimininkės, maždaug iki Antrojo pasaulinio karo (o šeimose gerbiančiose savo etnopaveldą – ir iki šiol), sutvarkydavo ir papuošdavo visus namus.
Viena iš puošmenų – primenu kitą NKPVS vertybę – šiaudiniai sodai, kurie būtent yra iš advento–Kalėdų meto. Nors visoms didžiosioms šventėms seniau stalai buvo dengiami puošniomis baltomis staltiesėmis, tačiau Kūčių vakarienei yra užfiksuotas unikalus tradicijos ženklas – staltiesė, kuri dengiama tiktai tą vakarą, tik kartą per metus, ir perduodama moteriškąja linija iš kartos į kartą.
Šviestuvai virš stalo buvo puošiami karpiniais. Prisiminkime ir advento vainikus, kurie keturias savaites puošė stalą (Mažojoje Lietuvoje). Indai – nebūtinai prabangūs, tačiau tvarkingi, jų kur kas daugiau, negu įprastų vakarienių metu.
– Neskaitant tik Kūčioms būdingų patiekalų (kūčiukų, kalėdaičių, aguonpienio ir pan.), kuo dar buvo išskirtinis Kūčių, Kalėdų stalas?
– Tai visiems žinoma: nėra mėsos ir pieno produktų. Patiekiamas augalinis maistas, šiek tiek žuvies. Išskirtinumas yra tas, kad ant Kūčių stalo būdavo neįmantrūs, natūralūs valgiai, kone tokie patys, kaip priprasta valgyti nuolatos, kas mėgstama toje ar kitoje šeimoje, tik jų daugiau vienoje vietoje. Tai – Padėkos vakarienė – už visa, ką mums išaugino šita žemė ir mes patys savo darbu. Tuo tarpu Kalėdų stalas jau visai kitoks: įvairūs importiniai skanumynai, iš vietinio maisto produktų šeimininkių sukurti naujoviški valgiai, kurie gali būti netgi labai įmantrūs. Kūčios – padėka už praeitį, Kalėdos – žingsnis į ateitį.
– Tikriausiai nemažai Kūčių bei Kalėdų tradicijų, stalo dekoro elementų ėmė nykti Sovietų Sąjungos laikotarpiu?
– Dalis tiesos tame yra – kuomet reikėjo saugoti šeimos gyvenimą nuo nedraugingų akių, švenčių vaizdinė raiška buvo supaprastinta iki minimumo. Tačiau tada buvo labai aiškus pasirinkimas: kas nešventė, tas valgė paprastą kasdieninę vakarienę, o šventinį stalą ruošdavo Naujųjų metų sutikimui, o tie, kurie suprato apeigos prasmę, labai sukauptai, šventai, tyloje ir susiklausyme ją išpildydavo. Tada buvo svarbus veiksmas, ne scenografija.
– Tačiau dabar, gyvenant be jokios priespaudos, regis, mes patys savo noru išstumiame gražias Kūčių, Kalėdų tradicijas, jų puoselėjimą, stalo dengimą pagal senovėje vyravusius papročius. Kaip manote, kodėl taip yra?
– Tas ir yra, kad tariamai išlaisvėdami pametame galvas dėl neaprėpiamos įvairiausių galimybių, vaizdinių sprendinių pasiūlos, priimdami tai kaip eilinę pramogą. Nuolatinis pastarųjų poros dešimtmečių klausinėjimas: ką tokio naujo, dar nebūto, dar nepatirto, galima sugalvoti, patirti, nusikopijuoti ir pan. – ne vieną išmušė iš vėžių. Ačiū Dievui, kad ne visus.
Kūčios ir Kalėdos – ypatinga metinė šventė, beje, viena iš pirmųjų įtraukta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
– Jums, kaip tradicinės, senosios kultūros puoselėtojai, skaudu, kad jaunoji karta ne visada žino, kam po staltiese buvo klojamas šienas ar ką reiškia kūčiukai, aguonpienis ar kiti tradiciniai valgiai, vienas ar kitas puošybos elementas ir vietoje to renkasi spalvingas dekoracijas?
– Dėl vienokių ar kitokių dekoracijų tikrai nėra ko skaudintis. Liūdniau būtų tai, kad už jų nelieka suvokimo, kodėl tai daroma, kokia šių apeigų prasmė, ar jos sustiprina, pakelia mūsų gyvenimus, praturtina dvasiškai? O vadinamoji „jaunoji karta“ – mūsų pačių vaikai ir vaikaičiai, perimantys tai, ką perduoda tėvai ir seneliai. Tad visada buvo yra ir bus žinančių, kam visa tai darome, bus ir nežinančių.
– O gal tai natūrali raida ir pokyčiai, ateinantys su ja? Juk anksčiau kepinius kepdavo pečiuje ne dėl to, kad buvo tokia mada ar tradicijos, o dėl to, kad buvo tokios gyvenimo sąlygos; savo austas linines staltieses tiesdavo ir molinius ar medinius indus, stalo reikmenis naudodavo, nes kitokių tiesiog nebūdavo.
Žvelgiant iš dabartinių dienų, ta praeitis tarsi romantizuojama ir norint susikurti tokią atmosferą šiandien, kokia buvo kadaise, reikia nemažai pasistengti bei galbūt netgi daugiau investuoti (nes natūralus linas, moliniai indai kainuoja nepigiai) nei ruoštume įprastą Kūčių ar Kalėdų stalą.
– Natūrali kaita vizualioje šventės išraiškoje visuomet vyksta, ir tai nėra peiktina, jeigu išlieka esmė, prasminiai akcentai. Jeigu suprantame, kad Kūčių vakarienės – Padėkos – stalas mums teikia, kaip ir senoliams, tuos pačius, tik pašventintus, kasdieninius valgius, kurie palaiko mūsų gyvybę ir sveikatą, tai tie, kurie kepa verda krosnyje tą ir darys, tie, kurie naudoja orkaites, elektrines virykles ir t.t. savo ruožtu elgsis teisingai.
Moliniai ir mediniai indai juk nėra mūsų kasdieninė serviruotė (išskyrus tvaraus gyvenimo šeimas, kurios prie jų grįžta), tad jeigu tai mūsų namuose tik butaforija – ji nebūtina. Ir į ką čia investuoti, jei viską kasdieniam vartojimui turime?
Nuolatinis pastarųjų poros dešimtmečių klausinėjimas: ką tokio naujo, dar nebūto, dar nepatirto, galima sugalvoti, patirti, nusikopijuoti ir pan. – ne vieną išmušė iš vėžių.
Netikiu, kad namuose nebūtų bent vienos baltos, netgi nebūtinai lininės staltiesės, gal dešimčių metų senumo – juk šitų švenčių tvarumą gražiai lydi taupus daiktų vartojimas ilgus metus.
– Tiesą pasakius, pastebėjau (gal mano pastebėjimas klaidingas), kad pastaruoju metu žmonės vis dažniau atsigręžia į gamtą, natūralumą, savo šaknis, tradicijas. Mažiau dėmesio skiria įvairiems blizgučiams, ryškioms spalvoms, pasiduoda natūralumui. Jūsų požiūriu, ar iš tiesų gali taip būti?
– Gali, ir dar kaip gali. Yra ir senų pasakų, kaip medžioklėje paklydęs karalius randa nakvynę skurdžioje vienkiemio trobelėje. Koks gardus jam paprastas valstiečių maistas! Tiems, kurie kasdien valgo pyragus, skanėstu tampa juodos duonos riekelė.
Pavargsta akys nuo blizgesio, ryškių spalvų – štai ir dairomės ko nors ramesnio, jaukesnio, švelniau glostančio pavargusias akis.
– Gerb. Gražina, Jūsų nuomone, ar vis dar įmanoma sugrąžinti senąsias tradicijas į šiuolaikinius namus, šeimas, ar viskas jau per daug toli nuėjo ir to sugrąžinti nebeįmanoma?
– Antrą kartą į tą pačią upę neįbrisi – sako Antikos išmintis: krantai tie patys, tačiau vanduo jau kitas. Tuo pačiu ir tradicija (traditio – lot. perdavimas, pasakojimas) yra kintantis dalykas. Mes pažįstame tokią tradicijos raišką, kokią radome savo vaikystėje, perėmėme iš tėvų.
Tačiau jei nebandėme suvokti jos prasmės, ką galėtume savo vaikams perduoti? Tik vaizdinį šventės kiautą? „Taip radome – taip ir paliksime“? Kam? Kodėl?
– Vis tik Jūs, kaip etnologė, kaip patartumėte susikurti jaukią, šventišką namų atmosferą bei kaip pasidengti Kūčių stalą ir ko, šiukštu, nederėtų pamiršti ant jo padėti? Juk vienas iš didžiausių šventės elementų ir yra šventiškai paruoštas stalas bei valgiai ant jo.
– Na, tikrai negaliu sutikti, kad šventės didžiausia dalis turi priklausyti stalui. Stalas tėra aplinkos dalis, dekoracija ir ne pati svarbiausia. Kur kas svarbiau – kas susirenka prie stalo, kaip jaučia vieni kitų artumą, ką sako, linki, ką svajoja, kaip džiaugiasi vieni kitais ir palaiko sunkiausiomis bei skaudžiausiomis gyvenimo akimirkomis.
Tikrai ne tiek svarbu, kas sudėta ant Jūsų Kūčių stalo, kaip svarbūs tie žodžiai, kuriuos ištarsite vieni kitiems, dalindamiesi pašventintą kalėdaitį, jei esate katalikai, galbūt obuolį, jei esate kitaip tikintys ar dar kažkaip kitaip… Žiemos saulėgrįža, metų pervarta – pats metas kiekvienam iš mums brangių žmonių padėkoti už visa gera, ką iš jo patyrėme šiemet, ir nuoširdžiai palinkėti to gero, kas padarytų jo gyvenimą prasmingą ir laimingą ateinančiais metais.
