Visa tai nutiko šių metų sausį, o jau po kelių mėnesių 24 Evos Miliūnienės-Mili tapybos darbai kabėjo šviesioje ir jaukioje vietoje – Birštono kurhauzo galerijoje.
Viskas dar įdomiau, nes moteris yra pabaigusi informatikos studijas, dirbo programuotoja, tačiau menišku keliu pasuko išėjusi motinystės atostogų. Paėmė fotoaparatą į rankas ir... nebegrįžo po vaiko auginimo atostogų į įmonę, kurioje dirbo programuotoja.
10 metų dirbo fotografe – įamžindavo kūdikius ir vaikus. Iki lemtingojo momento, kai prieš dvejus metus paėmė teptuką į rankas.
O vėliau nutiko dar vienas „atsitiktinumas“ – pažintis su galerininke. Ir personalinė paroda.
„Jaučiu, kad plaukiu srove, ir jau nebe aš reguliuoju kryptį, o kažkokia galinga jėga. Gal ir likimas, jei taip norime pavadinti“, – sako Eva, sutikusi apie lemtingus atsitiktinumus papasakoti 15min GYVENIMUI.
– Surengėte pirmąją parodą. Kokie atsiliepimai?
– Žmonės sako, kad darbai yra gražūs, labai tikroviški ir šviesūs.
– Iki tol fotografavote 10 metų.
– Ir ne tik. Dar ir mezgiau, vėliau siuvau, dažiau medžiagas batika… Fotografuodavau vaikus, o juos reikėdavo aprengti, taigi kūriau kostiumus – zuikio, karaliaus, meškučio. Ko tik nedariau (juokiasi).
Tačiau, kai į mano gyvenimo atėjo tapyba, visa kita nublanko.
Man visuomet atrodė, kad tapyba yra viena iš aukštesnio meno rūšių, ir, kai gavau galimybę pastovėti prie molberto, man labai patiko. Tai buvo prieš porą metų, 2017-aisiais.
– Esate savamokslė.
– Visuomet norėjau tapyti, bet vis užgniauždavau tą troškimą, maniau, kad nesugebėsiu. Tiesa, iki devintos klasės lankiau meno krypties mokyklą – buvo grafikos, lipdymo pamokų, bet tapybos nedaug, be to, nelabai man tada ir sekėsi.
Nutapius paveikslą aliejiniais dažais, iki pirmo lakavimo reikia gal apie pusmetį laukti, kol tie dažai nudžius.
Taigi turbūt reikėjo pabaigti gyvenimo mokyklą – studijuoti informatiką, padirbti fotografe, kad suprasčiau spalvas, šviesas, kompoziciją ir vėl sugrįžčiau prie savo norų, prie to, kas man teikia malonumą.
Taigi tada, per dukros gimtadienį, tapydama ant popieriaus, pati nustebau – pamačiau, kad jau kažkas išeina, kad matau kitaip spalvas. Tai man suteikė pasitikėjimo savimi, tapo atspirties tašku: pradėjau gilintis, studijuoti, skaityti knygas anglų kalba, žiūrėti tapymo aliejiniais dažais pamokas internete.
Savo aplinkoje neturėjau jokių dailininkų, tad teko mokytis pačiai. Netgi virtualiai susiradau draugų, kurie man padėjo perprasti tapymo niuansus. Taip mano intensyvus mokymasis truko gal pusmetį – studijavau ir lygiagrečiai tapiau.
Namų sienos nuramstytos drobėmis, nes, nutapius paveikslą aliejiniais dažais, iki pirmo lakavimo reikia gal apie pusmetį laukti, kol tie dažai nudžius.
– Eva, man smalsu, kaip čia nutiko, kad būdama meniškos prigimties pasukote į tiksliuosius mokslus?
– Mokykloje man labai gerai sekėsi matematika. Mokydamasi meno krypties mokykloje geriausia tarp bendraklasių nebuvau, niekuo ypatingu nepasižymėjau, o štai vidurinėje matematiką mokėjau geriausiai, buvau olimpiadų prizininkė Kaune.
Kai atėjo metas rinktis profesiją, menas man neatrodė ta veikla, iš kurios galėtum skalsiai duoną valgyti. Pamenu, atkūrus nepriklausomybę, buvau paauglė, mūsų šeima prastai vertėsi, tad kažkiek iš kūrybos uždirbdavau: siuvinėjau paveiksliukus, į rankdarbių parduotuvę nešiau lipdinius.
Ir pati tvirta jaučiausi tik kaip tiksliukė. O tada juk atsirado pirmieji kompiuteriai, viskas buvo labai įdomu! Patiko programuoti, spręsti uždavinius.
Taigi įstojau į informatiką, dar nebaigusi studijų jau dirbau vienoje įmonėje programuotoja. Gerai sekėsi, buvau patenkinta, tačiau gyvenimas vis tiek viską pakreipė kitaip.
Laukdamasi dukros, pasukau į fotografavimą. Patiko. Pagimdžiusi atsidėjau tik tai veiklai. Pajutau, kad visai nenoriu programuoti, kad ateityje nematau savęs kaip įmonėje dirbančios tiksliukės.
Atsidėjau savarankiškoms fotografijos studijoms, visko noriai mokiausi ir stengiausi tobulėti.
– Jūsų mažylių darytos nuotraukos puošė „Mamos žurnalo“ viršelį, sukūrėte kalendorių su miegančiais kūdikiais. Taigi viskas gerai klojosi?
– Taip, dirbti su vaikais man patiko.
– Jūsų tapyti portretai itin fotografiški, jei galima taip pasakyti. Ar tai jums komplimentas?
– Nelabai (juokiasi). Tikrai nesiekiu fotorealizmo. Man atrodo, kad tapant labai sudėtinga atvaizduoti tai, ką fiksuoja fotoaparatas.
Nors, beje, iš pradžių tapiau išties stengdamasi viską tiksliai perteikti, vėliau jau atsipalaidavau, ėmiau laužyti taisykles, kad kaip tik nebūtų to fotografinio vaizdo efekto.
Tapydama žmogų, visą tą vaizdą ir pajautimą perleidžiu per save, tad atvaizdas drobėje yra ne tai, koks tas žmogus yra iš tiesų, o toks, kokį aš jį pamačiau.
Išvaizdos elementai – viena, o ta emocija, kurią jaučia pats menininkas, kurią jis atpažįsta tapomame žmoguje ir perteikia, – jau kiti portreto dėmenys.
– Vadinasi, menininkui svarbu pažinti žmones, būti geru psichologu, kad kuo tiksliau perteiktų emociją?
– Vienareikšmiškai. Nes gali prieš tave būti ryški, charakteringa asmenybė, bet jei to neperteiksi, portreto stebuklas neįvyks.
Taip, yra dailininkų, kuriems svarbus fotorealizmas – kai tapo iš nuotraukos, didinamuoju stiklu žiūri kiekvieną plaukelį, raukšlelę, iš tolo tapybos darbo net neatskirsi nuo fotografijos.
Man visgi artimesnis laisvesnis realizmas – kai atrenku, kas tam portretui svarbiausia, ką juo noriu pasakyti. Todėl kartais būna svarbu žvilgsnis, kartais – formos, o kartais – spalvos.
– Tačiau žiūrovai gali pastebėti – o dažnai ir pastebi – visai kitus akcentus. Čia kaip nagrinėjant eilėraštį: galvoji, kad lyrinis subjektas išgyveno tai ir tai, o autorius gali sau smagiai kikenti, nes rašydamas apie tai net negalvojo.
– Tai labiausiai ir žavi! Tapydama aš turiu savo regėjimą, bet kaip kiti interpretuoja, ką pamato ir pajaučia, žiūrėdami į tą patį paveikslą, man dar įdomiau. Tokia ir yra meno paskirtis.
– Kodėl renkatės tapyti žmones?
– Man jie įdomūs, gražūs. Kai dirbau fotografe, mano objektyve irgi atsidurdavo žmogus, o ne gamtos ar architektūros vaizdai. Todėl kai ėmiausi tapybos, man net nekilo minčių, kas tai turėtų būti.
Žmogaus portretą tapyti įdomu. Nes tai ne tik akys, lūpos, tik jam būdingos proporcijos, bet gerokai daugiau – lengvai matomos ir subtilios emocijos, kurias perduoda lūpų padėtis, akių linija, skruostų raumenys.
– Aliejinių dažų tūbelėse tiek spalvų nėra, kiek dailininkų paveiksluose. Ar lengva užmaišyti norimą spalvą?
– Nesudėtinga. Tik man nelabai patinka taisyklės. Stengiuosi atsipalaiduoti, mėgstu praplėsti ribas – man nėra tiek svarbu, ar ta spalva bus į pilkumą, ar į žalumą. Daug svarbesnė idėja.
– Papasakokite tą nutikimą, po kurio vos per kelis mėnesius surengėte parodą, kuri Birštono kurhauze veiks iki balandžio 5 d.?
– Namuose buvo keli neįrėminti paveikslai, tad nusprendėme su mama aplankyti porą skirtingų dirbtuvių Kaune, apsidairyti, kokios kainos, kokių turi rėmų ir pan.
Taip atsidūrėme Eglės galerijoje. Išsitraukėme paveikslus, o galerijos savininkė teiraujasi: „Čia jūsų paveikslai? Kas tokia esate? Pas ką mokėtės technikos?“
Nenoriu įstatyti savęs į rėmus, esu atvira įvairiems nutikimams.
Žinote, tiek klausimų sulaukiau pirmą kartą – juk iki tol pati mokiausi, tapiau, niekam darbų nerodžiau, jokių ekspertų nekviečiau, su niekuo nesikonsultavau. Pati sau buvau mokytoja (juokiasi).
Galerininkei atsakiau: „Gal ir būčiau norėjusi turėti mokytoją, bet visko išmokau pati, savarankiškai.“ Ji pasakė, kad darbai stiprūs, nepanašūs į pradedančiųjų menininkų, kad spalvos labai geros, todėl… siūlo bendradarbiauti.
Man tai prilygo jausmui, lyg laimės paukštę už uodegos nutverčiau – viduje norėjau, kad bent kas nors įvertintų mano darbus, pakomentuotų, ar gera kryptimi einu, o čia iškart siūlo galerijoje eksponuoti darbus ir dar parodą surengti Birštono kurhauze! Esu dėkinga tokioms likimo dovanoms.
– Ar dar ko nors trūksta iki pilnatvės?
– Visada atrodo, kad esi toje vietoje, kur turi būti, ir jautiesi laimingas. Bet pakanka pajudėti, ir suvoki, kad tau reikėjo visai ko kito. Eini, keitiesi pati, keičiasi ir gyvenimas, todėl niekada negaliu žinoti, kur dar mane nuves patirtys ir ieškojimai.
Šiuo metu labai smagu tapyti, matyti, kad yra vertinančių mano darbus, o kas bus toliau, matysime. Nenoriu įstatyti savęs į rėmus, esu atvira įvairiems nutikimams.